Nors „Mamų unijos“ vadovės Eglės Mėlinauskienės vaikystė buvo be galo graži, baisiausi prisiminimai – šalta lova ir fizinės bausmės savaitiniame darželyje. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ ji sako tebegydanti tą sužeistą vaiką, o didysis gyvenimo išgijimas viską pakeitė taip, kad visiškai pasikeitė ir pati Eglė. Bet taip nutinka ne su visais – kiti ir po tokio sukrėtimo kaip vėžys toliau grimzta, teigia ji.
„Jos studijos niekaip nesusijusios su medicina ir retas kuris žino, kokius mokslus krimto ši moteris, bet visi žino, ką ji veikia. Eglė Mėlinauskienė gelbėja gyvenimus taip, lyg nuo to priklausytų jos pačios gyvybė, – vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, ir jų artimųjų gyvenimus“, – savo pašnekovę pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Tu gyvenai Šančiuose. Kur vėliau persikraustei?
– Į Kalniečius, bet ten gyvenau labai trumpai, man ten svetima. <...> Vilnius iš tikrųjų labai žalias miestas, bet...
– Bet tave padėjo kažkur ant asfalto.
– Mane padėjo ant asfalto Viršuliškių mikrorajone. Prieš 30 metų jis nebuvo toks žalias, dabar jis žalesnis, medžiai užaugo. Nauji rajonai būdavo su mažais medeliais. Nebuvo gamtos, buvo daug asfalto, tai aš labai kentėjau, viduje buvo tokia kančia. Galbūt viskas būtų praėję lengviau, jeigu būčiau atsidūrusi bent panašioje aplinkoje, kokioje augau.
Žiemos metu liepia eiti vaikams atsigulti į lovą iki nulinės temperatūros išvėdintoje patalpoje. Tu guliesi vienišas, neturi ko apsikabinti, tik tą šaltą patalynę. Tas vaiko drebėjimas iš vienatvės ir šalčio – labai baisus jausmas.
– Tai kur šiandien patiri namų jausmą – ar vis dar nuvažiavusi į Šančius, ar jau Vilniuje?
– Jau Vilniuje, bet kai kurioms Kauno vietoms jaučiu nostalgiją. Ir kvapas – man labai svarbus vietos kvapas, o žiemą Šančiuose visi kūrendavo namus. Žinok, ieškau to kiekvieną žiemą – to dūmų kvapo iš kūrenamų krosnių. Gi ten visur buvo krosnys. Aišku, tiktai kvapas buvo truputėlį kitoks, nes kūrendavo labai natūraliomis medžiagomis, malkomis arba anglimis.
– Tu išvis atsimeni vaikystę? Yra žmonių, kurie sako: nieko neprisimenu iki 6-erių.
– Aš labai ryškiai atsimenu, net kartais atrodo, kad tai buvo vakar, – jau man tiek metų? Labai ryškiai atsimenu vaikystę, nes ji buvo be galo gera, be galo graži, be galo laisva.
Mes gyvenome tokioje gatvėje, kur tuo metu mažai kas turėjo ir vandenį. Ta gatvė tuo metu vadinosi Melnikaitės, po to ją pervadino į Vokiečių gatvę – tokie disonansai. Toje gatvėje kažkada pradėjo tiesti vamzdžius. Mes, vaikai, nesupratome, kokie ten vamzdžiai, tai dujotiekis ar vandentiekis. Atsimenu, koks buvo malonumas eiti tomis tranšėjomis. Tokia buvo visa visa gatvė – pora kilometrų, eidavome tais apkasais į mokyklą.
– Kada pradėjai minti valdiškų įstaigų slenkstį? Kada pirmą kartą išėjai į kokią nors ugdymo įstaigą?
– Aš lankiau darželį ir pasakysiu, kad jame – patys nesmagiausi prisiminimai, nes lankiau savaitinį darželį. Tai yra siaubas, negali būti nieko baisiau, tai yra patys baisiausi mano vaikystės prisiminimai.
– Papasakok, kas tai yra, nes būna žmonių, kurie įsivaizduoja, kad vaikams internatai yra visai gera vieta. Būna vaikas, o tėvai neturi sukti galvos.
– Žinai, mes labai dažnai galvojame, kad patenkini tuos poreikius ir vaikui to gana. Tikrai negana. Vaikui netgi to nereikia. Vaikas gali gyventi kukliau, skurdžiau, jis neprisimins tos visos buities, nes mūsų buitis buvo labai sunki, bet aš jos neprisimenu, man viskas buvo tikrai gerai. Vaikas prisitaiko.
– Tai koks tas jausmas, ką tu prisimeni iš to savaitinio darželio?
– Tuo metu vaikiškos lovytės buvo metalinės, gal dėl to, kad jas lengviau dezinfekuoti. Tas siaubingas jausmas, kai tave žiemos metu guldo į tą lovą, liepia eiti vaikams atsigulti į lovą iki nulinės temperatūros išvėdintoje patalpoje. Tu guliesi vienišas, susitraukęs, mažas gumuliukas į tą šaltą lovą kiekvieną vakarą, neturi prie ko prisiglausti, ko apsikabinti, tik tą šaltą patalynę. Šildaisi tuo mažu kūneliu tą lovą... Tas vaiko drebėjimas iš vienatvės ir šalčio, žinok, labai baisus jausmas.
Aš buvau gan maištaujantis vaikas. Turbūt aš tą vaiką dar dabar gydau, nes tokius vaikus auklėdavo kitaip: diržu, fizinėmis bausmėmis.
– Yra kliuvę?
– Oi, daug kartų.
– <...> Visas gyvenimas – tiktai akimirka, spėsi pasidžiaugti, tai spėsi. Tu taip gražiai man pasakei: kodėl turi įvykti tokie sukrėtimai, tavo atveju liga, kad staiga suprastum, ko nori, kas tu esi, kad tu esi laikinas, kad pats sprendi, ką nori pasirinkti?.. Kaip tai padaryti be to? Ar mąstei kada apie tai?
– Kaip tai padaryti be to, aš nepasakysiu. Mano patirtis tokia. Jei būčiau pati tai suvokusi be šito sukrėtimo, gal būtų buvę kitaip. Aš galiu tiktai svarstyti. Bet turbūt man reikėjo tokio sukrėtimo.
Eini per tuos etapus, galų gale susitaikai. Arba nesusitaikai – yra žmonių, kurie nepriima tos ligos. Bet kol tu nepriimi tos situacijos, tol neturi pagrindo atsispirti, toliau grimzti.
– Kiek tau tada buvo metų?
– 36-eri.
– Suvokus, kad tai įvyko, nebuvo tokių klausimų: kodėl su manimi, kodėl?..
– Žinok, tai klasika. Dabar jau praėjo daug laiko, 20 metų ar daugiau, tą patį matau kituose žmonėse užklupus vaiko ar paties ligai. Viskas yra klasika, tiesiog eini per tuos etapus: kodėl man, paskui neigimas, pyktis ir pan. Galų gale susitaikai. Arba nesusitaikai – yra žmonių, kurie nesusitaiko su tuo, nepriima tos ligos. Bet kol tu nepriimi tos situacijos, tol neturi pagrindo atsispirti, dugno, toliau grimzti. Kiti po tokio sukrėtimo niekaip ir nesikeičia.
– Kas tau leido atsispirti nuo to dugno? Kas tau padėjo?
– Iš dalies turbūt mano jaunystė, baimė mirti. Tada tikrai turėjau labai didelę baimę mirti. Dar – mano vaikas, kas užaugins mano vaiką... Ne, aš negaliu išeiti, aš turiu užauginti dukrą.
Ko labiausiai nereikia daryti, ką visą laiką sakau, – niekada nereikia guosti šito žmogaus, niekada. Ko labiausiai bijojau – gailesčio, nes tai nuvertina, atima jėgas kovoti, veikti. Žmogus turi tiek jėgų ir jų nesuvokia. Mes turime begaliniai daug jėgų, žmogui duota pasveikti, pačiam išsikrapštyti iš įvairiausių sunkiausių situacijų, bet kartais mūsų aplinka, artimieji ir draugai nepadeda. Žmogus labai daug ką gali padaryti pats. O kad tampi vienas, tai faktas, bet tai tavo liga, niekas neturi su ja tapatintis, niekas neturi tapatintis su tavo gyvenimu.
– Tu pradėjai garsiai apie tai kalbėti. Tu turbūt buvai viena pirmųjų.
– Aš apskritai buvau pirma – niekas apie tai nekalbėjo.
– Kodėl sugalvojai, kaip apsisprendei taip elgtis?
– Nuo tada aš pradėjau girdėti, ką man sako mano vidus. Tai buvo savigyda. Tai, aišku, turbūt buvo ir didžiulė dovana tiems, kurie sirgo, padrąsinimas ir paskatinimas, bet man pačiai tai buvo be galo didelė savigyda. Kai tu pradedi kalbėti, pripažįsti, kad turi ligą, susitaikai su ta situacija, o tuomet su ta liga susidraugauji.
– Kaip žmonės sureagavo į tavo atvirumą: artimieji, draugai, giminės?
– Labai skirtingai, labai įvairiai. Iš pačių artimiausių žmonių sulaukiau gana neigiamos reakcijos.
– Kodėl jiems taip atrodė ir ką jie tau sakė?
– Kam tai darau, kam afišuojuosi, kam man ta reklama, kodėl noriu save parodyti... Bet tai ir buvo tas lūžis, kad man buvo nebesvarbu, ką kiti galvoja.
– Tavo gyvenime keitėsi ne tiktai tai. Politechnikos instituto mergaitė ir nekilnojamojo turto agentė virto į fotomenininkę. Staiga supratai, kad tau reikia visai kažko kito. Ar tai buvo pasąmoninis dalykas, ar ėjai ieškoti, kas tave džiugintų?
– Žinai, ta votis auga, auga, auga, o tu sakai, kad jos nėra, nėra, nėra. O ji sako: aš esu, aš esu. Ta liga taip viską sujudino, kad ta votis trūko. Aš fotografijos juk nesimokiau, tiesiog žinojau, kad aš tai padarysiu. Buvo tas žinojimas – mes daug ką žinome.
Visas pokalbis – gegužės 10 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
