„Dukra jaučia tam tikrą baimę grįžti į Lietuvą. Matyt, vaikui atstumas yra reikšmingas. Ji suvokia, kad žudynės vyksta kažkur šalia mūsų namų“, – laidai „Kur važiuojam?“ sako redaktorė, žurnalistė, rašytoja ir nuomonės formuotoja Jurga Baltrukonytė, gyvenanti tarp Fuerteventūros ir Lietuvos. Prasidėjus karui ir ji pati sakosi tapusi jautresnė, sunkiai ji tramdė emocijas ir prisiminusi, kaip kilo idėja rašyti knygas vaikams, ši mintis jai šovė labai liūdną dieną – per mamos laidotuves.
Beveik prieš trisdešimt metų J. Baltrukonytės įkurtas žurnalas iš karto tapo kultiniu. Unikalus, savito stiliaus, lengvo humoro, įdomių istorijų ir žymių žmonių žurnalas „Panelė“ su išskirtinėmis nuotraukomis ir iliustracijomis, kaskart pritraukdavo skaitytojų dėmesį, užaugino ir suformavo ištisas savimi pasitikinčių ir gyvenimą mylinčių jaunų žmonių kartas.
Tiesa, prieš septynetą metų kartu su kitais redakcijos bendradarbiais palikusi žurnalą, Jurga ėmėsi savo projektų. Įkurtas dar vienas skaitytojų mėgstamas periodinis leidinys, parašytos knygos vaikams ir suaugusiems, aktyvi veikla socialiniuose tinkluose ir kaskart naujos idėjos, besisukančios galvoje, plačiai išgarsino Jurgą kaip vieną labiausiai vertinamų nuomonės formuotojų.
Beje, kaip pati sako, pirmąją knygą ji parašė atsitiktinai: „Su kolegomis buvome labai linksmoje kelionėje Brazilijoje. Kadangi Lietuvoje ir Brazilijoje yra laiko skirtumas, pamenu, mums besilinksminant vėlai vakare, paskambino leidybinės firmos direktorius ir pasakė, jog yra užsakymas parašyti knygą apie Džordaną Butkutę“, – porą mėnesių trukusios knygos rašymo epopėjos pradžią prisiminė autorė, pasidžiaugusi, jog ir ji, ir jos herojė visus sunkumus įveikė ir knyga išvydo dienos šviesą. O štai idėja rašyti knygas vaikams jai gimė labai liūdną dieną – per mamos laidotuves. „Supratau, kad turiu įdarbinti savo liūdesį“, – sunkiai tramdydama emocijas atsiduso J. Baltrukonytė.
Jau maždaug dešimtmetį ji su vyru ir dukra dalį laiko gyvena Ispanijai priklausančioje Fuerteventūros saloje, dalį – Lietuvoje. „Pasilikti Fuerteventūroje ilgam, sakyčiau, buvo Algio idėja. Jis labai mėgsta tą klimatą, jį saulė įkvepia kūrybai, jam sekasi. Toks jausmas, kad jis surado savo vietą po saule. Man patiktų dažniau atskristi į Lietuvą, bet tikiu, kad taip ir bus, vis tik pastarieji metai buvo kupini suvaržymų“, – pasakoja J. Baltrukonytė, iki karantino į Lietuvą sugrįždavusi kas porą mėnesių, o karantinui įkalinus šeimą saloje, Lietuvos labai trūko.
Paklausta apie tai, kur geriau gyventi, – Ispanijos saloje ar Vilniuje – Jurga teigia, kad stengiasi niekada nieko nelyginti. To moko ir savo vyrą, ir judviejų dukrą Paulą. „Beje, ir saloje tėvai savo vaikus augina nelygindami jų su kitais, o ir patys vaikai nesilygina“, – pastebi Jurga.
Ji pati prisimena, kad visada jautėsi tėvų mylima, nors buvo auklėjama ganėtinai griežtai. „Bet kai pakalbu su draugėmis, suprantu, jog visur vyravo ta pati tvarka. Pamenu, grįžtu iš mokyklos namo ir pirmas klausimas būdavo – kokį pažymį gavau. Paulos to niekada neklausiu“, – prisipažįsta žurnalistė. Ji sakosi sulaukdavusi ir pagyrimų, tiesa, dažniausiai už tam tikrus nuopelnus ir pasiekimus.
Jurga svarsto, kad po to, kai ji būdama 17 metų išsikraustė iš namų ir pradėjo studijuoti, jos ir tėvų santykiai pasikeitė – jie labiau sušilo. „Galbūt aš pradėjau kitaip į juos žiūrėti, galbūt pradėjus šlyti jų sveikatai, jiems labiau reikėjo mano meilės“, – susimąsto žurnalistė.
Kaip teigia laidos pašnekovė, noras kiekviename pasakojime įžvelgti šviesiąją dalį, sugebėjimas spinduliuoti pozityvią nuotaiką nuolat atsispindi jos kūryboje. Save ji vadina redaktore, kuriai būdingas nuolatinis tekstų tobulinimas, tikslesnis žodis ir nebanali metafora.
Ją drąsiai galima vadinti aktyvia ir nenustygstančia vietoje. Moteriai prie širdies kelionės su nuotykiais, ji mielai sukasi šokio aikštelėje, kurią atrado dar vaikystėje, o kartais jos dienas užpildo ir ganėtinai netikėtos veiklos, pvz., cirko mokykla. „Pamenu, po karantino ėjau pro kažkokį garažą, iš kurio pasigirdo skambanti muzika, taigi susidomėjau ir užėjau, – šypteli ji. – Iš pradžių užrašiau ten Paulą. Ji grįžusi vis pasakodavo, kaip ten sunku. Turėjau įsitikinti ir sužinoti, kaip iš tiesų ji jaučiasi ir kas ten sunkaus. Taip 8 mėn. pati lankiau cirko mokyklą“, – prisiminė Jurga.
Tiesa, save moteris vadina ganėtinai jautria ir prisipažįsta šiais pasauliui grėsmingais laikais tapusi dar jautresnė. Ji sako, kad karo tema neišvengiama ir jos namuose, apie tai pasikalba su dukra. „Ir mokykloje apie tai kalbama. Kadangi Ispanija yra toliau nuo Ukrainos, o daugiausia pabėgėlių ten yra iš kitų šalių, dukros bendraklasiai nesupranta, kodėl šis karas turi būti svarbesnis už kitus – jiems patiems artimesni jų gimtinėje vykstantys karai, – pasakoja žurnalistė. – Beje, Paula jaučia tam tikrą baimę grįžti į Lietuvą. Matyt, vaikui atstumas yra reikšmingas. Ji suvokia, kad žudynės vyksta kažkur šalia mūsų namų.“
Karo akivaizdoje Jurga stengiasi prisidėti prie pačių įvairiausių pagalbos Ukrainai iniciatyvų, teigia kone kas vakarą pervedanti kažkokią pinigų sumą nelaimės ištiktai šaliai. „Tai jau tapo savotiška mūsų tradicija“, – patikina ir džiaugiasi matanti kasdien stiprėjančią Lietuvos žmonių vienybę, palaikant agresiją patiriančią Ukrainą.
J. Baltrukonytė neslepia iš esmės jaučianti mirties baimę, tačiau apie tai kalba lengvai pajuokaudama. Ji norėtų, kad jos pelenai būtų išbarstyti, nes nemato poreikio turėti kapo vietą, vis tik svarbiausia vieta – žmonių širdyse.
Visas pokalbis – laidos įraše.
