„Stengiamės naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų, kurios gražiai dėvisi ir, kaip mes sakome, kilmingai sensta“, – LRT PLIUS laidoje „Veranda“ pristatydama namų Vilniaus centre interjerą pasakoja architektė Ieva Marcinonytė. Anot jos, daiktai gali būti it dizaino ikonos, naudojamos ir proanūkių, o meną gerbiančios šeimos namuose palikta vietos ir menininkų darbams.
Apartamentai Vilniaus centre, netoli Tauro kalno, yra apie 120 kvadratinių metrų kartu su terasa. Butas kurtas daug keliaujančiai šeimai, kuri domisi menu.
„Su jais buvo gana paprasta dirbti, jie mumis labai pasitikėjo, leido patiems priimti daug sprendimų. Interjeras pavyko miestietiškas, solidus ir, manyčiau, ilgaamžis, kuris gerai atrodys daug metų“, – dalijasi architektė.
Bute yra erdvi svetainės ir virtuvės zona, į kurią galima patekti iš kelių vietų. Ji lengvai apeinama, pasiekiama tiek iš holo, tiek iš miegamųjų. Tokia ir buvo idėja – sukurti galimybę laisvai judėti, pasakoja I. Marcinonytė.
„Koridorių norėjome padaryti ne visai „koridorišką“, bandėme jį „apvilkti“ medžiu, naudojome medžio plokštes, kartu integravome duris, kad sukurtume solidesnę, sunkesnę atmosferą. Iš koridoriaus patenkame į kelis sanitarinius mazgus. Turime vieną mažesnį, labiau naudojamą dieną, ir pagrindinį – didžiąją vonią, kurioje ir vonia, ir dušas, vyksta visas gyvenimas“, – komentuoja pašnekovė.
Apartamentuose įrengti keli miegamieji ir darbo kambarys. Svetainės erdvėje išlaikyta ramybė, kad būtų galima koncentruotis į meno kūrinius, kurie joje atsiranda. Baldai buvo atrinkti gerai apgalvojant, ko reikia ir nereikia.
„Baldai labiau dizaino ikonos, kurias gal vis dar galės turėti anūkai ir proanūkiai. Valgomojo zonos stalas su kėdėmis yra iš masyvo, tad baldams tinka dėvėjimasis. Apskritai mums patinka visos natūralios medžiagos. Kai daromi interjerai, stengiamės naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų, kurios gražiai dėvisi ir, kaip mes sakome, kilmingai sensta“, – pasakoja architektė.
Atskiro paminėjimo vertas ant svetainės erdvės sienos esantis kūrinys. Tai skulptoriaus Žilvino Landzbergo darbas. Namų šeimininkai išsirinko menininką, kuris jiems patinka, ir paprašė jo kažką sukurti ant tuščios sienos.
„Tais metais jis kaip tik dalyvavo Venecijos bienalėje, tad jo kūrinys tapo kaip tąsa, atvežė dalelę Venecijos į butą. Kiek pamenu, jis rišosi prie R raidės. Ta R raidė turi daug reikšmių ir yra tokia skulptūriška, sudėtingos formos. Ji reiškia tiek ramybę, tiek racionalumą – iš R raidės yra įvairių žodžių“, – aiškina I. Marcinonytė.
Svetainės erdvė tiesiogiai siejasi su terasa. Ji natūraliai praplečia erdvę ir tarsi suteikia atgaivos. Tai labai miestietiška apželdinta terasa, kurioje galima leisti laiką. Terasoje yra kelios zonos: laužo, pietų. Čia – įvairaus dydžių įvairūs augalai, kuriantys sodo įspūdį.
„Šiuose apartamentuose laikėmės nuosaikių spalvų, tvirtų medžiagų. Grindims pasirinkome kelias dangas: aktyvesnėje dienos zonoje turime teraco dangą, o miegamuosiuose, kur norėjosi daugiau šiltumo, turime medines grindis. Lubas palikome betono, mums patiko, kad jis yra natūralus, matosi jo netobulumas ir tame yra jo grožis.
Voniose suprojektuoti didieji vėdinimo įrenginiai, kurių pasirodė kiek per daug, dėl to ten turime metalines ažūrines lubas, kas irgi duoda gražaus peršviečiamumo. Tai gražios detalės: kaip ir supranti, ką už jų matai, bet nevisiškai, galima įžvelgti poetiškumo“, – pasakoja architektė.
Plačiau – vasario 5 d. laidos „Veranda“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
