Giedrė Kilčiauskienė radijo laidoje „Be kaukių“ pasakoja apie kūrybinius procesus, ar įmanoma nuspėti dainos sėkmę ir svarsto apie tai, kokia svarbi mūsų gyvenime yra aplinka, aplinkiniai žmonės. Dainininkė sako, kad gerai žinomą, bet dažnai neigiama reikšme vartojamą frazę „ai viskas per pažintis“, mato visiškai kitaip: „Reikia pažindintis ir draugauti. Kitaip nebus, juk nebus iš oro. Žiūrėk, mane mama pagimdė ir aš aplink save vienas viską padarau“.
G. Trapikaitės kalbinta G. Kilčiauskienė pokalbį pradeda nuo naujos atlikėjos dainos „Mano visas gyvenimas yra laisvalaikis“ aptarimo. Dainų kūrėjau nusijuokia, kad šį sykį kūrinys gimė lyg atvirkščiai – pirmiausia atėjo priedainio muzika, o žodžiai vėliau, ir ne taip lengvai.
Apskritai, pasak G. Kilčiauskienės, kartais nutinka taip, kad kūrybinį proveržį pajunti po albumo išleidimo.
– Tai gal po albumo išleidimo ir yra vienas kūrybingiausių etapų?
– Aš nežinau, tiesiog yra kažkokių dalykų gyvenime, ir jų daug labai, kurie ne mūsų valioje ir nekontroliuojami. Kieno valioje, aš nežinau, bet kad kažkokio stebuklo atsitinka, tai faktas.
Muzikantas ir kompozitorius yra profesionalai, mes žinome taisykles, kaip sukurti tas dainas, kaip ir siuvėjas žino, kaip pasiūti suknelę, kaip dizaineris žino, kaip sukurti rūbą. Bet kodėl vienos kolekcijos šedevrinės, o kitos – eina ir praeina, o juk stengiamės visą laiką. Aš netikiu, kad yra nors vienas kuriantis žmogus, kuris kuria, paleidžia į viešumą dalyką, kurie jam pačiam nepatinka.
Kaip su dainomis yra? Man atrodo, kad aš į visas įdedu meilės, bet esu suaugęs žmogus ir suprantu, kad nėra jos visos hitai. O kas ten atsitinka? Kokie nepaaiškinami dalykai, bent jau man.
– Tai čia tiesiog neįmanoma to prognozuoti? Kaip išleidžiate savo kūrinį, pavadinote ir visko taip nesuprognozuosi, jo gyvenimo?
– Bent jau toje stilistikoje, kurioje aš dainuoju, ko gero ne. Jeigu aš dainuočiau tokią tipinę, klišinę, standartinė popmuziką, kuri turi labai labai aiškias taisykles, kuri labai seka madą, tuomet, matyt būtų kitaip.
Bet kadangi aš nesitaikau į madą, tai čia ir veikia daugiau tas atsitiktinumo reikalas.
– Kas klauso jūsų, vertina žodžius. Skaičiau viename jūsų interviu, kad dalis žodžių, tekstų į jūsų dainas atgula iš vyro kūrybos, ar ne?
– Kažkaip ne taip. Iš vyro negalėjo būti, nes jis nerašo, bet mes gyvename su vyru, tai čia turbūt apie tai.
Vis tiek daug laiko praleidžiame kartu, jausmai, buitis, žodžiai. Mes du pagrindiniai žmonės esame, tai faktas, kad iš jo nemažai visko ir yra.
– Ką aš pati pastebėjau klausydama jūsų muzikos, judėdama pagal jūsų muziką, kad jūs labai turite ryšį su klausytojais. Lyg ir ne tik dainuojate jiems, bet ir šokate su jais ir juos pastebite. Jūs tą mėgstate daryti ar kitaip neišeina?
– Aš, ko gero, kitaip neįsivaizduoju. Man patinka suprasti, su kuo aš kalbu, su kuo aš turiu reikalą. Gal todėl, kad aš mažesnėse scenose turiu daugiau patirties, aš juose laisviau ir jaučiuosi. Jeigu įvyktų stebuklas ir tektų daug koncertuoti arenose, galbūt aš pamatyčiau kitą jėgos pusę. Kol kas man yra taip. Tai, ką aš turiu, tai ryšys su klausytojais ir žiūrovais. Aš dainuoju ne į salę. Ir studentus mokydama klausiu, kur tu žiūri? Į sieną, į tolį? Yra tokie paruoštukai, kad apgautume publiką – žiūriu į tave, bet žiūriu kiaurai. Yra tokie taškai, į kuriuos žiūrint, kiekvienam atrodo, kad žiūri į jį. Bet man patinka iš tiesų į kiekvieną trupučiuką pasižiūrėti.
Su vienu psichologu pakalbėjome, jis sakė, kad aš labai pavojingais žaidimai užsiimu, nes tai vis tiek yra energetika ir kartais aš gaunu ne tą žvilgsnį, kartais pati sau pakišu koją.
Jeigu ilgiau pasilieka žvilgsnis, tuomet atsiranda tas kontaktas ir jis nebūtinai būna teigiamas. Gali išmušti iš vėžių. Man atrodo, kad yra ir buvę. Tikrai buvę ir ne kartą. Bet ... Mano muzika yra istorijos. Tai ne ne muzika, tai labiau istorijos. Pasakojimai, o su sienomis kalbėtis aš nemoku.
– Iš jūsų koncertų ir iš jūsų veiklos pastebiu, kad viena karta klauso jūsų, štai antra karta klauso jūsų...
– Aha, aš tokia amžina, man labai gera.
Kaip faina, aš pastebiu publiką dainuojančią mano žodžius, ta muzika vis tiek yra ne taip dažnai skambanti, nėra ta, kur pagrindinėse pirmosiose vietose.
– Kalbant apie jūsų praeitį, ar galima sakyti, kad buvote laiku išgirsta, pastūmėta, palydėta?
– Be abejo. Aš ir savo mokiniams dabartiniams sakau, kad vienas svarbiausių dalykų yra pastebėti, su kuo tu esi kambaryje. Jei su kėde, tai viskas tvarkoje – su kėde, tada atsisėsti ne ant žemės, o ant kėdės. Jeigu šalia tavęs yra žmogus, tai irgi, pastebėti, kad jis tau kažką sako, nepraleisti pro ausis, nes galbūt tai ir yra tas tavo laiptas, kuriuo palypėsi aukštyn. Arba tiltas, dėl kurio tu neįgriūsi į duobę. Tai, kaip viskas dėliojosi mano gyvenime, ne aš pati padariau. Mes visi padarėme. Yra toks posakis, žodžių žaismas – „ai čia viskas per pažintis“. Kitaip ir nėra, tik per pažintis. Reikia pažindintis ir draugauti. Kitaip nebus, juk nebus iš oro. Žiūrėk, mane mama pagimdė ir aš aplink save vienas viską padarau. Aš savo rankomis, savo kruvinu prakaitu viską padariau. Ką tu man pasakas pasakoji? Tikrai ne. Taip, galbūt reikėjo įdėti daug asmeninio darbo, pastangų, bet man atrodo, kad didžioji dalis yra bendros jėgos.
– Norisi pakalbėti ir apie jūsų ryšį su muzikantais. Atrodo, kad toks pagarbus bendravimas. Šiltas, jaukus. Bet ir apskritai, turėjote daug kūrybinės patirties, tiek su „Empti“, tiek su kitomis grupėmis. Branginate tą muzikinį kūrybinį lauką?
– Taip, labai, todėl kad vėlgi – jeigu vokalistas, be muzikantų, išeitų į sceną, kas būtų? Tik dainuotų. Jei paimtume kaleidoskopą, į jį įdėtume tik vieną stikliuką, vartyk nevartęs, nedaug tų kombinacijų išeis, o kai kokie penki stikliukai įmesti, jau visai kitos spalvos.
Visa pokalbį su Giedre Kilčiauskiene radijo laidoje „Be kaukių“ galite išgirsti čia.
