„Mano mamos gyvenimo svajonė turbūt buvo, kad rengčiausi kaip žmogus“, – juokiasi stiliaus įvairove stebinanti renginių organizatorė Jurga Klimaitė-Riebling. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ dabar su didžiausiais Lietuvos renginiais dirbanti moteris pasakoja apie savo pradžią televizijoje: „Mano pirmas pasibandymas prieš kamerą tuo pačiu metu tapo kanalo tiesioginio eterio pasibandymu.“
„Jurgą ir jos veiklą geriausiai apibūdintų paslaptingas terminas ghostwriter. Ji pažįsta visus, patikėkite – visus, Lietuvos ir ne tik scenomis vaikštančius atlikėjus, kurie savo karjerą pradėjo prieš 30 metų, ir tuos, kurie pradėjo ką tik. Ir visi jie puikiai pažįsta Jurgą Klimaitę-Riebling, kuri jau daugelį metų diriguoja beveik visiems didžiausiems renginiams Lietuvoje: „Sidabrinei gervei“, „Eurovizijos“ atrankoms, „M.A.M.A.“, „Dainuoju Lietuvą“ ir dar daugeliui kitų“, – pašnekovę pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Kiek save atsimenu televizijoje, tiek atsimenu tave. Kai atėjau į televiziją, tu ten buvai, paliksiu, tu ten būsi.
– Aš šitą darbą dirbu kokius 25 metus. Realiai iš karto po mokyklos, gal po dvejų metų pabaigusi atsidūriau visiškai atsitiktinai televizijoje.
– Prieš akis matome Užupį, Senamiestį... Tu nesi Senamiesčio žmogus?
– Aš esu iš Žirmūnų, esu užaugusi Žirmūnuose. Dabar gyvenu Gedimino prospekte, bet mano vaikystė prabėgo ten.
Daug kas iš klasiokų norėjo stoti į Tallat-Kelpšos tuometinę konservatoriją. Buvo tokia gana nauja animatoriaus specialybė. Kai pasakiau tėvams, kad būsiu animatorė, jiems tai buvo susiję su animacija. „Kas čia per specialybė? Gal tu baik kokius nors normalius mokslus, o kai norėsi volioti durnių, bet kada galėsi.“
Bet per tuos renginius tapau tokia promo mergaite. Reklamuodavome cigaretes, kas dabar atrodo visiškas kosmosas. Vaikštai po Nidos festivalį ir siūlai žmonėms paragauti cigarečių. Tokie buvo laikai. Per tuos vakarėlius suvedė keliai su a. a. Ramūnu Bradūnu.
Mano mamos gyvenimo svajonė turbūt buvo, kad rengčiausi kaip žmogus.
– Klausyk, čia tavo pirma santuoka, kaip aš suprantu.
– Pirma suvaidinta santuoka. Buvo tokia mada: jei dirbi televizijoje ir nori pareklamuoti projektą, susituoki. Buvo nemažai vestuvių. Tas Bradūnas mane ir atsivedė į televiziją. Jo kolega buvo Svajūnas Sabaliauskas. Kartu ten padalyvavome ir sako: gal norėtum dirbti telike?
Sutikau gatvėje Svajūną, jie nuo nulio pradėjo kurti kanalą, sako: man reikia mergos į laidą, gal tu norėtum? Ateinu pabandyti pasifilmuoti – tas mano pirmas pasibandymas prieš kamerą tuo pačiu metu tapo kanalo tiesioginio eterio pasibandymu.
– O tu šitą žinojai?
– Ne. Pasibandėme ir sako: gerai, nuo rytojaus prasideda. Grįžau namo ir tėvams sakau: radau darbą. Sako: kur? Sakau: televizijoje. Atrodė, kad taip nebūna. Ir pradėjau ten dirbti – visiškai neįkainojama patirtis.
Dabar, kai pagalvoju, taip nebegalėčiau, bet tuo metu iki 4 val. ryto būdavai tame angare, tada kažkiek pamiegi, spėji grįžti namo ar pas kažką pernakvoji iš chebros, tada atvažiuoji 7 val. ryto ir montuoji – vakare prisifilmavai, reikia sumontuoti. Tada esi tiesioginiame eteryje, dirbi valandą ar dvi. Beje, montažas vykdavo ne kaip dabar, kai su kompiuteriu sumeti. Buvo su magnetofonais, kažkas montuoja, tu būdelėje įgarsini, jeigu kur susimalei – atsuka, nuo tos vietos kartoji...
– Pasakyk, prašau, kur tu esi namie?
– Dabar namais pradėjau vadinti Vokietiją. Kai sakau, kad skrendu namo, skrendu iš Lietuvos. Bet būdama Vokietijoje dažnai sakau: o pas mus...
– O kur jautiesi labai gerai?
– Vilnius vis tiek yra mano svajonių, pasakų, mano miestas. Net kalbos nėra. Vokietijoje gyvenu prie pat Diuseldorfo. Jis stovi prie Reino. Ten – miesteliai kaip iš atviruko. Bet Vilniaus nuostabumas – esi čia, matai naująjį miestą, bet paėjai 5 minutes ir esi Senamiestyje. Viskas pasiekiama ranka. Dvi dainos – ir tu jau oro uoste.
– <...> Kaip tu pavadintum savo aprangos stilių?
– Man kažkada Agnė Jagelavičiūtė sakė: niekada negalima kritikuoti Jurgos aprangos, jeigu ji vilkėtų tiesiog juodai, būtų keista.
– Tavyje dera viskas.
– Man ir kai vestuvinę – jau tikrų vestuvių – suknelę siuvo Kęstas Rimdžius, irgi: kaip tu norėtum? Kaip tik buvo išėjęs filmas „Seksas ir miestas“, kur išteka Carrie Bradshaw. Sakau: gal kažką tokio? Jis pradėjo sukti tuos tiulius... Buvo gal 60 metrų tiulio vien sijonas. Korsetai, daug karolių, vakarinė apranga... Kai dar kartą pažiūrėjau filmą, supratau, kad jis labai pataikė, ko norėjau. Mano mamos gyvenimo svajonė turbūt buvo, kad rengčiausi kaip žmogus.
Tavyje turi gyventi visoks mažas vaikas: ir tas, kuris maištauja, nenori košės, ir tas, kuris eina kūliais per gyvenimą, ir tas, kuris nori paverkti, ir tas, kuriam nėra jokių taisyklių.
– Tu netgi girdėdavai tokių dalykų?
– Taip. „Ką žmonės pasakys, kaip tu atrodai, kas čia per apranga?..“
– Tu sakai tą savo Nikitai, Aurelijai?
– Ne. Gal ir esu pasakiusi, bet tai nėra taisyklė, man ne tiek tai rūpi. Yra geras posakis: kodėl tau turi rūpėti nuomonė žmogaus, kuris tau nerūpi?
– <...> Klausyk, tu esi iš tų žmonių, kuriems pravažiuojant mokyklą gera?
– Gera. Mielai ėjau į tą mokyklą, nepraleidau nė vienos pamokos, gal kokioje 11-oje jau kažkas...
– Nebėgdavai? Aš įsivaizdavau, kad tu turėtum būti maištininkė.
– Aš ir buvau, bet tai nesusiję dalykai. Aš maištavau ne prieš mokslą.
– <...> Ar tu jau užaugai?
– Kažkada rašiau: mano vaikai labai greitai užaugo, o man vis dar tai negresia.
– Ar čia tu taip esi pasakiusi: šventė nesibaigia, kol tavyje gyvena mažas vaikas?
– Gal ir aš. Man tinka. Tavyje turi gyventi visoks mažas vaikas: ir tas, kuris maištauja, nenori košės, ir tas, kuris eina kūliais per gyvenimą, ir tas, kuris nori paverkti, ir tas, kuriam nėra jokių taisyklių.
Visas pokalbis – balandžio 26 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
