„Stresas mums paprastai siejasi su neigiamais dalykais, nes iš tiesų jis gali būti labai žalingas. Tačiau ir man pačiai buvo atradimas tai, kad tam tikros jo dozės gali būti naudingos“, – portalui LRT.lt sako viena iš trijų lietuvių, sertifikuotų Wimo Hofo metodo intruktorių Ignė Degutytė, net ir vasarą, turėdama galimybę, porai minučių panyranti į ledinį vandenį.
Kai vieni vasarą skundžiasi vėsiais orais, kiti net ir karščiausią dieną ieško, kur galėtų atsivėsinti ar net trumpam sušalti, maudosi tada, kai kiti vaikšto su striukėmis, ar susitinka stovyklose, kuriose neria į šaltą, ledukų sklidiną kubilą.
Programuotoja ir dviejų vaikų mama I. Degutytė taip pat jau trejus metus rytus pradeda kvėpavimo pratimais, o susiruošusi į darbus ir vaikus nuvežusi į ugdymo įstaigas šaltuoju sezonu susitinka su bendruomene, su kurios nariais net ir šalčiausią rytą neria į stingdantį Vilnelės vandenį.
Tiesa, Ignė – sertifikuota instruktorė metodo, kurį sukūrė 63-ejų olandas Wimas Hofas, dar žinomas kaip ledo žmogus. Knyga, kurioje jis aprašė savo metodą, tapo pasauliniu bestseleriu, o metodas nuolat sulaukia žmonių susidomėjimo. Vieni jį vertina skeptiškai, kiti įtraukia į savo kasdienybę. Su I. Degutyte kalbamės apie ledo žmogaus filosofiją, šaltį ir jo poveikį.
– Pirmiausia smalsu, kaip programuotoja susidomėjo šalčiu ir įvairių vertinimų sulaukiančiu ledo žmogaus W. Hofo metodu?
– Mano močiutė buvo gydytoja, turėjusi inkstų nepakankamumą, tačiau kas rytą su bičiulėmis nerdavusi į eketę Druskininkų Vijūnėlės tvenkinyje. Mamos sesuo, žinoma gydytoja Filomena Taunytė, taip pat domėjosi šalčio ir badavimo poveikiu bei nauda. Tad nuo vaikystės buvo tam tikri ženklai, jog tai turbūt teigiamai veikia mūsų organizmą.
Ir pati tapusi mama intuityviai nusprendžiau savo vaikus leisti į lauko darželį bei mokyklą. Pamačiau, kaip nuostabu, kai žmogus nuo mažų dienų yra gamtoje ir šaltame ore. Taip jau sutapo, kad maždaug tada W. Hofo metodu susidomėjo mano tėtis ir tapo pirmuoju metodo instruktoriumi Lietuvoje.
Nors atrodė, kad šeimoje atsirado žmogus, susidomėjęs kažkokio pamišėlio principais, ta beprotybė mano akyse greitai įgijo naują formą – pamačiau, koks energingas, aktyvus pasidarė mano tėtis, kuris anksčiau nebuvo labai sportiškas. Mačiau, kad ši praktika teigiamai veikia jo nuotaiką ir būseną, o galiausiai ir jo imuninė sistema labai sustiprėjo.
Stebėdama jį pamaniau – ir aš noriu nutraukti užburtą ratą ir pamiršti, kad vos tik atėjus žiemai kankina įvairios peršalimo ligos. Paprašiau tėčio, kad ir mane pamokytų kvėpavimo pratimų, o po to jis už rankos mane nuvedė ir į kieme buvusį kubilą. Oro temperatūra tuo metu buvo apie 12 laipsnių, taigi vanduo taip pat buvo labai šaltas.
Su tėčio palaikymu vandeny išbuvau kelias minutes... ir tiek užteko, kad jau kitą dieną norėčiau ir vėl nerti į ledinį vandenį. Išlipusi buvau sklidina energijos ir geros nuotaikos. Taip ir prasidėjo mano kelionė.
Supratau, jog noriu tuo dalytis, bet ne šiaip iš savo patirties, o turėdama teorinį ir mokslinį pagrindą, kad galėčiau tinkamai papasakoti, apie ką yra W. Hofo metodas.
– Kaip tapti sertifikuoti metodo instruktoriumi?
– Lietuvoje šiuo metu yra trys sertifikuoti instruktoriai: aš, mano tėtis Arūnas Degutis ir kolega Žilvinas Gruodis. Kad būtume sertifikuoti, turėjome praeiti W. Hofo šeimos ir artimiausių sekėjų sukurtą programą. Ne tik šią praktiką turime įvesti į kasdienę rutiną, bet ir perskaityti daugybę mokslinės literatūros, ypač susijusios su medicina ir biochemija.
Galiausiai vykome į Lenkiją, į vieną mėgstamą W. Hofo vietą, kur vyko kelių dienų žinių patikrinimas, ar gebame teisingai praktikuoti ir tinkamai apmokyti žmones. Šis kelias truko apie metus.
– Kaip sertifikuota metodo instruktorė atsakykite, kodėl maudynės lediniame vandenyje? Kam to reikia? Vis tik atrodo, kad šiandien bėgame nuo streso, o didžiulis šaltis ir yra milžiniškas stresas.
– Stresas mums paprastai siejasi su neigiamais dalykais, nes iš tiesų jis gali būti labai žalingas. Tačiau ir man pačiai buvo didelis atradimas, kad tam tikros kontroliuojamos, neužsitęsusios jo dozės, po kurių lengvai galime atsigauti, yra labai reikalingos mūsų sveikatai ir ląstelių regeneracijai.
Per kelias minutes šaltyje išsiskiria streso hormonai kortizolis ir adrenalinas, kurių per dideli kiekiai mums kenkia, tačiau nedideli suteikia energijos ir turi daug kitų teigiamų poveikių. O svarbiausia, tuo pat metu išsiskiria ir daug laimės hormonų, tai stabilizuoja mūsų emocinį foną.
Galiausiai stresas pasidaro nebe toks baisus – porą minučių išbuvus toje, kaip su bičiuliais juokaujame, baisybėje, niekas neatrodo taip baisu. Pradėjus praktikuoti W. Hofo metodą susitvarkė miego režimas ir kokybė, sustiprėjo imunitetas. Taip pat galiu pasidžiaugti palengvėjusiu požiūriu į gyvenimą. Tiesa, siekiant naudos labai svarbu žinoti svarbiausius principus ir jų tinkamai laikytis.
– Kokie tie principai?
– W. Hofo metodas įkvėptas daugybės tradicinių Rytų praktikų, pritaikytų šiandienos žmogui. Šis metodas nereikalauja nei fizinio pasirengimo, nei labai daug laiko mūsų skubančioje kasdienybėje.
Jis paremtas trimis poliais: kvėpavimu, šalčiu ir nusiteikimu. Pastarasis nusako tai, su kokia intencija einame į šaltį. Vis tik mūsų tikslas – atrasti patogumą nepatogume. Juk einame šiek tiek prisiversdami, šiek tiek pastūmėdami savo kūną, bet bandydami atrasti ramybę.
Svarbu suvokti, kad nesiekiame rezultato, kuris matuojamas skaičiais ar laiku, todėl į šaltį einame be laikrodžio, o klausydami savo kūno ir kiekvienas sprendžiame, kiek galime išbūti. Vidurkis – pora minučių, o ilgiau ir nelabai reikia – svarbu neužsibūti, nes tada diskomfortą galime jausti ir visą dieną, bus sunku atšilti.
Taip pat neiname į šaltį įkaitę ir neapgaudinėjame savo kūno – iš lėto nusirengiame, matome, kaip šiurpsta oda ir kūnas reaguoja. Tik atvėsę galime saugiai eiti į šaltį, o po to darome pratimus, kurie padeda atšilti, savo kūnu, raumenimis, o ne skubėdami į šiltą patalpą ar pan.
Ir nepasakyčiau, kad šaltis labai malonus, tačiau suprantu, kad jis man naudingas. Galima sakyti, kad šaltis – viena iš mindfulness praktikų, nes būdamas šaltame vandenyje pradedi save stebėti ir priimti nepatogumą. Tai yra iššūkis, bet ne mažiau, nei prieš tai išvardyti dalykai, motyvuoja gamta (nes daraisi gerąja prasme priklausomas nuo nuostabių vaizdų, kuriuos kaskart eidamas prie upės gali išvysti) ir bendruomenė – būti su kitais tokiais išprotėjusiais kaip tu pats – didelė dovana.
Ir visa tai turi būti daroma su džiaugsmu ir žaismingumu, per tam tikrą smalsumą. Metodo principas – nuolatinis ieškojimas, nusistovėjusių šablonų suardymas, pasitikėjimas gamta ir savimi kaip gamtos dalimi.
– Kažkada labai aiškiai buvome gamtos dalis – gyvenome ir šaltyje, ir maisto gaudavome mažiau ar pan., tačiau viskas pasikeitė. Dabar gyvename tarsi šiltnamio sąlygomis – nuolat siekiame komforto, erzina ir nedidelis šaltukas, o šaldytuvas nuolat pilnas ir vilioja net ir tada, kai nesijaučiame alkani.
– Mamos draugė neseniai sakė, kad praradome budrumą, ir, deja, tai nėra mums naudinga. Ir nebūtina kalbėti apie tai, kas buvo prieš tūkstančius metų. Galima prisiminti, kas buvo prieš keletą kartų. Sykį varčiau knygą, kurioje – 20 a. pradžios kaimo žmogaus fotografijos. Jose – basi, raumeningi senučiukai, besidarbuojantys prie šieno kupetos, nenusilpę ir neatgulę į lovą. Kai pagalvoji, juk prieš šimtmetį kaimo žmonės basi vaikščiojo iki pirmųjų šalnų, daugiau laiko leisdavo gryname ore, šaltyje, daugiau judėjo, nepersivalgydavo ir labiau įsiklausydavo į savo organizmą.
Tų laikų žmonės susidurdavo su daugybe natūralių, momentinių stresorių, nuo kurių buvo lengvai atsigaunama. Nekalbu apie badmečius, karus ar epidemijas, kalbu apie normalų, kasdienį mūsų žmogaus gyvenimą. Dabar nebesusiduriame su tiek fiziologinių stresorių, beliko psichologiniai.
Tie, kurie šiandien gyvena kur nors gamtoje, jau turi natūralias sąlygas ir susiduria su stresu, kuris reikalingas ir naudingas mūsų prigimčiai ir gali prisidėti prie kokybiško gyvenimo. Jiems ir W. Hofo metodas nėra būtinas.
Tačiau daugelis vis tik vaikomės patogumo, šildomi ne tik mūsų būstai, bet ir automobilių sėdynės ir pan. Sakome, kad reikia klausytis kūno, bet kartais pamirštame, jog ir jis gali klysti, ypač pripratęs prie komforto.
– Ką apie W. Hofo metodą sako mokslas?
– Kaip ir sakiau, daug kam W. Hofas gali pasirodyti pamišėlis, kuris darydamas, rodos, neįtikėtinus dalykus pagerino 21 Guinesso rekordą. Jis tikino, kad ir kiti gali užsiimti tokiais dalykais, tačiau tai įrodyti jis užsimojo bendradarbiaudamas su mokslo pasauliu. Bene daugiausia tyrimų vykdė Olandijos Radboud universitetas.
Yra nemažai tyrimų, kuriuose dalyvavo tik pats W. Hofas, tačiau yra ir atliktų su savanorių grupėmis. Vienas tokių – Radboud universiteto tyrimas, kai savanoriams buvo suleista endotoksino, į kurį imuninė sistema reaguoja taip, tarsi į organizmą būtų patekusi gyva bakterija ir ji būtų sukėlusi tam tikrus ligos simptomus. Dalis savanorių atliko W. Hofo kvėpavimo pratimus ir ligos simptomai jiems nepasireiškė. Tokie rezultatai rodo, jog nusiteikimu galime daryti įtaką imuninei sistemai. Ir tai tik vienas pavyzdys.
– Neretai naujų praktikų ir metodų žmonės ieško, kai gyvenime vyksta įvairūs lūžiai. Pastebite, kad, tarkime, į jūsų rengiamas stovyklas žmonės atvyksta, kai patiria tam tikrus virsmus?
– Būna, galbūt kartais tiesiog intuityviai taip nutinka. Pamenu, kai su Vilnelės pankų bendruomene prieš porą metų pirmą kartą susėdome pabendrauti, paaiškėjo, kad tuo metu dauguma mūsų būrio moterų išgyveno skyrybas. Galbūt jos ieškojo ko griebtis, nors nebūtinai aiškiai žinojo, ko ieško.
Aš pati W. Hofo metodą atradau siekdama sutvirtinti fizinę sveikatą, tačiau kai pati išgyvenau skyrybas ir lankiausi psichologę, ji man pasakė, jog aš jau esu atradusi puikų instrumentą, kuris man labai padeda, ir turiu tai tęsti. Man ir kitiems kartu praktikuojantiems šis metodas buvo savotiškas šiaudas, kurio griebėmės. Ir nors tikriausiai paskendę nebūtume, mūsų gyvenimo kokybė labai pagerėjo. Vis tik šiuo metu visuomenė išgyvena daugybę lūžių – nuo pandemijos iki karo. Tiesa, nebūtina išgyventi lūžius, kad atrastum metodo naudą.
– Ar yra atvejų, kai nerekomenduojama praktikuoti W. Hofo metodo?
– Nerekomenduojama žmonėms, sergantiems epilepsija, besiskundžiantiems aukštu spaudimu ir dėl to vartojantiems vaistus, kenčiantiems nuo panikos priepuolių, taip pat nėščiosioms. Šie žmonės neturėtų to daryti nepasitarę su gydytoju.
– O kur surasti šaltį vasarą?
– Į vasarą galime pažiūrėti filosofiškai ir pasidžiaugti, jog gyvename nuostabioje šalyje, kurioje yra sezonai. Galime tiesiog atsipalaiduoti ir gyventi pagal juos. O galime eiti maudytis vėsesnę dieną ar po lietaus, galime įlįsti į šaltą jūrą, apsilieti vandeniu iš šulinio, vaikščioti basi, galiausiai galima atvykti į instruktorių rengiamus mokymus, kur būna paruoštas kubilas su ledukais ar pan., svarbiausia surasti nepatogumą paprastuose dalykuose.
