„Daug jėgų ir pastangų įdėjau, kad atsistočiau tokioje vietoje šiame pasaulyje, kur joks šešėlis ant manęs nekrenta. Kur būčiau apšviesta saulės tiek, kiek man reikia ir noriu“, – portalui LRT.lt sako aktorė Emilija Latėnaitė, aktorių Elvyros Piškinaitės ir Algirdo Latėno dukra. Ji teigia abejojanti, kad paauglystėje su ja buvo labai lengva: „Pagalvoju, kad jei galėčiau, atsukčiau laiką, kad mano elgesyje būtų daugiau švelnumo, supratimo ir jautrumo, ne tik gynybos.“
– Galbūt daromės šiokie tokie cinikai – vis dažniau sakome, kad nesureikšminame gimtadienių, piktinamės, kad svarbiausios metų šventės darosi per daug komerciškos, todėl mažiau šventiškos, tačiau Motinos dieną visi sutinkame be cinizmo gaidelės – dėkingumo ir švelnumo kupinomis širdimis skubame pasveikinti savo brangiausių. Ką jums reiškia ši diena?
– Bėgant laikui ir aš susimąsčiau apie visų švenčių prasmę ar vertę. Pastebiu, kad dažniau sakome, jog vienas ar kitas progas minime, bet ne švenčiame. Kad ir kaip būtų, Motinos diena man – labai brangi, o dar ypatingesne ji tapo, kai atsirado, kas ir mane pasveikina.
Ši diena – tam tikras pasimatavimas, kokia mamos tema man yra tais metais, kai aš, kaip mama, susidėlioju tam tikrus akcentus ir suprantu, kiek dėkingumo ir gražių jausmų jaučiu savo mamai.
Į tėvus niekada nežiūrėjau kaip į profesinį idealą – pirmiausia jie man visada buvo tėvai.
– Turbūt ir jums girdėta frazė „suprasi, kai pati būsi mama“. Gimus sūnui, pradėjote kitaip vertinti savo mamos, garsios aktorės Elvyros Piškinaitės, poelgius, veiksmus, norą apsaugoti savo vaiką, kurį paaugliai dažniau laiko paprasčiausia kontrole?
– Veikiausiai normalu, kad apskritai bręsdamas žmogus labiau gilinasi ir jautriau žvelgia į kito žmogaus elgesio motyvus. Aišku, paauglystėje buvau sau griežtai pasakiusi, kad tokia kaip mama tikrai nebūsiu ir su savo vaiku taip nesielgsiu. Tačiau gimus sūnui nusigąsdavau išgirdusi iš savo lūpų sklindančius mamos žodžius ar intonacijas. Galvodavau – tik ne tai!
Galiausiai supratau, kiek tuose veiksmuose ir žodžiuose yra meilės. Dabar jau galiu į viską pažvelgti iš mamos perspektyvos, su rūpesčiu ir atida. Tačiau dar gerai pamenu, kaip tokiose situacijose jaučiasi vaikas, tad gerai suprantu ir sūnų.
– Suprasti sūnų jums šiandien turbūt lengva ir todėl, kad jis, kaip ir jūs, auga su mama aktore. Ką apskritai reiškia augti aktorių šeimoje?
– Tai reiškia daug žaidimo, daug vaizduotės, daug jausmų – ir dramos, ir komedijos. Tai labai vitališkas gyvenimas, kuriame nėra rutinos nei dienotvarkėje, nei santykiuose. Turbūt tik dabar tai įvertinau – kadaise man atrodė, kad visos mamos tokios kūrybiškos, žaismingos, jaurios, empatiškos, tuoj pat ką nors sugalvojančios, kaip manoji... Esu be galo dėkinga savo mamai už tokį motinos vaidmenį.
Tiesa, dabar puikiai suprantu ir pateisinu mamos elgesį, kuris galbūt anksčiau man buvo nesuprantamas. Pavyzdžiui, kartais susimąstydavau, ką padariau ar kas nutiko, kad mamos elgesys pasikeisdavo, jos mintys nukeliaudavo kažkur, o man tekdavo mažiau jos dėmesio. Dabar suprantu, jog tai buvo premjeros laikas, kai aktorius patiria daug jaudulio ir streso – net ir tokiu laiku mamos meilė nesikeičia, keičiasi tik jos išraiška. Todėl šiandien puikiai suprantu mano vaikui kylančius klausimus.
Daug jėgų ir pastangų įdėjau, kad atsistočiau tokioje vietoje šiame pasaulyje, kur joks šešėlis ant manęs nekrenta.
– Ar yra nors gramas teisybės pasakyme, jog aktoriai – ne šeimos žmonės?
– Nesutinku – mane supantys aktoriai man parodė patį nuostabiausią pavyzdį, kaip kurti šeimą. Ši man yra didesnė vertybė už darbą ar ką nors kitą pasaulyje. Ir tai atkeliavo iš mano šeimos – aktorių sukurtos šeimos.
– Galbūt aktoriaus darbo grafikas nėra pats patogiausias šeimai – spektakliai, filmavimai neretai vyksta vakarais ar savaitgaliais...
– Mano mama – Vilniaus „Lėlės“ teatro aktorė, tad jai į spektaklius dažniausiai tekdavo keliauti rytais, savaitgaliais. Pamenu tuos ilgus savaitgalio rytus be mamos, tačiau tada namuose būdavo tėtis. Žinoma, kaip ir dauguma aktorių, jie dirbdavo daugybę skirtingų darbų – įgarsindavo, dėstydavo, filmuodavosi, tačiau užtekdavo ir laiko pabūti kartu.
– Ar teatro užkulisiai nebuvo tapę jūsų žaidimų aikštele?
– Eidavau į spektaklius, tačiau tikrai nebuvau iš tų vaikų, kurie nuolat leisdavo laiką užkulisiuose ar pažinodavo visus teatro darbuotojus. Man teatras nebuvo natūrali erdvė – veikiau man būdavo keista, kad einant su tėvais į jų grimo kambarį su manimi visi aplink sveikindavosi, kalbindavo.
– Tikriausiai kiekviena prisimename, kaip vaikystėje it kokia magija mus veikė mamos aukštakulniai, dailus vėrinys, lūpų dažai. Apžiūrinėdavome mamos daiktus it kažką stebuklingo. Kas šiandien kelia sentimentus jums?
– Man labai šilta prisiminti mamos kvepalų rinkinuką. Neprisimenu, iš kur jį parsivežė, tačiau ir dabar prieš akis iškyla nuostabi medinė dėžutė su penkiais skirtingais buteliukais – penkiais skirtingais kvapais, charakteriais, skirtingomis situacijomis. Uostydavau tuos kvapus ir tarsi bandydavau pasimatuoti mamą – kokia ji būna pasikvėpinusi vienais kvepalais, kokia jos nuotaika su kitais. Man tai labai įsiminė. Ačiū mamai, kad pasitikėjo ir nedrausdavo leistis į tą savotišką kvapų kelionę.
Yra tekę tėvams priminti – mokytojų ir kritikų turiu daug, o tėvų – tik du, tad prašau, ir likite tėvais.
– Kaip manote, ar lengva buvo mamai su jumis paauglystėje?
– Man visada buvo labai gera žinoti, jog buvau labai lauktas ir išsvajotas vaikas, tačiau nei savo charakteriu, nei savo elgesiu turbūt nebuvau nei svajonių vaikas, nei paauglė. Tikriausiai nebuvo su manimi lengva – visada turėjau savo nuomonę ir priešinausi tėvų kontrolei. Dabar matau, kad ir aš stengiuosi apsaugoti savo vaiką, o jis tai mato ne kaip rūpestį, o kaip kontrolę ir kovoja už savo nepriklausomybę.
Taigi, ir aš kažkada kovojau. Pamenu, būdama paaugle nusprendžiau, jog nebeimsiu iš tėvų kišenpinigių – užsidirbdavau gatvėje grodama fleita. Ir man visai gerai sekėsi. Aišku, tėvai vis tiek siūlydavo pinigų, o aš maištaudavau – neimdavau. Dabar pagalvoju, kad jei galėčiau, atsukčiau laiką, kad mano elgesyje būtų daugiau švelnumo, supratimo ir jautrumo, ne tik gynybos.
– Su mama esate geriausios draugės?
– Tikrai ne, turiu geriausią draugę ir mūsų santykiai nė kiek neprimena mūsų su mama ryšio. Jis visiškai kitoks, tačiau tikrai ne blogesnis ir jame visko labai daug – ir draugiškumo, ir meilės, ir vietos konkurencijai, ir pasilygiavimui... Turbūt man būtų liūdna, jei mano mama būtų tiesiog mano draugė. Tada turėčiau pasaulyje ieškoti mamos – juk ji neįkainojama ir nepakeičiama.
– Vis dėlto pasekėte tėvų pėdomis ir pasirinkote aktorystę, ar jie nebandė atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?
– Ne, bet tikriausiai turėčiau padėkoti vyresniam broliui Baliui, kuris jau buvo pramynęs tą takelį. Kai aš nusprendžiau studijuoti LMTA, tėvai jau sakė, kad mylės, palaikys ir galiu daryti, ką tik noriu. (Juokiasi.)
Su motinyste atėjo begalinės gyvenimo ir žmogiškumo pamokos.
– Veikiausiai garsių aktorių atžaloms tenka dvigubas iššūkis – jie ne tik turi išsikovoti savo vietą, bet ir tam tikra prasme išlįsti iš tėvų šešėlio.
– Jaučiuosi išaugusi iš šios temos. Daug jėgų ir pastangų įdėjau, kad atsistočiau tokioje vietoje šiame pasaulyje, kur joks šešėlis ant manęs nekrenta. Kur būčiau apšviesta saulės tiek, kiek man reikia ir noriu. (Šypsosi.) Ir šiandien ramia sąžine žinau – esu savo vietoje ir iki čia atėjau savo jėgomis. Aš visada labai reikliai į tai žiūrėjau, bet ir tėvai labai vertino mano norą būti savarankiškai ir visko pasiekti pačiai. Galiu tik padėkoti savo tėvams už sąmoningumą ir už tai, kad nesikišo.
– Greičiausiai visi maištaudami pasvarstome, kad viską gyvenime darysime kitaip nei tėvai, karjeros kelią taip pat rinksimės kitą, o galiausiai kai kurie paseka tėvų pėdomis – gal net nepastebime, kaip tėvų darbas įkvepia.
– Man patiko vaidyba, kurią tėvų dėka galėjau pažinti ir iš kitos pusės – pamatyti, kokie procesai vyksta aktoriui kuriant. Tiesa, nenorėjau būti tokia kaip tėvai. Tikrai ne. Norėjau būti tokia aktore, kokia aš noriu. Vis dėlto į juos niekada nežiūrėjau kaip į profesinį idealą – pirmiausia jie man visada buvo tėvai. Galbūt tai man padėjo sukurti sveiką santykį su savimi ir savo profesija.
Kai mano gyvenime atsirado motinos vaidmuo, supratau, jog norėdama būti tokia mama, kokia noriu, turiu sugebėti sekti savo poreikius.
– Kad jau visi esate tos pačios profesijos atstovai, ar pakomentuojate ir pakritikuojate, pagiriate vieni kitų darbus?
– Mokėmės, kaip tai daryti ir ką apskritai reikėtų su tuo daryti. Man brangu, kai tėvai lieka tėvais, palaikančiais ir pagiriančiais. Žinoma, per ilgą laiką yra buvę, kai jiems teko priminti – mokytojų ir kritikų turiu daug, o tėvų – tik du, tad prašau, ir likite tėvais.
– Kokią įtaką jums, kaip aktorei, padarė sūnaus gimimas?
– Manau, kad jam gimus tapau daug geresne aktore. Įvertinau tai, kad mano profesija yra tai, kas man labai patinka, bet eidama į spektaklį turi gana ribotą laiko ir energijos kiekį. Negaliu švaistyti jėgų teatro idealizavimui, stresui, pašaliniams dalykams. Pamenu, kai ėjau vaidinti pirmą spektaklį po sūnaus gimimo. Rodos, užkulisiai, scena ir net kostiumai tie patys, bet aš einu ir suvokiu – vaikas sutvirtino ir subrandino mane, įkvėpė siekti tikslų ir mėgautis procesu.
– Ko dar sūnus jus išmokė?
– Švęsti šventes. Parodė, kokie platūs gali būti santykiai – net kai supykęs grasini iškviesti policiją (ką būdamas mažas grasino padaryti), vis tiek myli labai stipriai. Pamačiau, kaip besąlygiškai galima mylėti ir žavėtis žmogumi, kuris džiugina ir talpina visą pasaulio prasmę, bet tuo pačiu mokaisi jo neidealizuoti ir matyti jo trūkumus, priimti buvimo kartu iššūkius, mokaisi kantrybės... Galiu ilgai vardyti, nes su motinyste atėjo begalinės gyvenimo ir žmogiškumo pamokos.
– Šiandien populiaru kalbėti apie meilės ir dėmesio sau svarbą, apie tai, kad mama turi neužmiršti savo interesų. Tiesa, yra nesutinkančių ir tokį požiūrį vadinančių tik mada, savanaudiškumu ar egoizmu. Į kurią svarstyklių pusę linktumėte jūs?
– Nemanau, kad minėti dalykai yra egoizmas, greičiau tai – vienas pagrindinių žmogaus poreikių. Jei jauti, kad reikia pabūti vienai, geriau išeiti pasivaikščioti ar užsukti į parodą, o grįžus būti geros nuotaikos ir apkabinti sūnų. Jei norėdama pabūti viena eisiu žaisti stalo žaidimų, tikriausiai žaidimo nebus nei man, nei kitiems.
Kai mano gyvenime atsirado motinos vaidmuo, supratau, jog norėdama būti tokia mama, kokia noriu, turiu sugebėti sekti savo poreikius. Sudėtingiausi motinystės etapai man būdavo tada, kai viskas pradėdavo suktis tik apie vaiką ir nebematydavau savęs – atsitrenkdavau į tai, kad negaliu nieko vaikui duoti, nes neturiu ko duoti.
Man taip pat reikia patenkinti savo poreikius ir prisipildyti. Per karantiną buvo itin sudėtinga – darbai, kurie mane džiugina, sustojo, atrodo, liko tik buitis ir trintis. Įsitikinau, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, kad galėčiau pasirūpinti kitu.
Šeima man yra didesnė vertybė už darbą ar ką nors kitą pasaulyje. Ir tai atkeliavo iš mano šeimos – aktorių sukurtos šeimos.
– Nors visi prioritetai jau, rodos, sudėlioti, vertybės – išgrynintos, prieš porą mėnesių Ukrainoje prasidėjęs karas tikriausiai supurtė ir dar kartą privertė į viską pažvelgti kitu žvilgsniu.
– Tikrai taip. Pirmiausia norėjosi nuo visos tos kilusios suirutės ir nerimo, emocijų, kurios užvirė manyje, apsaugoti vaiką. Nereikia nuo jo slėpti to, kas vyksta, tačiau nesinorėjo, kad tos slogios emocijos persiduotų ir jam. Panašu, kad mano filtras suveikė. Tačiau prisipažįstu – buvo labai daug buvimo su šeima, paprasto džiaugsmo, kylančio iš to, kad esame kartu – nori nenori supranti, kaip tai gali būti trapu. Dar kartą pajaučiau, kokia laimė turėti šeimą. Ir norisi, kad visi ją turėtų...
– Šiandien visi meldžiame taikos, o ko dar palinkėtumėte visoms mamoms, taip pat ir savo mamai, sau?
– Nuo pat pirmos akimirkos, kai tampi mama, užgriūva daug atsakomybės, jaudulio, savotiškos kaltės, svarstymų, ar būsiu pakankamai gera mama. Ir manau, kad svarbiausia būti PAKANKAMAI gera, bet ne puikia, tobula ar nepriekaištinga. Priimkime savo klaidas, tačiau skaičiuokime ne jas, o akimirkas, kai didžiuojiesi savo vaiku, kai mėgaujiesi savo buvimu ir visu tuo, kas nutinka dėl to, kad esi mama.
