Santykiai ir buitis – dainininkės Giedrės Kilčiauskienės įkvėpėjai, gerbėjams vieną po kito dovanojantys hitus. „Man atrodo, mano tekstų kitoniškumas ir yra tame, kad dainuoju apie buitį, kaip apie nepaprastą dalyką“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ svarsto ji. Dainose ji ir santykius atspindi tikrus – visokius: su pykčiais, nesusipratimais ir netikėtais gražiais atradimais.
Kiek dar yra dainininkių, kurių, dar jaunų, darbą vienodai mylėtų ir vertintų net kelios kartos? Atlikėja G. Kilčiauskienė karjeros pradžioje dainavo ne vienoje grupėje. Iš jų paskutiniosios ir garsiausios – „Empti“ ir „Pieno lazeriai“. Vokalistė ne tik atlieka, bet ir kuria muziką, nuo pat gyvenimo scenoje pirmų dienų rašo dainų melodijas, yra ne vieno albumo pagrindinė kūrinių autorė.
Televizijos žiūrovai ją gerbia ir myli kaip komisijos narę, kitų atlikėjų įkvėpėją, o jaunieji dainininkai – kaip pedagogę, mat G. Kilčiauskienė dar ir dėsto, moko vokalo. Ar visas jos gyvenimas sukasi vien apie kūrybą? Kūrybingas cunamis darbe, o kokia ji už uždarų durų? Dainininkę kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– <...> Man visada taip gera, kai būnu pristatoma, klausyti apie save, nes būna prirašyta kažkokių nerealiai gražių ir malonių žodžių, epitetų. Klausau, iš pradžių trupučiuką nepatogu, paskui galvoju: leisk sau, viskas gerai. Dėkui.
– Kaip gražu, kai tu tai pasakai taip atvirai, nes aiškiai esi visai ne garbėtroška.
– Man atrodo, kad ne. Kartais, ypač bėgant laikui, galvoju, kad per tą per mažą savęs vertinimą praleidžiu labai fainus dalykus, kažkaip nepasidžiaugiu jais. Dabar, kuo toliau, tuo dažniau „įjungiu“ tokį sąmoningumą.
– Bet man nepanašu, kad būtum menkos savivertės, sprendžiant iš tavo pasitikėjimo muzikoje, tavo ėjimo savu keliu, specialaus muzikinio audinio, prasmingo teksto.
– Dėl savivertės ir to, kaip atrodau iš šalies, – ne vienas muzikantas, kuris ne vienus metus stovi scenoje, yra artistas, mes mokame užsidėti kaukes, kokių reikia. Realybė yra trupučiuką kitokia.
Tie tekstai, kurie buvo parašyti su „Empti“... Aš kūriau, kai man buvo devyniolika metų. Kai šiandien dainuoju, man sunkokai verčiasi liežuvis. Bet paskui aš supratau: gal nėra viskas gyvenime taip sudėtinga ir sofistikuota.
– <...> Ta muzika, kurią dainavai, – dabar jautiesi nuo jos nutolusi, pasikeitusi, kitokia?
– Taip, visų pirma – tekstų prasme. Tie tekstai, kurie buvo parašyti su „Empti“, pavyzdžiui, daina „Saloje“... Aš kūriau, kai man buvo devyniolika metų. Dabar mano dukrai yra devyniolika metų. Kai šiandien aš dainuoju tą dainą, man sunkokai verčiasi liežuvis.
Galvoju, na, kokie vėjai, kokia nesąmonė. Repeticijų metu atrodė: o Dieve, kokie naivūs tekstai. „Pabandyk pakeisti pasaulį ir jis pasikeis.“ Bet paskui aš supratau: gal tame naivume, paprastume ir yra pagrindas, nėra viskas gyvenime taip sudėtinga ir sofistikuota. Iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau.
– Dabar lauki savo naujo albumo, kuris turėtų būti išleistas vinilo pavidalu.
– Taip, albumas jau yra įrašytas. Jis buvo sukurtas ir įrašytas karantino metu. Tai pirmasis mano vinilas – „Dykumos ir gatvės“. Dabar muzikantai pasidarė kaip dzūkai – gyvena sezonais.
– Vargina toks gyvenimas sezonais, neapibrėžtumas?
– Taip, labai nefaina. Nežinau, kiek manyje liko to: viskas bus gerai, o dabar kepame pyragus, o dabar ramiai, mūsų proseneliai dar ne tą išgyveno... Aš nežinau, kiek manyje liko šito teatro.
– <...> Giedre, o kaip tu pradėjai dainuoti?
– Dainavau visada, bet buvo kertinis dalykas. Nuo septynerių metų mokiausi muzikos mokykloje, bet vidurinėje mokykloje mano muzikos mokytoja Nijolė Maceikaitė pamatė mane dainuojančią ir susikalbėjo su mano mama, kad mane reikia iš tos muzikos mokyklos pervesti pas ją į Dvariono muzikos mokyklą. Aš Nijolę ir laikau savo antra mama. Nuo ten ir prasidėjo.
– Tai tu nesi iš tų žmonių, kurie sako: aš neturėjau mokytojų ir iki manęs nieko nebuvo?..
– Ne, aš turėjau mokytojų ir ne vieną. Aš labai tikiu tuo, kad ką galvoji, ką pasakai garsiai, taip ir įvyksta, netgi jeigu įvyksta kažkas blogo. Vadinasi, kažkada sugalvojai kažkokią nesąmonę. Kai manęs klausdavo, kuo aš noriu būti užaugusi, sakydavau, kad noriu būti estrados dainininkė ir dainavimo mokytoja. Taip ir išėjo.
Visi mes ir susipykstame, ir pameluojame, ir laukiame, kol išeisime iš namų, nes tie namai jau iki kaklo, bet paskui grįžtame, žiūri, žiūri: oi, tai mes jau dvidešimt vienus metus kartu.
– O kaip gimsta tekstai?
– Pastaruosius 20 metų reikia dėkoti Kilčiauskui. Ir jis turėtų padėkoti man. Kaip aš sakau publikai nuo scenos: aš Kilčiauskui daug ko nepasakau į akis, bet paskui tai pasakau visai Lietuvai. Tekstai gimsta iš meilės, buities. Man atrodo, mano tekstų kitoniškumas ir yra tame, kad aš dainuoju apie buitį, kaip apie nepaprastą dalyką.
– Ką tu vadini buitimi?
– Tarkime, daina „Šventos ramybės uostas“: „Mes šokome, juokėmės ir pykome, taikėmės po to, bet taip ir likome nesupratę, kas įvyko. Mes sakėme tiesą, o po to melavome, rytais skubėjome išeiti, vakarais vėlavome, kol vieną dieną nugyvenome viską iki galo.“ Na va – visi mes ir susipykstame, ir pameluojame, ir laukiame, kol išeisime iš namų, nes tie namai jau iki kaklo, bet paskui grįžtame, žiūri, žiūri: oi, tai mes jau dvidešimt vienus metus kartu.
Kartais tekstai būna ir iš reikalo, kai terminas spaudžia: „Giedre, jau reikia singlo.“ – „Palauk, palauk, negaliu dabar.“ – „Reikia singlo.“ Na, gerai.
– O yra kokybinis skirtumas tarp to, kas gimė tiesiog savaime, ir to, ką truputėlį reikėjo paskatinti?
– Ne. Pavyzdžiui, daina „Dykuma“ labai sėkmingai prasisuko radijo stotyse. Ji buvo tokia: o, jau reikia kažką naujo sukurti pagal šiuolaikinį tempą.
– Tavo dukrai dabar yra devyniolika metų. Dabar ilgus periodus praleidote visi trys: Kilčiauskas, Kilčiauskienė ir Kilčiauskaitė. Padarėte kokių nors atradimų? Kad galite nuolat būti kartu?
– Mes visą laiką galėjome būti nuolat kartu. Padarėme ne atradimų, o kaip Linas Adomaitis dainuoja: aš pavydžiu sau. Aš taip didžiuojuosi ir taip pavydžiu sau tokio dalyko, kad komfortabiliai jaučiamės. Mokame supykti, bet kitas moka atleisti. Jeigu kažkuris pasišiukšlina, moka atsiprašyti. Jeigu juokinga, tai juokinga, jeigu pikta ir lėkštės skraido, tai pikta ir lėkštės skraido. Bet nėra taip, kad užkertama, kad ilgai būtume susiraukę. Toks gyvas, kvėpuojantis organizmas.
Visas pokalbis – sausio 10 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
