Vieni Velykų laukia dėl susitikimų su giminėmis, kiaušinių marginimo, šokoladinių kiaušinių ir kitų su švente susijusių savybių. Kiti jų laukia nes dažniausiai su šia pavasario švente pradeda busti gamta ir perlipama į antrąją pavasario pusę. Su kiekviena diena vis daugėja žalumos, žiedų, šiltėja dienos, o iš paskos aktyvėja ir daugelio žvejų pamėgti margieji upėtakiai. Kiekvienas šią žuvį gaudyti mėgstantis žvejys žino, kad būtent po Velykų ateina pats geriausias metas gaudyti mūsų šaltavandenių upių „margučius“.
Nors margųjų upėtakių žvejybos sezonas prasideda sausio 1 dieną ir jų pagauti tikrai galima ir šaltuoju metų laiku, pats jų aktyvumo pikas dažniausiai prasideda balandžio mėnesio viduryje, arba kai vandens temperatūra upėtakiniuose upeliuose pasiekia maždaug 7 laipsnių ribą. Šylantis vanduo skatina greitėti vandens gyventojų medžiagų apykaitą, todėl jiems reikia daugiau maitintis. Negana to, būtent prie maždaug 7 laipsnių temperatūros pradeda aktyviau ristis pirmieji vandens vabzdžiai, kuriais taip pat maitinasi upėtakiai.
Šis aktyvumo pikas dažniausiai tęsiasi maždaug iki birželio mėnesio vidurio. Upėtakiai nemėgsta per šilto vandens, yra labiau šalto vandens žuvys, todėl vidurvasarį labiau sušilus vandeniui jie tampa mažiau aktyvūs, aktyvesni anksti ryte ir vėlai vakare, kai išlenda iš duobių maitintis.
Pradedantiems žvejams upėtakį atpažinti tikrai nebus sunku. Nugara ganėtinai tamsaus rudo atspalvio kuris šviesėja iki pilvo, kuris dažniausiai gelsvos spalvos. Kūnas padengtas juodais ir raudonais taškeliais. Vienintelė į margąjį upėtakį panaši žuvis Lietuvos vandenyse yra jo artimas giminaitis šlakis, kuris dažniausiai būna gerokai didesnis ir paplitęs ne taip plačiai. Taip pat šlakio kūnas neturi upėtakiams būdingų raudonų taškų. Su jokia kita žuvimi margųjų upėtakių tikrai nesumaišysite. Gaudant iki gegužės 15 dienos svarbu žinoti, kad nemažoje dalyje upėtakinių upelių taip pat gyvena ir kita lašišinė žuvis – kiršlys. Iki gegužės vidurio kiršlių žvejyba yra draudžiama dėl jų neršto, tad pagautą kiršlį būtina paleisti nedelsiant.
Pagavai-paleisk
Nors Lietuvos įstatymai leidžia paimti ne daugiau nei 3 ir ne mažesnius nei 30 centimetrų ilgio upėtakius, vis dažniau renkamasi propaguoti sveikintiną pagavai-paleisk principą, kai paleidžiama visa pagauta žuvis. Norint saugiai paleisti upėtakį labai svarbu tai padaryti teisingai. Jeigu įmanoma, žuvies iš viso nereikėtų imti į rankas, o jeigu norint saugiai paleisti žuvį ją reikia paimti, prieš tai darant būtina upelio vandenyje sudrėkinti rankas. Nuo šiltų ir sausų rankų pažeidžiama jautri upėtakio gleivinė, žuvis taip pat gali gauti termo šoką ir net iš pažiūros pilnas energijos nuplaukęs upėtakis neretai nebeišgyvena. Dėl tos pačios priežasties nereikėtų upėtakių guldyti ant žemės, smėlio ar kitų sausų paviršių. Taip pat paleidžiant upėtakius rekomenduojama naudoti kabliukus be užkarpų.
Juos ištraukti žuviai iš burnos daug lengviau, taip pat jie gerokai mažiau žeidžia žuvį. Tinkamai paleisti upėtakiai greitai grįžta į savo ritmą ir toliau sėkmingai gyvena bei auga. Yra ne vienas atvejis, kai tas pats paleistas upėtakis, kurį galima atpažinti iš unikalaus taškų išsidėstymo, būna pagaunamas kelis kartus toje pačioje vietoje, kartais net kelis metus iš eilės. Tai puikus įrodymas, kad pagavai-paleisk tikrai veikia. Margųjų upėtakių populiacija Lietuvoje tikrai nėra išskirtinai gausi, paleisdami šią nuostabią žuvį skatiname ne tik jos išlikimą, bet ir augimą, dėl kurio žvejai mėgėjai sulauks tik dar daugiau džiaugsmo ateityje.
Kur rasti upėtakį?
Margieji upėtakiai Lietuvoje gyvena tik srauniuose upėse, natūraliai ežeruose nėra sutinkami. Didžioji dalis upėtakių populiacijos sutinkama Nemuno, Neries, Merkio, Šventosios, Minijos ir Žeimenos baseinuose, dažniausiai gaudomi ne didžiosiose upėse, o mažesniuose jų intakuose. Gyvena tik tose upėse, kur vanduo išlieka palyginti šaltas visus metus. Kai kuriuose upėse sutinkami tik šaltuoju metu, iš jų pasitraukia vandeniui pradėjus stipriau šilti. Ši žuvis netoleruoja šilto vandens, jo temperatūrai pasiekus +20 laipsnių ribą pradeda gaišti, todėl jeigu upė vasarą gerokai sušyla, tikėtina, kad upėtakiai joje negyvena.
Šaltuoju metų laiku dažniausiai pagaunami iš lėtesnio vandens, gilių duobių. Antroje pavasario pusėje, kai pradeda aktyviau maitintis, pagaunami ir greitoje srovėje bei šalia jos. Dažniausiai slepiasi už akmenų, įvirtusių medžių ar kitų kliuvinių esančių šalia pagrindinės srovės. Srovė neša įvairiausius vabzdžius bei kitą maistą, iš slėptuvių upėtakis gali greitai išlįsti į srovę, stverti gardų kąsnelį ir vėl pasislėpti, taip neeikvodamas brangios energijos nuolat kovojant su srove. Apie aktyvų maitinimąsi upėtakiai kartais išsiduoda ir „bulkuodami“.
Taip žvejai vadina veiksmą, kai upėtakis nuo pat vandens paviršiaus stveria vabzdį, taip išskleisdamas su niekuo kitu nesupainiojamą garsą bei vandens paviršiuje paskleisdamas ratilus. „Bulkuoti“ upėtakiai dažniausiai pradeda balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužės pradžioje ir tai daro iki pat jų žvejybos sezono pabaigos rugsėjo 30 dieną.
Įrankiai ir masalai
Kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, upėtakių žvejai pasiskirstę į dvi grupes – spiningautojai ir muselininkai. Čia labai svarbu paminėti, kad upėtakių žvejyba bet kokiais gyvulinės kilmės masalais yra griežtai draudžiama, tad prie upės pastebėjus žveją gaudantį upėtakius slieku ar bet kokiu kitu gyvu masalu reikėtų apie tai informuoti gamtos apsaugos inspekciją. Dažniausiai tokius žvejus galima atpažinti ir pagal tai, kad gaudoma su plūdinėmis meškerėmis, dirbtiniais masalais gaudantys spiningistai ir muselininkai plūdžių nenaudoja.
Šylant orams ir įsibėgėjant pavasariui spiningu gaudančių žvejų masalų asortimentas stipriai nepasikeičia nuo to, kuris naudojamas žiemą. Vis dar naudojami lengvi koteliai, kurių užmetimas dažnai iki 5 gramų ar nedaug didesnis, o gaudoma su nedideliais vobleriais, vartyklėmis ir sukrėmis. Šie masalai dažniausiai imituoja žuveles, kurios sudaro nemažą dalį upėtakio dietos, taip pat gali imituoti ir kitus stambesnius vandens gyvius.
Tuo tarpu muselinės meškerės entuziastų masalų pasirinkimas pavasarį labai ženkliai prasiplečia. Taip yra todėl, kad museline meškere galima pateikti išskirtinai lengvus masalus, kurie gali imituoti net pačius mažiausius vabzdžius. Visą žiemą ir pirmą pavasario pusę naudojami beveik vien strymeriai, tai muselės taip pat imituojančios žuveles, varlytes, dėles ar nėges. Atšilus orams asortimentą papildo šlapios musėlės, sausos muselės ir nimfos, kurios imituoja vabzdžius įvairiausiuose jų ritimosi stadijose.
Būtent žvejybų sausomis muselėmis laukia daugelis muselininkų, nes visas veiksmas vyksta paviršiuje, gaudoma plaukiančiomis vabzdžių imitacijomis, kibimai energingi ir aiškiai matomi. Dėl malonumo gaudyti sausa musele neretai, nors kelioms žvejyboms, net ir spiningo entuziastai atsisako savo įrankio ir trumpam į rankas paima muselinę meškerę. Būtent šiuo būdu efektyviai galima gaudyti anksčiau minėtus, aktyviai besimaitinančius „bulkuojančius“ upėtakius.
Jeigu iki dabar neteko bandyti upėtakių žvejybos, bet norėtumėte ją išmėginti – vėlyvas pavasaris yra puikus metas pradėti. Žuvis aktyvi, bunda nuostabaus grožio gamta supanti sraunius upelius, kuriuose gyvena upėtakiai, tad kiekviena minutė praleista prie vandens suteikia neišdildomus įspūdžius. Patyrusiems upėtakių žvejams to priminti tikrai nereikia, atėjo laikas geriausioms „margių“ žvejyboms, metas lėkti prie upės.
