XXL dydžio vežimėliai parduotuvėse atsirado ne šiaip sau – šiuolaikinė aplinka skatina kuo gausesnį vartojimą, ko kartais nė nepastebime. Prisidėjus įvairiems patyrimams, pasak psichologės Ievos Sabalienės, imame jausti emocinį alkį, kurio irgi galime nesuvokti. Ir nemanykite, kad su tuo susiduria tik turintieji antsvorio, – emocinį valgymą dažnai turi ir liekni.
Emocinis valgymas – dažnas šiuolaikinio žmogaus palydovas. Psichologų manymu, svorio kontrolė pirmiausia yra susijusi su mūsų psichologija: nuostatomis, įsitikinimais, išmoktu elgesiu (įpročiais). Visai ne fizinis alkis, o santykis su maistu ir jausmai bei emocijos lemia, kiek ir ko suvalgome. Tad kaip atskirti emocinį ir fiziologinį alkį, tyrinėti emocinio valgymo priežastis? Ir ką daryti užklupus nenumaldomam norui valgyti? Psichologę I. Sabalienę kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Emocinis valgymas – ar šis reiškinys yra dažnas šiuolaikinio žmogaus palydovas?
– Tikrai taip. Iš esmės kiekvienas esame emocinis valgytojas, nes turbūt kiekvienas yra patyręs tą jausmą, kai per šventes gausiau pavalgius norisi atsisegti diržą, švarką ar dar kažką. Kodėl taip atsitinka? Tai ir atsitinka būtent dėl emocijų, laiko su artimaisiais, draugais, šeima, daug skanaus maisto. Tas maistas yra ne šiaip maistas, o ruoštas su meile, tave įkalba paragauti. Šia prasme kiekvienas esame emocinis valgytojas. Tai atsirado ne šiaip sau, tai formavosi nuo mūsų kūdikystės. Kai buvome kūdikiai, mus tikrai mama ir guodė, ir šildė, ir ramino maistu. Tai mums persidavė genetiškai.
Jei tai atsitinka kartas nuo karto, per šventes ar kažkokiomis kitomis progomis, viskas su tuo gerai. Tai tampa problema, kai tai žmogui pradeda trukdyti gyventi, kai jis nebeturi kitų mėgiamų veiklų, jo didžioji minčių dalis sukasi apie maistą: kada valgyti, ką valgyti, ko nevalgyti, ką gaminsiu ir pan. Nuo to iš tikrųjų kenčia daug žmonių. Noriu paneigti mitą – daugelis galvoja, kad tik antsvorio turintys žmonės turi valgymo sutrikimų, bet tikrai ne. Emocinį valgymą dažnai turi ir liekni.
Emocinis valgymas tampa išmoktu elgesiu. Mes net nepajaučiame, kaip nueiname iki šaldytuvo pasiimti kokio nors maisto produkto, valgome kažką žiūrėdami televizorių.
– Sakome – šiuolaikinio žmogaus palydovas. Kada žmonės valgydavo ramiau, ne taip emocionaliai?
– Tais laikais, kai daug dirbo lauke ir nebuvo tokių prekybos centrų, kokius turime dabar. Nežinau, kiek žmonių atsimintų, kokie anksčiau parduotuvėse buvo vežimėliai. Dabar, galima sakyti, vežimėlis jau yra XXL dydžio. Visa tai yra ne šiaip sau, tai yra dėl to, kad mūsų aplinka labai skatina vartojimą. Jeigu pažiūrėtume į maisto sudėtį, pamatytume, jog pridėta įvairių skonio stipriklių tam, kad žmogus valgytų, pirktų kuo daugiau. Visa tai prisideda prie to, kad žmogus daugiau ir suvartoja maisto produktų.
– Ko gero, kiekvienas esame su tuo susidūrę, bet ar kiekvienas tai identifikuoja?
– Labai daug žmonių to nesupranta, to neįvardija. Kodėl taip įvyksta? Emocinis valgymas tampa išmoktu elgesiu. Mes net nepajaučiame, kaip nueiname iki šaldytuvo, spintelės ar kažkur pasiimti kokio nors maisto produkto, valgome kažką žiūrėdami televizorių. Dažniausiai tikrai po vakarienės nesinori dar pakelio traškučių. Tai ne fiziologinis alkis, tai būtent emocinis valgymas. Kol žmogus neturi antsvorio ar kažkokių kitų problemų, dažnai jis visiškai neatkreipia į tai dėmesio, o būtent pasakius sau, kad turiu problemą, ir prasideda pokytis.
– Kaip yra su ribų nubrėžimu, saiku? Yra senas prancūzų posakis, kad joks maistas nėra nuodingas, tik reikia turėti saiką.
– Kai gimėme ir buvome kūdikiai, turėjome natūralų alkio ir sotumo jausmą. Jeigu maitinate kūdikį ir buteliuke lieka keli lašai, tai tarsi taip vertinga, reikia, kad vaikas pabaigtų, bet jeigu tas vaikas nenorės, tu jam niekaip tų trijų lašiukų neįkiši, jis suks galvą, nes yra sotus. Mes visi turėjome šitą instinktą, tik gyvenimo eigoje jį pametame. O pametame per įvairias patirtis: vaikystės, namų, darželio, kai mums sako: turi pabaigti viską, kas lėkštėje, maisto negali išmesti. Taip visiškai išsikraipo natūralus alkio ir sotumo jausmas.
Apskritai mes, žmonės, esame linkę ignoruoti savo kūną. Dabar jau atsigręžiame, labai tuo džiaugiuosi, bet iš tikrųjų kasdienybėje nustojame savo kūno klausyti tada, kai nešiojame batus, kurie trina. Labai gražūs, tai ir nešioji. Lygiai taip pat ir su tuo alkiu bei sotumu.
Įvairios dietos ir įvairūs mitybos apribojimai ir priveda prie tos problemos. Kas nutinka? Žmonės turi įvairių įsitikinimų apie save, savo kūną. Jeigu jie yra nepatenkinti savo kūnu, sugalvoja, kad laikysis dietos ar kažkokio mitybos plano. Jeigu žmonės valgytų su saiku, viską susireguliavę, viskas būtų gerai, bet dietos labai aiškiai pasako, ką, kada, kiek galima valgyti. Tada žmogus daug maisto produktų sau neleidžia. Jis psichologiškai nori tų produktų ir kas tada nutinka? Aš, kaip sakau, žmogus pradeda gyventi nuo „susiėmiau“ iki „nutrūkau“. Mes neatlaikome emocinės įtampos ir pereiname prie persivalgymo, emocinio valgymo. Ir ko mes prisivalgome? Tikrai ne tų dalykų, kuriuos galėjome valgyti.
Jeigu dietos veiktų, nereikėtų jau trečią kartą laikytis grikių dietos, tai būtų suveikę iš pirmo karto. Nors negaliu sakyti – kai kurie žmonės pasilaiko mitybos plano, dietos, numeta kelis kilogramus ir viskas, daugiau problemų nebeturi. Bet visgi didesnei daliai žmonių būdingas emocinis valgymas arba persivalgymas, jiems tikrai reikia ne dietos, o spręsti būtent emocinį valgymą.
– Kaip atskirti, kur tas emocinis alkis, o kur normalus, fiziologinis, kuriam galima pasiduoti ir jo klausyti?
– Emocinis alkis kyla labai staiga, spontaniškai, tarsi iš niekur, tuo tarpu fiziologinį alkį galime nuspėti. Dienos eigoje pamažu pradedame jausti, kad išalkstame, o emocinis alkis kyla staiga. Kai būna emocinis alkis, norime labai specifinių maisto produktų. Dažnai moteris gali įvardyti, kokio konkretaus saldainio norėtų, o kai esame alkani fiziologiškai, nėra tokio specifiškumo, tiesiog duokite maisto. Yra toks obuolio ar brokolio testas. Žmogus pasako, kad yra alkanas, o tu paklausi: ar nori obuolio? Jeigu sako, kad ne, vadinasi, nenori valgyti. Jeigu mes tikrai būtume fiziologiškai alkani, greičiausiai sutiktume ir su tuo obuoliu tam, kad aprūpintume savo organizmą maistinėmis medžiagomis, kurių mums trūksta.
Kai valgome iš pakelio, pastebime tik tada, kai jis baigiasi. Jeigu įsidėsite į nedidelį indelį ir greit baigsis, ir vėl tarsi turėsite savęs paklausti, ar įsidėti dar? Tokiais mažais žingsneliais didinkite sąmoningumą.
– Ką pastebėjau iš patirties – kai šiaip nori valgyti, tikrai gali ir pakentėti, ir pasigaminti kažką normalesnio, bet jeigu emociškai, gali nulėkti 5 kilometrus iki savo mėgstamiausios kepyklėlės. Bus nei per sunku, nei per toli, nei per ilgai. Ar irgi pastebėjote, kad žmonės dėl to emociškai trokštamo maisto pasiryžę gerokai daugiau pasistengti?
– Taip, tikrai. Fiziologinį alkį lengva toleruoti, galime su tuo išbūti, o emociniu – ne. Kai suvalgome kažko, ko labai norėjome, mūsų smegenyse išsiskiria dopaminas, laimės hormonas. Labai įdomu tai, kad lygiai tą patį malonumą galėtume gauti nuėję į kino teatrą, nuvažiavę pajodinėti ar pavažinėti kartingais. Bet yra resursų klausimas – gal spintelėje turime šokolado, galime atsistoti ir nueiti per 15 sekundžių, o išsiruošti kažkur važiuoti reikia ir finansų, ir laiko. Dėl to tas emocinis valgymas taip ir klesti, nes iš tikrųjų veikia.
– Traškučiai, daug cukraus turintys produktai, įvairiausi perdirbti gaminiai... Ką daryti žmogui, kuris atpažįsta save?
– Vienas iš pagrindinių žingsnių – didinti sąmoningumą. Jeigu apsisprendėte valgyti tuos traškučius prie televizoriaus, tai gal tada valgykite ne iš pakuotės, o įsidėję saujelę į indelį. Jūs pastebėsite, kad jau suvalgėte. Kai valgome iš pakelio, pastebime tik tada, kai jis baigiasi. Jeigu įsidėsite į nedidelį indelį ir greit baigsis, ir vėl tarsi turėsite savęs paklausti, ar įsidėti dar? Tokiais mažais žingsneliais didinkite sąmoningumą.
Iš savo praktikos galiu pasakyti – dažnai žmonės nesupranta, kaip ištinka tas persivalgymas. Aš ir sakau, kad šakočiai ar saldainiai neįkrenta jums į burną. Apskritai valgymo procesas nevyksta be jūsų apsisprendimo. Tarp impulso, kad noriu prisivalgyti, ir prisivalgymo, kol išsilupate popieriuką, yra trumpa pauzė sprendimui priimti: ar valgyti, ar sustoti. Jeigu save pagaunate, labai kviečiu pagalvoti, bet jeigu jau apsisprendėte suvalgyti, kaip įmanoma stenkitės nurimti ir lėtinti tempą, kad pajaustumėte, ką valgote, suvalgytumėte keletą saldainių, o ne visą pakuotę, kad nebūtų bloga.
Visas pokalbis – kovo 21 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
