Požiūris į LGBT bendruomenę keičiasi, ši evoliucija natūraliai atsispindi ir „Eurovizijoje“, LRT tinklalaidėje „72 atspalviai“ svarsto „Eurovizijos“ apžvalgininkas Justas Buivydas. Anot jo, būtent po Conchitos Wurst laimėjimo pastebėta padidėjusi LGBT vėliavų jūra tarp žiūrovų, nors tai ir ne pirmas „Eurovizijos“ dalyvis, į konkursą atvykęs atvirai iš LGBT bendruomenės.
Kaip susiformavo „Eurovizijos“ dainų konkurso, kaip LGBT bendruomenės šventės, įvaizdis? Kaip „Eurovizijoje“ reiškiasi LGBT aktyvizmas? Kokį santykį su šiuo konkursu turi homofobiškos valstybės? „Eurovizijos“ apžvalgininką, Eurodiena.lt redaktorių J. Buivydą ir sociologą Artūrą Tereškiną kalbina LRT tinklalaidės „72 atspalviai“ vedėja Indrė Kaminckaitė.
– Artūrai, ar jūs pats esate „Eurovizijos“ fanas?
A. Tereškinas: Sunku pasakyti. Tikriausiai esu, tiktai paskutiniais metais nelabai sekiau „Eurovizijos“ naujienas, bet nuo 2000-ųjų, kai grįžau į Lietuvą, iš tikrųjų beveik kiekvienais metais turėdavome arba „Eurovizijos“ vakarėlius, arba kažkokias šventes, susijusias su „Eurovizija“. Kita vertus, mane „Eurovizija“ labiau domina galbūt kaip tyrėją, kaip tą, kuriam patinka populiarioji kultūra.
– Kokiais atžvilgiais domina kaip tyrėją? Kaip kultūros tyrinėtojas randate įdomių aspektų, kuriuos galima paversti galbūt net ir moksliniais darbais?
A. Tereškinas: Mane apskritai domina europietiškos tapatybės klausimai, kurie kyla „Eurovizijoje“, taip pat politikos arba geopolitikos klausimai, kurių labai daug, ypač sąsajos su Ukraina ir Rusija. Bet labiausiai mane domina tas eurovizinis stilius, hiperbolizuoto blogo skonio išraiška ir ką tas blogas skonis reiškia šitame kontekste.
– Justai, tu tikriausiai taip pat galėtumei paminėti daug priežasčių, kodėl tave žavi „Eurovizija“, kaip apžvalgininką, kodėl apskritai įdomu kalbėti apie šį konkursą, kaip apie reiškinį, bet ar dažnai susimąstai apie „Euroviziją“, kaip apie LGBT+ bendruomenės šventę? Ar tau tai yra natūrali sąsaja, kurios galbūt net nebereikia kvestionuoti?
J. Buivydas: Klausimo pabaigoje turbūt ir atsakei, ką aš būčiau atsakęs. „Eurovizija“ ir LGBT bendruomenė turbūt yra neatskiriami dalykai. Negali sakyti, kad vienas be kito negali egzistuoti, manau, kad gali ir turbūt buvo laikas, kada ir šitos dvi „Eurovizijos“ fanų ir LGBT bendruomenės nebuvo tokios artimos, nors didelis ryšys tikrai buvo visada.
Aš bandžiau pasidomėti, pasiieškoti, kada galbūt įvyko koks lūžis, bet tokio vieno lūžio aš nematau. Yra daug smulkių detalių. Pirma, 1998-aisiais laimėjo „Dana International“. Bet tarp „Eurovizijos“ ir LGBT bendruomenės turbūt yra neatsiejama ir visiškai natūrali sąsaja.
Pagrindinis lūžis yra „Dana International“, kai konkursą laimėjo pirmasis transžmogus, antras būtų Conchita.
J. Buivydas
– Gal galėtumei paminėti tuos esminius arba labiausiai įsiminusius lūžius? Su Izraelio „Dana International“ pasirodymu pirmą kartą „Eurovizijos“ scenoje pamatėme transžmogų. Ar buvo svarbių užuomazgų prieš tai?
J. Buivydas: Kaip tik prieš šitą laidą domėjausi, žiūrėjau tokį klipuką. „Eurovizijos“ fanai labai mėgsta visokius klipukus, daro ir TOP 10, ir TOP 40... Žiūrėjau filmuką, kur buvo visi su LGBT bendruomene susiję „Eurovizijos“ pasirodymai.
– Man atrodo, aš pasižiūrėjau tą patį filmuką prieš eidama į laidą.
J. Buivydas: Ar atkreipei dėmesį, kad pirmi turbūt 40 konkurso metų sutilpo į kokį ketvirtadalį klipo, o paskui likę 20 metų užėmė tris ketvirtadalius? Turbūt kad pagrindinis lūžis ir yra „Dana International“, kai konkursą laimėjo pirmasis transžmogus, antras, turbūt daug kas įvardintų, būtų Conchita. Tada daug dalykų susidėliojo, taip viskas susiklostė, kad ir „Eurovizija“ vyko labai vakarietiškose šalyse: Švedijoje, Danijoje, Austrijoje, vėl Švedijoje. Conchitos kalba laimėjus „Euroviziją“, kad „we are unstoppable“, irgi yra įsirėžusi į konkurso istoriją turbūt neištrinamai. Sakyčiau, turbūt po šito didžiausias lūžis ir įvyko.
Dar į ką atkreipiau dėmesį, kad būtent pastarieji dveji metai buvo gausiausi LGBT bendruomenės tiek narių, tiek žinučių prasme. Galbūt dar ribos nėra pasiektos.
Manau, kad tokia tendencija matoma visame gyvenime. Pasižiūrėkime į Lietuvą, kaip į eitynes buvo žiūrima prieš dešimt metų ir kaip yra žiūrima dabar. Manau, ta evoliucija natūraliai atsispindi ir „Eurovizijoje“.
– Aš atkreipiau dėmesį dar į kitą dalyką, kad pirmasis pasirodymas, įtrauktas į tą apžvalgą, buvo iš 1956-ųjų, tų metų, kai ir prasidėjo „Eurovizija“. Kaip tu gali tai paaiškinti? „Eurovizija“ nuo pat pradžių buvo LGBT+ festivalis?
J. Buivydas: Tame filmuke buvo dainos ne tik apie tai, bet ir atvirai iš LGBT bendruomenės į konkursą atvykę atlikėjai. Spėčiau, kad tai buvo žmogus iš LGBT bendruomenės. Turbūt tai reiškia, kad „Eurovizija“ nuo pat savo pradžios atlieka tą misiją sujungti, priimti visus, nes apie tai yra nuolat kalbama.
A. Tereškinas: Man tai atrodo, kad tai klipuko kūrėjų fantazijos. Vis dėlto pirmas atviras homoseksualus vyras, kuris dalyvavo „Eurovizijoje“, buvo 1997 metais Islandijos atlikėjas Paulas Oscaras. Nuo to ir prasideda tas atvirumo ar, kaip sako LGBT, matomumo laikotarpis. Žinoma, po jo iš karto eina „Dana International“ ir kiti atlikėjai, kurie atvirai pasisako apie savo tapatybę.
– Tas „Eurovizijos“ atlikėjų atsiskleidimas gali būti įvykęs daug metų po to, kai jie prisistatė „Eurovizijoje“, kaip įvyko su Serbijos nugalėtoja, kuri pasirodė su kūriniu „Molitva“. Tuomet ore sklandė įvairių spekuliacijų, kad galbūt tai yra LGBT+ asmuo, bet vis dėlto pats atsiskleidimas įvyko daug metų po „Eurovizijos“.
A. Tereškinas: Taip, Marija Šerifovič, kuri buvo „Eurovizijoje“ 2007-aisiais, iš tikrųjų neatskleidė savo tapatybės. Ką ji atskleidė, kad yra romų kilmės, bet atvirai pasisakė kaip lesbietė tik 2013 metais, parašė netgi biografiją apie savo gyvenimą serbų kalba. Iki šiol ji išlieka gana žinoma Serbijoje.
– Tik praėjusio amžiaus pabaigoje atvirai atsiskleidę LGBT+ bendruomenės nariai pradėjo dalyvauti „Eurovizijoje“, bet ta bendruomenė, kaip auditorija, mėgstanti „Eurovizijos“ konkursą, pradėjo ryškėti kur kas anksčiau. Kada mokslininkai atseka tą beprasidedančią formuotis sąsają tarp LGBT+ bendruomenės ir „Eurovizijos“?
A. Tereškinas: Sudėtingas klausimas – negaliu į jį atsakyti, nors pasiskaičiau mokslinių straipsnių ir netgi knygų. Manau, kad vis dėlto labiausiai mokslininkai kalba apie LGBT žmonių turizmą į eurovizinius miestus, fanzinus, fanų puslapius internete tik nuo paskutinio 20 a. dešimtmečio, ne nuo tada, kai ta atvirumo fazė prasideda. Galbūt ir yra kažkokių etnografinių tyrimų apie tai, kad 1970–1980 metais žmonės tuo domėjosi. Man teko skaityti vieną straipsnį, kur buvo daryti interviu su tais, kurie brendo gėjais 1970–1980-aisiais. Jie sakė, kad „Eurovizija“ jiems buvo atsivėrimo ir šventės dalis.
– Patys „Eurovizijos“ rengėjai akcentuoja, kad jaučia, jog lojaliausia „Eurovizijos“ auditorija yra būtent LGBT+ bendruomenė. Justai, kiek tu, kaip apžvalgininkas, pastebi LGBT+ bendruomenės susidomėjimo šiuo konkursu? Kiek tai jiems artima ir kodėl tai žavi LGBT+ bendruomenę?
J. Buivydas: Žavi turbūt dėl tos pačios priežasties – tai konkursas, visada išaukštinęs lygybę, visų priėmimą, buvęs taikos ir džiaugsmo šventė. Buvo paminėtas labai geras terminas „eurovizinis turizmas“. Tuose pačiuose miestuose, kuriuose vyksta konkursas, ypač pastaraisiais metais, kiek man yra žinoma, vis prie tos konkurso datos bandoma priderinti ir paradus, ir įvairius koncertus.
Kalbant apie eurovizinį turizmą įdomus faktas, kad žmonės, nors jiems patinka vienos ar kitos dainos, labiau norėtų, kad laimėtų ta šalis, kur jie nori važiuoti.
A. Tereškinas
Aš pats lankiausi „Eurovizijoje“ 2019 metais Izraelyje. Tel Avivą galbūt galima įvardyti kaip LGBT bendruomenės sostinę. Tų ženklų buvo tikrai labai daug: vakarėliai ant jūros kranto, visada „Eurovizijoje“ būna „Euroklubas“... Dar viena svarbi detalė, sakyčiau, yra LGBT vėliava, kurių „Eurovizijoje“ turbūt nuo kokių 2013–2014 metų yra labai daug. Per šitą prizmę irgi turbūt galime matyti, kiek daug bendruomenės narių atvažiuoja į „Euroviziją“. Vėliavų jūra, manau, yra didelis indikatorius. Jeigu žiūrėtume atskirų metų pasirodymus, kažkur ties Conchita tas fenomenas ir atsiranda.
A. Tereškinas: Kalbant apie eurovizinį turizmą įdomus faktas, kad žmonės, nors jiems patinka vienos ar kitos dainos, labiau norėtų, kad laimėtų ta šalis, kur jie nori važiuoti. Buvo daryta tyrimų: aš nenoriu važiuoti į Maskvą, geriau būtų važiuoti į Italiją, pailsėtume ant jūros kranto...
Kitas dalykas – įtraukimas. Nežinau, ar iš tikrųjų visus ta „Eurovizija“ taip ir įtraukia. Kiek atsimenu Rusijos dalyvavimą „Eurovizijoje“, ypač po 2014 metų, tai dažnai buvo ir nušvilpiama. Nors per transliacijas to neparodoma, bet užkulisiuose iš tikrųjų buvo labai įtempta politinė atmosfera, Rusija buvo iš tikrųjų marginalizuota.
– Atsitinka tokių atvejų, kai stipriai homofobiška valstybė laimi „Euroviziją“, kitais metais tas eurovizinis turizmas vyksta į homofobišką valstybę. Daug LGBT+ bendruomenės narių, „Eurovizijos“ fanų suplūsta į valstybę, kuri organizuoja „Euroviziją“. Justai, gal teko pastebėti, ar dėl to kyla kokių nors įtampų, dėl to LGBT+ bendruomenei tas konkursas tais metais tampa kažkokiu kitokiu? Gal tuo metu apribojama jų raiška, kuri keliauja drauge su „Eurovizijos“ konkursu?
J. Buivydas: Paskutinį kartą „Eurovizija“ homofobiškoje šalyje vyko 2012 metais, kai 2011-aisiais laimėjo Azerbaidžanas, aš taip įvardyčiau. Tada dar turbūt LGBT bendruomenės tame konkurse taip ryškiai nebuvo. Visgi sakau, kad lūžis įvyko po Conchitos pergalės 2014 metais.
Bet atsimenu tokių svarstymų: kaip čia bus, kai važiuosime į homofobišką šalį?.. Buvo šiokių tokių kalbų Baku, kad bus parūpinta daugiau apsaugos, kad viskas bus gerai, tik važiuokite pas mus, leiskite savo pinigus, kas miestams, rengiantiems „Euroviziją“, yra labai svarbu. Atsimenu, buvo dvejonių dėl Kyjivo 2017 metais. Buvo tokių kalbų, kad na va, čia Rytų Europa, galbūt LGBT bendruomenei būtų nesaugu važiuoti, bet kažkokių konfliktų tais metais neužfiksavau.
A. Tereškinas: Dėl Kyjivo taip – „Eurovizijos“ turistai ir rengėjai bijojo, kad tai gana homofobiškas miestas, bet Kyjivas reklamavo save kaip atvirą įvairovei. Man atrodo, kad net šūkis buvo susijęs su įvairove, skirtingai negu, pavyzdžiui, Maskvoje arba Baku. Baku po šito „Eurovizijos“ konkurso apie 15 LGBT aktyvistų buvo suimta, nepaisant to, kad Baku teigė, jog viskas bus gerai.
Visas pokalbis – kovo 24 d. tinklalaidės „72 atspalviai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
