Rusų kultūros ir muzikos kritikas, žurnalistas ir radijo stoties „Svoboda“ laidų vedėjas Artemijus Troickis gimtąją šalį paliko prieš aštuonerius metus. Vyras pasakoja, kad atmosfera šalyje jau tada buvo nepakeliama – dusinanti. Vis stipresnė cenzūra ir represijos kultūros pasauliui, vis menkesnės profesinės karjeros galimybės, tačiau svarbiausia priežastis, kodėl išvyko Artemijus su šeima, – vaikų ateitis. Kai trimetė dukra Lidija, grįžusi iš darželio, prabilo apie ukrainiečių fašistus, visos ribos buvo peržengtos.
– Iš Rusijos į Taliną jūs išvykote dar 2014 m. Ar pamenate, kaip brendo šis sprendimas? Ar sunkiai pribrendo?
– Na, man niekada nepatiko Vladimiras Putinas, iš pat pradžių, nuo tada, kai aš jį pamačiau televizoriaus ekrane 1999 metais. Iš karto supratau, koks tai tipas, – gopniko ir mento kratinys. Nemėgstu nei gopnikų, nei mentų. Aš visada nuo jų bėgdavau ir su jais mušiausi. Pamatęs Putiną supratau, kad geros ateities nebus. Taip ir nutiko.
Grįžtant prie klausimo. Kurį laiką aš negalvojau apie išvykimą, nes turėjau daug įdomaus darbo. Aš gyvenau ir Sovietų Sąjungoje, valdant Chruščiovui, Brežnevui, Andropovui, Černenkai ir t. t. Žinojau, kaip galima gyventi esant totalitariniam režimui, bet šiuo ( Putino – LRT.lt pastaba) atveju, viskas darėsi vis blogiau, ypač po 2011–2012 m. protestų. Represijos stiprėjo, pradėjau susidurti su problemomis dėl darbo, konkrečiau – universitetais, kuriuose dėsčiau, o 2014 m. viskas pasidarė tiesiog šlykštu.
Aš buvau palyginti populiarus TV veidas, už tai net gaudavau premijas. Aišku, pirmiausia man buvo uždrausta rodytis televizijoje, nes aš rašydavau daug kritinių straipsnių apie Putiną ir jo visą politiką. Palyginimui – valdant Borisui Jelcinui žodžio laisvė dar buvo ir tokie dalykai niekaip neveikė mano karjeros, Putino tiesioginė įtaka karjerai buvo didelė. Mane patraukė iš TV, vėliau iš radijo, vėliau prasidėjo problemos Maskvos valstybiniame universitete, kur aš 13 metų dėsčiau muzikos žurnalistiką. Vis dėlto, problema buvo ne visai ta. Mano gyvenimas buvo visai komfortiškas. Turėjome puikų butą, sodą, nuostabią šeimą, kažkiek santaupų, dėl kurių net galėjau kurį laiką iš viso nedirbti, bet atmosfera šalyje buvo siaubinga. Ir tai buvo jau prieš 8-erius metus, kai prasidėjo intervencija į Ukrainą. Kai aplink pasipylė nacionalistiniai plakatai, menkinantys Ameriką, kalbantys apie Ukrainos nacionalistus ir kitas melas, melas, melas, pajutau, kad dūstu čia.
Galbūt paskutiniu lašu tapo vienas įvykis. Mes su žmona turėjome tada dar mažus du vaikus – Lidijai buvo treji, Ivanui 10. Man ir mano žmonai tapo nesmagu, kad mūsų vaikai augs tokioje šalyje, tokioje atmosferoje. Tai buvo nepakeliama. Man vaikų ateitis tapo svarbiausia priežastimi išvykti, norėjau, kad jie augtų normalioje šalyje, kur jiems neplautų smegenų. O Rusijoje tai jau buvo prasidėję ir mokykloje, ir netgi darželyje. Kartą Lidija grįžo iš darželio ir pasakojo mums apie kažkokius Ukrainos fašistus, kurie mus užpuolė. Paklausta, iš kur visa tai sužinojo, dukra atsakė, kad tokius dalykus pasakoja darželio auklėtojos.
– Su kokiu vidiniu jausmu palikote šalį, kurioje gimėte. Juk išvykote ne turistauti, ne padirbėti truputį, suvokėte, kad išvykstate su principine pozicija.
– Tada aš nedeginau tiltų. Juolab kad su Rusija mane pirmiausiai sieja mano vyresniosios dukros, kurios abi ten pasiliko. Tiesa, būtent dėl to aš nepasirinkau Amerikos ar Anglijos, iš kurios sulaukiau pasiūlymų netgi dėstytojauti, o Estiją. Kad būtų arčiau. Tiesa, man čia gyventi patinka. Tik atvykęs pradėjau dėstyti Helsinkio ir Talino universitetuose, o į Maskvą skrisdavau kone kas mėnesį. Vis dėlto, tie vizitai retėjo, tačiau sudegintų tiltų jausmas man kilo, ko gero, tik šiemet. Suprantama, vasario 24 d. Rusija tapo fašistine diktatūra. Dabar aš puikiai suprantu, jei padėtis Rusijoje nesikeis, mano kojos ten nebus.
– Po Rusijos invazijos į Ukrainą daug kalbama apie Rusijos žmones. Stebėdamiesi jų neveiksnumu žmonės dažnai kelia klausimą – ar jie tiek paveikti propagandos ir nesuvokia realybės vis dar, ar bijo? Kokios jūsų įžvalgos?
– Sunku vertinti Rusijos visuomenės būklę griežtai ar moksliškai. Juk žinome, kad visi socialinių apklausų duomenys, statistikos – viskas labai labai abejotina. Teiginiais, kad 83 proc. rusų palaiko karą Ukrainoje, aišku, tikėti negalima. Žmonės tiesiog bijo atsakyti kitaip. Juk žinome, kad Rusijoje diskredituojantiems armiją ir pan. gresia Baudžiamasis kodeksas. Taigi, jei tu per apklausą pasakytum, kad nepalaikai, galėtų apie tave pranešti, tai Rusijoje dabar populiaru, ir tu sėsi už grotų. Todėl man keista, kad tokio pobūdžio apklausos rodo 83 proc., o ne 99 proc.
Vis dėlto, aš manau, kad nemažai palaiko Putiną ir karą. Tokių, mano galva, galėtų būti 50–60 proc. O priežasčių, kodėl taip yra, ne viena. Pirmiausia, aišku, žmones veikia žiauri propaganda, daugeliui ji ir padaro įtaką. Nors man kartais tai ir keista. Man regis, sovietiniais laikais Rusijos žmonės net buvo išsiugdę imunitetą valstybinei propagandai, Sovietų Sąjungoje ta propaganda niekas netikėjo, o štai dabar tiki. Vis dėlto, svarstau, kad tiki ne dėl šios naujos propagandos didesnės įtaigos, o tiki, nes patys nori tuo tikėti. Jiems patogu tuo tikėti, ir tiek, ir tai, aišku, nieko gero apie Rusijos gyventojus nepasako.
– Kaip laikosi jūsų dukros ten?
– Jos jaunos merginos, gyvena gerai, tačiau mąsto apie išvykimą. Manau, kad dar iki karo, įgyvendinus realią Rusijos jaunimo apklausą, pamatytume, kad apie 50 proc. tų žmonių norėtų gyventi kitoje, labiau civilizuotoje šalyje.
– Aišku, šiuo metu pasakyti realius skaičius, kiek žmonių palieka Rusiją, sunku, tačiau, ar tai gali būti viena iš didžiausių migracijos bangų?
– Tikslių skaičių nėra. Daugelis iškeliauja su turistinėmis vizomis ir negrįžta. Nors tikslesnius skaičius pasakyti sunku, bet skaičiuojama, kad Rusiją paliko apie pusę milijono žmonių. Kitaip tariant, apie 100 tūkst. per savaitę. Net 1990-aisiais išvyko kur kas mažiau.
Aišku, dabar keičiasi ir vertybinė visuomenės sudėtis. Kas išvyksta? Jauni, išsilavinę, mokantys užsienio kalbų. Žmonės, galintys siekti karjeros užsienyje. Tiesiog – geriausi šalies jaunuoliai. Jeigu išvažiuos jie visi, Rusijoje nebeliks nieko, kas galėtų palaikyti ją, bent kiek sieti su šiais laikais.
– Kaip Putino režimas paveikė Rusijos menininkus, kūrėjus, kultūrą?
– Sakyčiau, kad galima įvardinti du Putino režimo ir kultūros santykių etapus. Pirmasis XXI a. dešimtmetis Rusijoje laikomas iš viso labai sėkmingu – buvo aukštos naftos kainos, žmonės turėjo pinigų, o kultūra plėtojosi palyginti laisvai. Na, tik reikėjo žinoti slaptą ir nerašytą protokolą tarp menininkų, kultūros veikėjų ir Kremlius valdžios. Šis protokolas leido menininkams ir kūrėjams daryti viską, ką tik nori, eksperimentuoti į valias, bet... Kaip pasakoje apie Mėlynbarzdį – yra keli paslaptingi kambariai, kuriuos praverti jiems buvo uždrausta. Tai – kambarys apie valdžios korupciją ir apie asmeninį Putino gyvenimą.
Kultūra buvo labai smagi ir džiugi, joje sukosi daug pinigų, bet visa tai užgeso 2011 m., kai buvo paskelbta, kad Medvedevas išeina ir vėl grįžta Putinas. Tai visiems nepatiko. Tada prasidėjo 2011–2012 metų protestai. Tam slaptam protokolui buvo nusižengta, ir tą padarėme mes – kūrėjai, todėl buvo pradėtos represijos ir atsirado cenzūra. Kai kurių grupių koncertai tapo draudžiami, režisieriai persekiojami. Taigi situacija tapo nepakeliama.
– Dar iki karo Ukrainoje nesižavėję Kremliaus politika ar dabartine Rusija dar sakydavo, kad rusų ankstesni literatūriniai, kultūriniai nuopelnai niekuo dėti, jie turi teisę gyventi. Dabar žmonės kalba aštriau – nenori nei kultūros, nei kalbos girdėti. Kaip šią situaciją matote jūs? Ar išgyvens Tolstojaus romanai šį juodą etapą?
– Reikėtų įvertinti tai, kad šiandien esame labai aštrioje fazėje. Ukrainoje vyksta siaubingi dalykai, baisi tragedija – žūsta žmonės. Dėl šios tragedijos šimtu procentų kaltas Putinas ir jo valdžia. Natūralu, kad santykis su Rusija, jos kultūra dabar toks, kad žiauresnio gal ir būti negali. Aš tą labai gerai suprantu. Visi nekenčia Rusijos, o jos valdžia visiškai tos neapykantos nusipelnė.
Rusų irgi yra visokių – ne visi tokie, tie, kurie išeina į gatves ir sėda į kalėjimus – normalūs žmonės. Dabar konfliktas su rusų kultūra yra pačiame aštriausiame taške, juk vyksta kruvinas karas, tačiau kai karas pasibaigs, manau, kad santykis su rusų kultūra pasikeis ir jis pasikeis į gerą žvelgiant iš Rusijos kultūros pozicijų. Kodėl taip sakau? Remiuosi Vokietijos pavyzdžiu, 1945 m. Vokietijos nekentė taip, kad žmonės tiesiog išsižadėjo jos kultūros. Buvo uždraustas kompozitorius Vagneris, nes Hitleris jį labiausiai mėgo. Nyčė taip pat, nes jo darbai įkvėpė nacistinę ideologiją. Tuo metu apie naują vokiečių kultūrą niekas net žinoti nenorėjo, tačiau dabar viskas atrodo kitaip. Aš manau, kad didžioji rusų kultūra yra stipri ir gera. Putinas bus prakeiktas per amžius, bet Tolstojaus romanai išgyvens.
– Kaip gyvena jūsų kolegos, bičiuliai, menininkai – tie, kurie išvyko, ir tie, kurie liko. Kuo jie gyvena?
– Taip, reiktų pasakyti, kad jų išvyko kur kas daugiau, negu mes žinome. Ir Talino gatvėmis vaikšto kūrėjų, apie kurių išvykimą dar net nepranešta žiniasklaidoje. Išvyko tikrai daug žmonių. Tai jauni Rusijos atlikėjai, kurie mėgins įsitvirtinti kituose miestuose. Juk iš Rusijos išvyko ir nemaža dalis jaunimo, kuri gali tapti jų auditorija. Žmonės ims lankytis jų koncertuose, tai puikūs jauni rokeriai, manau, kad turi puikias galimybes.
Tie, kas liko Rusijoje.. Na, dalis jų dar išvažiuos, nes tas procesas dar nesibaigė. O tie, kurie liks su principine nuostata likti, manau, kad jie mėgins išnaudoti tuos triukus, kuriuos naudojo pogrindinė muzika sovietiniais laikais – išeis į nelegalią, neoficialą veiklą, koncertus butuose ir pan. Aišku, atsiras gal ir naujų būdų, nes laikai kiti, bet tai bus nauja pogrindinė muzikos industrija. Tiesa, jei kažkas iš viso toje šalyje pasiliks, kuo aš irgi nesu šimtu procentu tikras.
– Kaip manote, kaip karui pasibaigus atrodys rusų gyvenimas pasaulyje – kelionės, pasaulietinis gyvenimas, tarptautinė erdvė? Kiek tai turės įtakos santykiams su kitų šalių piliečiais? Kaip gyvens rusai pasaulyje?
– Manau, kad šio karo pasekmes rusai jus labai ilgai. Tai labai žiaurus ir baisus karas. Tai paradoksalu. Aišku, kad Ukraina patiria neapsakomus, baisius nuostolius. Žūstantys vaikai, nekaltos aukos. Siaubas… Kita vertus, reiktų pasakyti, kad ukrainiečius pamilo visas pasaulis. Ji dabar pati populiariausia šalis pasaulyje, o Volodymyras Zelenskis – žinomiausias politikas. Ukrainiečiai susivienijo kaip tauta. Po visų siaubų, net neabejoju, kad pasaulis padės Ukrainai atsistatyti, aš 100 proc. tikiu nuostabia Ukrainos ateitimi. Tiesa, nuostabia Rusijos ateitimi – ne.
Pirma, deja, bet, nemanau, kad rusai puls atgailauti dėl to, ką padarė Ukrainoje. Tai kažkokia nacionalistinė psichologija ir kompleksai. Tai imperialistinis kompleksas. Nepilnavertiškumo, įžeistų žmonių. Valdžia sakys, kad karui jie buvo išprovokuoti, neturėjo pasirinkimo, o visuomenė – visi mūsų nekenčia, bet mes rusai. Aišku, negaliu to teigti šimtu procentu, bet bijau, kad ta denacifikacija, kuri sėkmingai įvyko Vokietijoje, po kurios šalis tapo stipri, galinga, pagerino savo reputaciją, Rusijoje gali neįvykti.
– Ar dar įmanoma tikėtis, kad rusai galėtų masiškai išeiti į gatves? Tai visada buvo iliuzija. Ar vis dėlto jums atrodo, kad įmanoma?
– Mes jau pamatėme, kad Rusijos gyventojai neišėjo į gatves protestuoti prieš karą Ukrainoje, prieš kruvinas žudynes, prieš šitą žiaurią neteisybę. Jie jau neišėjo. Tai jau labai blogai. Lieka vienas variantas, kad jie išeis vedami ekonominių paskatų. Sankcijos jau veikia, bet turiu mintį, kai ekonomika kritiškai puls žemyn. Kai gyvenimo lygis kris katastrofiškai, kai už vieną dolerį gausi 10 000 rublių. Galbūt tada? Bet tai bus protestai ne tuo pagrindu, kurį mes norėtume matyti.
– Ar jūs sutinkate su dabar dažnai reiškiama mintimi, kad vis dėlto, galbūt teigiama gaida yra ta, kad šis karas – Putino pabaigos pradžia?
– Aš sakyčiau taip, labai dideli šansai, kad tai būtų Putino pabaiga. Na, vertinant viską, Ukraina laimės šį karą, o kai tai įvyks, Rusijoje prasidės kaltųjų paieškos. Kas kaltas dėl tokio gėdingo pralaimėjimo? Pagrindinė kandidatūra aiški – Vladimiras Putinas. Juk jis tą karą sugalvojo, jis jį paskelbė, tai visiškai jo karas. Jo pabaigą įgyvendinti gali ir kariai, tai gali būti FSB, kuri jo irgi nelabai mėgsta. O antra, turime suvokti, kad Putino patraukimas nebūtinai bus labai sensacinga istorija su perversmais ar kažkuo. Jį gali nuimti labai diplomatiškai. Susirinks ir pasakys – už daugybę klaidų, dėl kurių patirta daug aukų ir pan. – Putinas atleidžiamas iš vyriausiojo kariuomenės vado pareigų.
Taip gali nutikti, bet esu labai pesimistiškai nusiteikęs dėl paties režimo. Greičiausiai Putiną „nuims“, bet jo režimas liks.
– Kitaip tariant, jokio pokyčio Rusijos režime artimiausiu metu asmeniškai neįžvelgiate?
– Tam, kad šis pokytis įvyktų, reikia demoso nusiteikimo. O, kaip matome, Rusijos demosas šiuo metu komoje.
