„Jeigu tu negali pasirūpinti šuniu taip, kad jo gyvenimas būtų kokybiškas, turi perleisti kažkam, kad šuo būtų irgi laimingas“, – įsitikinusi žurnalistė Beata Nicholson. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano geriausias draugas“ ji pasakoja apie susiklosčiusią situaciją, dėl kurios kokerpudeliai Bon Bon ir Coco kartu nebesugyveno: „Coco charakteris paaštrėjo ir jie kartais stipriai susipykdavo.“
Į LRT TELEVIZIJOS laidos „Mano geriausias draugas“ studiją laidų vedėja, žurnalistė, kulinarijos karalienė B. Nicholson ir jos sesė ekonomistė Odeta Bložienė užsuko lydimos geriausių draugų – kokerpudelių Bon Bon ir Coco. B. Nicholson pažymi, kad kokerpudeliai – tai spanielių ir pudelių mišrūnai.
„Bon Bon turime jau beveik 11 metų. Šita veislė labai populiari Anglijoje. Prieš rinkdamiesi šuniuką, kadangi tuomet mūsų vyresnieji vaikai buvo penkerių ir trejų metų, labai visko klausinėjome, skaitėme. Mūsų bičiulė turėjo tokį šuniuką ir sakė, kad jie be galo draugiški, nesišeria, yra labai gero charakterio, labai patrauklūs ir smagūs. Ir tiesiog įsigijome Bon Bon.
Po penkerių metų, kai persikraustėme gyventi į Lietuvą, mano vyras, kuris ir yra visų šunų iniciatorius, sakė, kad mums reikia dar vieno šuns, kad Bon Bon būtų linksmiau. Tada nuvažiavome į Angliją ir įsigijome Coco, nes Lietuvoje šitų šuniukų nėra. Bet taip jau atsitiko, kad Coco charakteris paaštrėjo ir jie kartais stipriai susipykdavo. Mes vasarą dažnai iškeliaujame, abiejų šunų priežiūrą perima Odeta, tiesą sakant, juos prižiūri netgi geriau negu mes. Nusprendėme, kad atiduosime Coco Odetos šeimai“, – pasakoja kulinarė.
O. Bložienė sako: Coco – jos uodega, mat visur seka iš paskos. „Tik pramerkiu akį – Coco jau stovi, ar jau eisime pavaikščioti, pabėgioti“, – teigia pašnekovė.
Dabar susitikę Bon Bon ir Coco bendrauja gerai, tačiau Coco iki šiol nori visada būti svarbiausias šuo kambaryje.
„Šuo yra didelė atsakomybė. Jis tau duoda labai daug meilės, atsidavimo, yra taip gera būti su šuniu, aš apie tai daug rašau, esu visur pridėjusi daug jų nuotraukų. Šuo yra nuostabus dalykas, bet jis yra ir atsakomybė. Jeigu tu negali pasirūpinti šuniu taip, kad jo gyvenimas būtų kokybiškas, turi perleisti kažkam, kad šuo būtų irgi laimingas“, – įsitikinusi B. Nicholson.
Daug laiko virtuvėje praleidžianti žurnalistė sako šuniui neduodanti maisto nuo stalo, tačiau atkreipia dėmesį, kad šunys ir žmonių maistas – didelė problema.
„Jie labai nori maisto, bet jo neduodame nuo stalo. Kai dar pas mus gyveno Coco, buvo maži vaikai, vakarieniaudavome, jie numesdavo maistą ar dar ką, tai didžiausi konfliktai tarp šunų ir yra įvykę tada, kai vakarieniaudavome, o jie tikėdavosi, kad galbūt kas nors nukris“, – kalba ji.
Gyvūnų elgsenos žinovė Vilma Jazukevičiūtė pataria auginantiems šunis, kaip juos atpratinti prašyti maisto nuo stalo: „Gal nebeperauklėsi, kai šuniui 11 metų, gal jau ir susigyveni, bet jeigu, tarkime, turite mažą šuniuką, galite to išmokyti. Paimkite kilimėlį ar mažą guoliuką ir patieskite toliau virtuvėje. Šuo visą laiką yra uodega, jis bus su jumis, ypač mažas. Iš pradžių net negaminant maisto galima jam kartas nuo karto duoti kąsniuką. Ir mano abu šunys: tik pasiimu pjaustymo lentelę – ant galiukų. Aš sakau: toliau. Jie nueina ant kilimėlio ir laukia, o aš nepatingiu paimti ko nors ir paduoti. Žinokite, šventa – po kojomis nesimaišo.“
Plačiau – balandžio 24 d. laidos „Mano geriausias draugas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
