Veidai

2021.08.01 07:00

Meteorologas Dikčius – apie santuoką su Vaitkute, darbą televizijoje ir tai, kodėl orų prognozės kartais meluoja

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.08.01 07:00

„Vaikščiojimas man – kaip atostogos nuo kasdienio lėkimo“, – LRT.lt sako meteorologas Silvestras Dikčius. Tiesa, santykiuose sustoti jam nesinorėjo. Parduotuvėje susipažinęs su būsimąja žmona Jolita Vaitkute, po mėnesio apsigyveno drauge, o rugpjūtį minės 4-ąsias santuokos metines. „Galbūt mūsų amžiaus skirtumas santuoką ir paspartino“, – svarsto Silvestras, bet per tuos metus įsitikino: dviese gera ne vien įsimylėjimo tarpsnyje.

– Tave vadinti vien meteorologu būtų netikslu – pagal išsilavinimą dar esi ir filosofas, dirbi prodiuseriu savo ir žmonos menininkės Jolitos Vaitkutės įkurtoje įmonėje, esi kino žinovas, žygeivis... Visgi televizija toks reiškinys – jeigu žmogų matome ekrane, atpažįstame jį ir gatvėje. Praeiviai Tavęs klausia, kada gi pagaliau baigsis karščiai ir sausra?

– LRT TELEVIZIJOJE orų pranešėju pradėjau dirbti 2007 m. Tada feisbuku Lietuvoje dar mažai kas naudojosi, televizija, kaip medija, buvo žymiai populiaresnė. Nebuvo orų programėlių, tad ir orų prognozė turėjo kitokią reikšmę.

Tuo metu žmonės mane tikrai dažnai atpažindavo. Nuvažiavęs į Lietuvos pakraščius, sulaukdavau draugiškų ir ne visai draugiškų pasisakymų, pasiūlymų išgerti alaus (šypteli). Dabar viskas kitaip – žiniasklaidos priemonės išsisluoksniavusios, tad atpažįstamumo naštos tikrai nejaučiu. Man malonu, kai kartais sutikę žmonės pakalbina, paklausia, kokie bus orai.

Man malonu, kai kartais sutikę žmonės pakalbina, paklausia, kokie bus orai.

– Po penkerių LRT TELEVIZIJOJE praleistų metų kuriam laikui pasitraukei iš ekranų, vėliau vėl sugrįžai. Kur buvai dingęs?

– Labai mylėjau savo profesiją, tačiau pradėjęs dirbti supratau, kad man kažko trūksta. Tais pačiais metais, kai LRT TELEVIZIJOJE įsidarbinau orų pranešėju, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti filosofijos. Buvo įdomūs metai: vėlyvais vakarais skaitydavau sudėtingus filosofinius tekstus, kartu pranešinėdavau orus.

Karjera sekėsi, ėjau ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologijos skyriaus vedėjo pareigas, tačiau supratęs, kad noriu radikalių pokyčių, o darbe – daugiau kūrybos, išėjau dirbti į kino platinimo kompaniją. Beveik 3 metus dirbęs atstovu spaudai visgi supratau, kad patirties komunikacijoje pasisėmiau pakankamai, tad nutariau tęsti savo ieškojimus.

Tada sutikau būsimąją žmoną ir ėmiau jai padėti tvarkyti vadybinius reikalus, drauge pradėjome kurti įvairius projektus. Šiuo metu turime savo įmonę, gaminančią instaliacinius ir meninius vizualus, esu įmonės vadovas, dirbu kaip meninių instaliacijų prodiuseris.

Džiaugiuosi, kad prieš pusantrų metų vėl turėjau galimybę sugrįžti į LRT TELEVIZIJĄ. Buvo liūdna, kad neišnaudoju patirties ir žinių, sukauptų per bakalauro, magistro studijas ir aštuonerius darbo metus.

– Seniau žmonės orus spėdavo stebėdami gamtos ženklus. O kaip prognozes rengia sinoptikai?

– Visame pasaulyje šis procesas vyksta panašiai. Kad sudarytų kitos dienos orų prognozę, sinoptikas 3–4 valandas analizuoja esamą situaciją atmosferoje, skaitmeninius modelius ir palydovinę informaciją. Vėliau Hidrometeorologijos tarnyba išplatina jau parengtą prognozę, o orų pranešėjas tą informaciją perduoda auditorijai. Pats prognozių nebesudarinėju jau seniai, dabar esu tarpininkas tarp sinoptikų parengtos informacijos ir žiūrovo.

Įrašyti 2–2,5 min. trunkančią orų prognozę su pasiruošimu užtrunka apie 3–4 valandas.

– Neabejoju, kad sinoptikai ir meteorologai periodiškai vis apšaukiami melagiais. Tai kodėl gi tos orų prognozės kartais nepasitvirtina?

– Visada pats peržiūriu ir analizuoju sinoptikų išplatintą orų prognozę. Kartais nutinka taip, kad norisi prognozę koreguoti ar pasiginčyti su sinoptikais. Retsykiais komentuodamas orus priduriu, kad gali būti ir šiek tiek kitaip. Galutinis produktas – orų prognozė, skaitoma per televiziją ar radiją, vienaip ar kitaip yra žmogaus interpretacija.

O štai telefonų ar kompiuterių prognozės sukurtos skaitmeniniu būdu. Ten nėra jokių sinoptikų, tik algoritmai, formulės, kurių skaičiavimo rezultatas – debesėlio su saule ar lietaus lašais ikona ekrane.

– Sinoptikų darbo paslaptis jau išdavei, o kaip atrodo darbas televizijoje? Ne vienam žiūrovui kyla klausimas, kas rengia, grimuoja televizijos veidus, kaip vyksta filmavimas.

– Kadangi darbas televizijoje nėra mano pagrindinė veikla, man kaskart tenka susidurti su įdomiais dalykais. Jau vien tai, kad atėjęs į darbą transformuojiesi: persirengi į stilisto parinktus drabužius, nors gyvenime tavo stilius galbūt visai kitoks, eini grimuotis, kas paprastai vyrams yra nekasdienė patirtis. Tada eini į studiją, rašaisi tekstą, vėliau prasideda filmavimas. Įrašyti 2–2,5 min. trunkančią orų prognozę su pasiruošimu užtrunka apie 3–4 valandas.

Kai pėsčiomis iš Vilniaus į Trakus ne tiesiu keliu ėjau 8–9 valandas, nustebau, kiek daug erdvės, skirtingos gamtos yra atkarpoje, kurią automobiliu įveiki per 20 minučių.

– Esi rimtas žygeivis, Lietuvos pėsčiųjų asociacijos valdybos narys. Pavasarį iš Vilniaus pėsčiomis ėjai į Kernavę, leidaisi į 40 km žygį iki Baltarusijos sienos. Ar yra kokia nors istorija, kaip tavo gyvenime atsirado vaikščiojimas?

– Per Viduramžių filosofijos paskaitą dėstytoja pasakojo apie Tomą Akvinietį. Tais laikais benediktinų vienuoliai duodavo neturto įžadus ir galėdavo keliauti tik pėsčiomis – negalėdavo net vežimu važiuoti. Tomas Akvinietis buvo laikomas vienu išmintingiausių vienuolių ir produktyviausių filosofų, per gana neilgą savo gyvenimą parašė daugybę tekstų. Jis ėjo svarbias pareigas bažnyčioje, dėstė Paryžiaus universitete.

Jeigu jam reikėdavo iš Paryžiaus keliauti į Romą susitikti su popiežiumi, jis tai darydavo pėsčiomis. Kojomis nusigaudavo visur, kur tik prireikdavo. Pamenu, mane šis pasakojimas sukrėtė. Susimąsčiau, kad iš tiesų visur galima nueiti pėsčiomis.

– Prieš 5 metus ėjai ir garsiuoju Camino de Santiago keliu. Žmonės sako iš ten grįžtantys su nušvitimais, atradimais. O kokie būna tavieji, kai leidiesi į kelią?

– Mėnesį keliaudamas pėsčiomis su minimaliu kiekiu daiktų supranti daug asmeninių dalykų, galų gale sustiprėji ir fiziškai. Tačiau svarbiausia, apie ką visiems pasakoju, tai laiko ir erdvės transformacijos, kurias eidamas tada patyriau.

Judėdamas nedideliu greičiu erdvę patiri visai kitaip nei važiuodamas automobiliu ar skrisdamas lėktuvu. Nuėjęs 900 km Ispanijoje supratau, kokią mažą dalį Žemės rutulio įveikiau. Einant pėsčiomis pasikeičia mastelio suvokimas. Tada suvoki šalies, planetos dydį, gali pradėti svarstyti apie Saulės sistemos, visatos mastelį.

Suprantu, kad žodis „meditacija“ gali turėti netgi neigiamą skambesį, ypač dabar, kai matome mokslo bendruomenės susipriešinimą su kita visuomenės, neigiančios mediciną, skiepus ir pan., dalimi.

Ne mažiau įdomi ir laiko transformacija. Eidamas pėsčiomis pastebi daug smulkių dalykų, tad psichologinis laiko pojūtis tarsi išsiplečia, atrodo, laikas sulėtėja. Nuolat skubame, sakome, kad gyvenimas – per trumpas, bėga per greitai. O jūs pabandykite didesnį atstumą nukeliauti pėsčiomis. Pajusite, kad į tą pačią savaitę telpa kur kas daugiau nei vien darbai ir įsipareigojimai.

Kai pėsčiomis iš Vilniaus į Trakus ne tiesiu keliu ėjau 8–9 valandas, nustebau, kiek daug erdvės, skirtingos gamtos yra atkarpoje, kurią automobiliu įveiki per 20 minučių. Vaikščiojimas man – kaip atostogos nuo kasdienio lėkimo.

– Kur ruošiesi traukti dabar?

– Mano žygiavimo sezonas Lietuvoje tęsiasi vėsiuoju metų laiku, nes vasarą trukdo karščiai ir vabzdžiai. Dėl pastarųjų vasarą į kelių dienų žygius tenka neštis ir palapinę, o kitais metų laikais pakanka gero miegmaišio.

Rudenį ketinu nueiti iki savo tėvų gimtinių, jie abu kilę iš Ukmergės rajono. Tėčio tėviškėje jau nebėra jo vaikystės namo, žemės irgi nebepriklauso mūsų šeimai, bet man vis vien įdomu tokia forma patyrinėti šį kraštą.

Norėčiau kurti ir tinklaraštį, nes mano tikslas nėra vien keliauti pėsčiomis – dar man patinka apie tai rašyti. Esu sumanęs projektą „Einu iš namų“, jo idėja – eiti pro namų duris ir tiek, kiek gali, keliauti pėsčiomis.

Būna, užeinu pas vienišą močiutę vandens. Ji lyg ir bijo įsileisti, bet kadangi vidurys dienos, o jei dar atpažįsta, kad „tamsta iš televizijos“, tai tada ir lašinukų siūlosi papjaustyti.

– Nekyla abejonių, kad esi aktyvaus gyvenimo šalininkas. Visgi turi ir ramiąją, tyliąją pusę. Neseniai feisbuke dalinaisi, jog baigei įsisąmoninimo praktikos tyloje kursus. Ši patirtis buvo skirta sau, ar Tavo galvoje vėl sukasi nauji planai?

– Besiruošdamas filosofijos studijoms supratau, kad noriu turėti sveikesnį kūną, nesirgti, todėl turiu rūpintis savo smegenimis. Pradėjau lankyti jogą, su ja atėjo Rytų išminties prisotintos meditacijos. Tiesa, man tas nelabai patiko, nes esu linkęs labiau pasitikėti mokslu, o ne mistifikacijomis. Taigi, pradėjau ieškoti mokslu pagrįstos meditacijos, smegenų mankštos būdų.

Taip po kurio laiko atsidūriau pas psichologus Giedrę Žalytę ir dr. Julių Neverauską, pas juos mokiausi Mindfulness (liet. dėmesingo įsisąmoninimo) praktikos. Baigęs dviejų mėnesių mokymus, nusprendžiau imtis metus trunkančių meditacijos trenerio kursų ir tapti meditacijos mokytoju.

Mokymus jau baigiau, bet kad gaučiau sertifikatą, dar turiu pravesti 2 mėnesių meditacijos mokymus grupei. Kol kas tam trukdė pandemija, bet rudenį ketinu rinkti pirmąją grupę – jeigu atsirastų norinčių išmokti mokslu grįstos meditacijos, gali mane susirasti ir parašyti (juokiasi).

Suprantu, kad žodis „meditacija“ gali turėti netgi neigiamą skambesį, ypač dabar, kai matome mokslo bendruomenės susipriešinimą su kita visuomenės, neigiančios mediciną, skiepus ir pan., dalimi. Visgi žinau tiek iš savęs, tiek iš kitų, kad tokia mokslu pagrįsta smegenų mankšta kaip dėmesio sutelkimo, kognityvinės elgesio terapijos pratimai ir pan. padeda išlikti ramiam šiame greitai judančiame pasaulyje.

– Užsiimi meditacija, į žygius mielai leidiesi vienas. Vienatvė tavęs negąsdina?

– Yra introvertai, ekstravertai ir ambivertai. Manau, galėčiau priklausyti pastariesiems, nors psichologinių testų neatlikau (šypteli). Galiu vienas išvažiuoti į sodybą ir ten keletą dienų skaityti, medituoti, – manęs tai nevargina. Lygiai taip pat mėgstu keliauti ir su draugais.

Kai keliauju vienas, kartais naudojuosi popieriniais žemėlapiais, klausiu kelio vietos gyventojų. Tiesa, Ispanijoje gali net ir nemokėdamas kalbos pusę valandos kažkaip šnekėtis, o lietuviai bendrauja ne itin noriai.

Visgi dažnai bandau atrasti kalbą su vietos žmonėmis. Būna, užeinu pas vienišą močiutę vandens. Ji lyg ir bijo įsileisti, bet kadangi vidurys dienos, o jei dar atpažįsta, kad „tamsta iš televizijos“, tai tada ir lašinukų siūlosi papjaustyti (šypteli). Man įdomu ieškoti santykio su lietuviais, kurie nėra iš mano burbulo ir gyvenime turi kiek kitokių patirčių nei aš.

Niekada neturėjau noro susirasti labai jauną žmoną, man tai net atrodė sudėtinga, bet mūsų metų skirtumas mums nė kiek netrukdė.

– Kalbame apie lėtą gyvenimą, tačiau santykių stabdyti Tau nesinorėjo – kai susipažinote su Jolita, po mėnesio apsigyvenote drauge, o po keturių nusprendėte tuoktis. Ar pakako laiko pamatyti visas vienam kito spalvas ir atspalvius?

– Mudu netikėtai vieną naktį susitikome maisto parduotuvėje, šokolado skyriuje. Netrukus įsimylėjome. Pamenu, buvau neseniai grįžęs iš Camino de Santiago, išėjęs iš darbo. Nusprendžiau, kad kurį laiką pagyvensiu iš santaupų, pakeliausiu. Jolitos darbai taip pat nebuvo tokie intensyvūs kaip dabar, tad pusę metų nuolat buvome dviese: kalbėjome, vaikščiojome, gaminome maistą.

Bendravome ir su draugais, bet įsimylėjėliams taip jau būna, kad jiems tuo metu nieko nereikia (šypteli). Kadangi nereikėjo eiti į darbą, svarstau, jog per tą pusmetį drauge praleidome tiek laiko, kiek kiti, turbūt, praleidžia per kelerius metus.

– Rugpjūtį minėsite ketvirtąsias vestuvių metines. Spėju, per šį laiką išgyvenote ne vien įsimylėjimo stadiją. Nėsyk nepajautėte, kad skuba ir nemažas amžiaus skirtumas kištų koją?

– Tuo metu mums abiem buvo aišku, kad mūsų santykis toks stiprus, gilus, jog neužteks tiesiog draugauti. Be to, aš buvau vyresnis. Jolitai buvo 20, man – 35-eri. Niekada neturėjau noro susirasti labai jauną žmoną, man tai net atrodė sudėtinga, bet mūsų metų skirtumas mums nė kiek netrukdė. Man buvo netikėta surasti tokį jauną, brandų, protingą žmogų.

Praėjus keturiems draugystės mėnesiams, pasikalbėję nusprendėme, kad norime susituokti. Nebuvo piršlybų, žiedų, pompastikos. Galbūt mūsų amžiaus skirtumas santuoką ir paspartino. Jei man būtų buvę 20, nežinau, ar tie santykiai iš viso būtų išsirutulioję. Man būtų buvę nedrąsu tokiai jaunai moteriai siūlyti susituokti.

Drauge esame jau 5 metus. Iš romantinio įsimylėjimo perėjome į brandesnius santykius. Kartu ir dirbame, turime bendrą verslą, tad išmokome būti vienas su kitu ir kitokiomis sąlygomis, ne tik tokiomis, kur vaikštinėji ir nieko neveiki (šypteli). Šią akimirką esame laimingi būdami dviese, o kaip bus toliau, turbūt niekas niekada nežino.

– Verslas, darbai, meniniai projektai, kelionės, žygiai – rodos, nei veiklų, nei temų pokalbiams jūsų namuose netrūksta. O kaip buitis?

– Gerai (šypteli). Jolitai ne visą laiką buitiniai dalykai pagal svarbą būna pirmoje vietoje, tačiau susitvarkome namus, daug gaminame. Kartais tai būna reikalas, kartais – malonumas. Ateina etapai, kai nėra laiko ir tenka samdyti namų tvarkytoją, būna etapų, kai viską spėjame patys. Vienaip ar kitaip, buitis mums nėra pernelyg skausminga.

Šią akimirką esame laimingi būdami dviese, o kaip bus toliau, turbūt niekas niekada nežino.

– Nemažai šnekėjomės apie ėjimą, kelią. Savąjį jau jautiesi suradęs?

– Vis dar jaučiuosi ilgame ieškojime (šypsosi). Kai studijavau, man labiausiai patiko postmodernioji filosofija, sakanti, kad nėra vienos tiesos. Kadangi išbandžiau daugybę veiklų, žinau, kokios man patinka, kokios – ne.

Dirbdamas vien meteorologu galėjau padaryti sėkmingą karjerą, galbūt dabar užimčiau rimtas vadovaujamas pareigas, tačiau mane gąsdino būti vienos srities specialistu. Todėl ir patraukiau į platesnius humanitarinius mokslus. Kad ir ta pati filosofija – gali pasirodyti, kad turėdamas filosofijos bakalauro laipsnį lyg ir nieko nemoku, bet kartu moku labai daug, todėl galiu imtis daug ko. Tą ir darau pastaruosius 10 metų. Greičiausiai savaip ir toliau tą darysiu – nardysiu po daugialypes ir kartais radikaliai skirtingas veiklas.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.