Psichoterapeutė Rosita Pipirienė prisipažįsta pati dar negalinti konsultuoti pabėgėlių, o prasidėjusį karą labai jautriai išgyvenusi. Kažkas turi pradėti kalbėti, kad nėra problema skaudžiai viską išgyventi, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ pažymi ji. Tačiau nuo dėl didelės empatijos Ukrainai atsiradusio perdegimo sindromo gelbėtis būtina, o padės susigrąžintas prarastas kasdienis gyvenimas.
Psichoterapeutė ir sielovadininkė R. Pipirienė pastebi naują reiškinį – žmonės perdega nuo empatijos Ukrainai. Stačia galva pasinėrus į karo įvykius krentama į savo pačių psichologines duobes. Kaip išlaikyti sveiką balansą tarp empatijos, pagalbos kitiems nepamirštant, kas yra svarbu puoselėjant ir savo emocinę būklę? Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Ir tu, ir tavo kolegos specialistai pastebi štai tokį naują reiškinį, kad žmonės perdega nuo empatijos Ukrainai. Paaiškink truputėlį, ką tai reiškia. Man labai daug kontroversijos, nes empatija – tarsi vien tik teigiamas dalykas, o čia, pasirodo, įmanoma perdegti, kas jau nėra gerai.
– Tai jau tam tikra toksikozė, o jeigu yra toksikozė, tai yra apsinuodijimas. Apsinuodyti galima ir labai nuostabiais dalykais, pavyzdžiui, saldumynais, džiaugsmu, kai jo per daug, lygiai taip pat empatija. Tam tikra kraštutinė empatijos riba yra savęs atsisakymas. Jeigu mes atsisakome savęs iki visiškai kraštutinės ribos, tai yra išprotėjimas. Manęs nebelieka, mano „aš“ subyra, ego lieka neįgalus, aš tik kitam atsidavęs.
– Bet iš šono tai taip kilnu, ar ne?
– Taip. Matote, dėl ko atsitinka priklausomybiniai dalykai, toksikacija? Dėl to, kad visuomeniškai tai atrodo nuostabu, visuomenė kol kas dar šitą palaiko. Bet visuomenė sudaryta iš piliečių, o statistiškai dauguma piliečių atsiliepia apie visokių rūšių perdegimo sindromą nuo psichosomatikos, nemigos, paūmėjusių nerimo sutrikimų iki gyvenimo prasmės praradimo ir pan.
Kai gilinamės toliau, pasirodo, tai sutampa ne su karo pradžia, nes karo Ukrainoje pradžia ir buvo tas laikas, kai reikėjo solidarizuotis, reikėjo labai daug empatijos, tapti vieno didelio pavojingo įvykio valdymo komanda. Turėjome visi būti išvien ir tai buvo labai gerai dvi tris pirmas savaites. Tada Lietuva įsikišo valstybiniu mastu, piliečiai, kiekvienas, kaip tas, kuris gali. Bet suprantate – tai yra laikina, nes tai reikalauja labai daug pastangų: ir emocinių, ir fizinių, galų gale finansinių. Po mėnesio atėjo vadinamoji atatranka, kai žmonės nebesupranta, kas čia darosi. Jų tarsi nebelikę. Gerai, kad supranta, bet ką su tuo daryti?
Kiekvienas žmogus gali sau pasakyti: šitos baisios katastrofos akivaizdoje išlaikiau sveiką protą, ramybę, neužkrėčiau kitų savo panika. Tai jau yra pagalba ir ukrainiečiams, ir lietuviams, ir visam pasauliui.
– Iš tikrųjų prieita kažkokia emocinė, tiek kitokia – išteklių, pagalbos kitiems – riba, bet karas ten nesibaigia. Tu negali likti logiškas tuo klausimu ir visiškai atsigręžti į save. Kaip išlaviruoti, kad vis dar padėtum, bet lygiai taip pat nepamirštumei ir savęs? Kas iš to, kad tu sugriūsi, – tada tikrai niekam nebepadėsi.
– Štai ir atsakymas: jeigu aš sugriuvęs, paskendęs empatijoje, kuri jau mane veda į regresą, tai koks aš pagalbininkas? Dar karo pradžioje kalbėjome: gerai, jūs priimsite pabėgėlius, gelbėkite, darykite, ką galite, bet turėkite galvoje, kad ilgainiui jums, kaip šeimininkams, piliečiams, tai irgi taps sudėtinga. Kai viskas pakylėta, tada mobilizacija labai tinka. Bet paskui ateis toks jausmas: o tai kas dabar? Na va, tie pabėgėliai gyvena, priprato, pradėjo kažkur kažką lankyti, pradeda kurtis bendruomenės, vyksta įvairūs nuostabūs dalykai, kas pabėgėliams suteikia saugumo, o kaip tas šeimininkas, kuris priėmė? Jo taip smarkiai nebereikia, tai kur jo gyvenimo prasmė?
Man norisi atsakyti labai paprastai: grąžinkime gyvenimui gyvenimą. Karas gyvenimo nesustabdo, o mano gyvenimas yra, visų pirma, mano gyvenimas. Tai, kam aš jį skiriu, šiuo atveju pagalbai, laike yra ribota, po to aš turiu atsisukti į gyvenimą ir žiūrėti: o kaip mano?
O mano gyvenimas jau byra, psichosomatika sutrikusi, nebemiegu, nebevalgau, virškinimas paėjęs... Jau mano gyvenimas stringa. Tai ar aš toks galėsiu būti tinkamas pagalbos srityje? Ne. Sutikau ne vieną ir ne du žmones, kurie yra labai arti pagalbos, dirba su pabėgėliais tiesiogiai ir jie su tuo susitvarkę. Jie patys yra stiprūs, galingi, moka padėti. Bet jie irgi perėjo šitą etapą: buvo kritę, tada atsiskyrė, ieškojo pagalbos, sutvarkė save ir vėl grįžo padėti. Bet yra tokių, kurie to nesuvokia sąmoningai.
Jeigu aš noriu padėti ukrainiečiams ir Ukrainai, tai nebūtinai turiu padėti tiesiogiai. Aš, pavyzdžiui, ne visai tiesiogiai padedu, bet jeigu ateinu į laidą, mes kalbamės, kad žmonės ne skiltų, bet jungtųsi, tai jau yra pagalba ir ukrainiečiams, ir tiems, kurie ukrainiečiams padeda.
Mano kelias toks – aš tiesiogiai nepadėjau, atsiprašau visų Lietuvos piliečių, kurie padeda, jus gerbiu, myliu ir palaikau, bet nei vienu euru nepadėjau ir jokiu kitu tiesioginiu būdu, nes man tai yra per sudėtinga. Aš žinau savo minusus – kol kas dar negalėčiau matyti gyvai čia ir dabar žmogaus, kuris bėgo nuo karo siaubo. Kai galėsiu, eisiu jų konsultuoti, nes rusiškai kalbu, bet kol kas ne.
– Bet taip prisipažinti apie tokį silpnumą – taip viešai dabar tai sakai...
– Bet taip ir yra. Na, kažkas turi pradėti apie tai viešai kalbėti, kad tai nėra problema. Tai nėra tai, kad Rosita Pipirienė, specialistė, nepadeda. Aš kaip tik padedu tuo, kaip mano kelias veda, bet aš gana greitai pajutau tą kelią, pajutau, kad mane tie aktyvūs dalykai labai arti išbalansuoja, aš kol kas negalėsiu konsultuoti pabėgėlio – niekaip, net negalėsiu būti ten, kur jie visi atvažiuoja.
– Tai apie tą suvokimą, kad visi esame be galo skirtingi. Matydamas, kaip kiti labai daug prisideda arba investuoja pirkdami džipus, pervesdami tūkstančius eurų, gali pradėti jaustis nepakankamas. Lyg darai, kiek gali, bet vis tiek kažkas padarys daugiau.
– Štai tas lyginimas yra kaip manija net tarp draugų. Dabar susėda žmonės paplepėti, pavasarį atšvęsti... Buvo Velykos, šeimos kalbėjosi, o po Velykų konsultacijose labai girdėjosi, kad šeimose sugrįžus švęsti gyvybės prisikėlimą žmonės pradėjo konfliktuoti dėl to, kiek kas padėjo. „Tu tik tiek nedaug? Tu ką – tu toks pasiturintis...“ Prasideda tokie konfliktai.
Ir tada aš sakau: vienas karas jau yra, jums neužtenka? Tas skilimas – vidiniai karai. Stabdykime juos pirmu numeriu. Niekas su niekuo lygintis neturi. <...> Žmogiška puikybė yra kiekviename iš mūsų. Kol mes jos sąmoningai nesuvokiame, tai puikybė. Kai mes ją suvokiame, sustabdome ir perkeičiame į kitą pagalbos galimybę, nebesilyginame. Tai tampa ne puikybe, o gerąja prasme galia.
Jeigu mes turime vieną karą, kuris yra sukeltas tos puikybės, kuri jau yra sadistiška, būkime malonūs, mielieji, prisiimkime atsakomybę už savo galią ir nedemonstruokime jos neigiamais tikslais.
Pajuskite, dėl ko tai vyksta. Yra vienas kitas psichologų atsakymas, iš esmės yra tie patys du keliai – agresija arba depresija. Jeigu žmogus sąmoningai neprisiima atsakomybės už savo galių naudojimą arba nenaudojimą, arba neteisingą naudojimą, tai jis nueis į maištą agresyviu keliu. Jeigu aš kažkur matau neteisybę, maištausiu, sakysiu: kodėl tu oficialiai nepadedi ukrainiečiams, kodėl tu apie tai nešneki prie kiekvieno stalo, juk tai taip svarbu. Tai – maištas.
Visi skirtingi, yra žmonių kaip aš, jautrių, kurie negali apie tai šnekėti. Aš tokia empatiška, suprantate – bet koks pokalbis mane tiesiog ištaško. Kitas dalykas, mes renkamės savo pagalbos kelią. Mano sveikas protas, pusiausvyra, net jeigu aš niekam nepadedu, ramybė yra pagalba. Kiekvienas žmogus gali sau pasakyti: šitos baisios katastrofos akivaizdoje išlaikiau sveiką protą, ramybę, neužkrėčiau kitų savo panika. Tai jau yra labai gerai. Tai jau yra pagalba ir ukrainiečiams, ir lietuviams, ir visam pasauliui.
– Kaip mes galime dar prisidėti, kad vis dėlto išlaikytume tą emocinį sveikumą, bet tuo pačiu nepaliktume žmonių, kuriems reikia pagalbos?
– Reikia deklaruoti gyvenimą. Matote, ukrainiečiai atbėga siaube, iš nebūties, iš beveik mirties. Jiems nereikia mūsų empatijos, kuri pradeda panėšėti beveik į gailestį. Tą žmogų tarsi matome kaip visiškai neįgalų. Tas mūsų gailestis padaro dar sunkiau tam žmogui čia būti. Jis mato mūsų susigraudinusias akis, o kaip gyventi jam? Grąžinkime gyvenimo džiaugsmą, kurio trūksta automatiškai, kai yra grėsmė gyvybei. Jie iš ten kažkokiu būdu pabėgo galvodami, kad čia atras viltį. Tai jeigu mūsų tos labai liūdinčios akys ištisai prieš ukrainiečius žibės, tai kokia čia viltis?
Mes, lietuviai, čia karo neturime. Turime tuo džiaugtis ir dovanoti šitą ramybę, džiaugsmą ukrainiečiams, kurie pabėgo nuo karo.
– Labai teisingai užkabinai. Mes, jeigu šiaip yra kažkokios bėdos, labai nemėgstame gailesčio. Gal tenori paramos, išklausymo, pastiprinimo, pagalbos, bet nenori gailesčio. Dažnai žmonės sako: tik manęs negailėkite, net jei nutiko kažkas labai rimto. Kodėl mes pamirštame, kad ukrainiečiams dar su tokia stipria vidine slaviška dvasia nereikia to gailesčio?
– Dėl savo baimių. Tai išprovokavo didžiulį pavojaus jausmą, nes tai įvyko prie pat mūsų, tai įvyko didžiojo agresoriaus valdžioje, to agresoriaus, dėl kurio Lietuvai visada buvo problemų. Natūraliai atsikartojo visos įmanomos traumos: represijos, Sibiras... Mūsų viduje suaktyvuoti visi įmanomi kriziniai, trauminiai patyrimai ir mes jų nesuvirškiname. Kitoms kartoms, kurios nepatyrė nė Sausio 13-osios, išvis panika, karas, apie kurį skaitė tik vadovėliuose. Realus karas yra taip arti, jis ateina su pabėgėliais iki mūsų.
Pagrindinis dalykas yra mūsų siaubas. Jeigu mes to siaubo neįsisąmoninę... Man jis buvo užėjęs gal dviem trims paroms galingai. Aš turėjau su savimi nemažai darbo, nes nesitikėjau tokios reakcijos. Ji buvo vėlesnė negu daugumai žmonių, nes pradžioje buvo mobilizacija, o paskui – į tą siaubą. Tai ką – pasaulyje nieko nebėra stabilaus? Nebėra. Ir vis tiek turite gyventi ir turėti viltį.
Tada man atėjo labai aiškūs atsakymai – Franklis su savo koncentracijos stovykla ir pasakymu: aš net ir ten buvau laimingas ir gyvenau, ir savo gyvenimu įkvėpiau tuos, kurie norėjo mirti, aš jiems sakiau: pabandome iki rytojaus, tik iki rytojaus. Klausykite, jeigu jie tokiomis sąlygomis tikėjo gyvenimu ir skleidė viltį, tai mes, lietuviai, čia karo neturime. Turime tuo džiaugtis ir dovanoti šitą ramybę, džiaugsmą ukrainiečiams, kurie pabėgo nuo karo. Tai yra sunkiausias perėjimas – tai ne šiaip paaukoti tūkstantėlius. Atsiprašau, labai negražiai šneku, bet tai yra daug sunkiau.
Mobilizacija labai gerai, kol žmogus nesuvokia, kas vyksta, bet po to, jeigu einame brandžiu krizės įveikos keliu, susitinkame su savo jausmais, o vienas iš jų – baisus siaubas.
Visas pokalbis – balandžio 25 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
