Daug kas tarnybą kariuomenėje vadina vyriškumo mokykla, tačiau pasakodamas apie laiką sovietų armijoje laidų vedėjas Vytaras Radzevičius pažymi: kai esi per prievartą išvežtas tarnauti ne savo šalies kariuomenėje, tai panašiau į tremtį. LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ jis atvirai sako, jog iki šiol nepavyko ir kažin ar pavyks išsivalyti nuo trauminių patirčių „driskių armijoje be moralės“.
Televizijos bei radijo laidų vedėjas, kulinaras, keliautojas šįsyk – ne apie tolimas šalis ir egzotiškus skonius, o visai neegzotiškai apie patirtį sovietų armijoje 1986–1988 m. ir Rusijos karą Ukrainoje. Jį kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– Didžioji dalis mūsų užmiegame ir naują dieną pradedame su mintimis ir žiniomis iš Ukrainos. Koks pats esi šiuo metu, koks tau yra šis laikas?
– Manau, kad daugeliui laikas panašus. Šoko būsena praėjusi, dabar yra etapas, kai visi kuo gali prisideda prie mūsų visų bendros pergalės. Kiekvieno žmogaus rytas ir vakaras vis dar prasideda ir baigiasi tuo, kad sekame žinias ir naujienas, kaip ten viskas vyksta, kaip sekasi, stebime geopolitinę situaciją, kas, ką pasakė, kas, ką planuoja ir panašiai. Esame priklausomi nuo informacijos priemonių, kaip kadaise buvome priklausomi nuo radijo, pavyzdžiui, Sausio 13-osios, Kovo 11-osios laikais. Daug kas nešiodavosi radijo imtuvus, stengdavosi nepraleisti nė vieno žodžio apie tai, kas vyksta. Situacija, manau, labai panaši.
Man net šovė tokia mintis – palinkėti, kad Ukraina pabaigtų tai, ką Lietuva pradėjo. Mes sugriovėme – dažnai tuo giriamės. Aš mėgstu tuo girtis – pirmieji išspyrėme duris į laisvą pasaulį ir išėjome su trenksmu. Taip imperija pradėjo griūti. Ji sumažėjo, bet jos šiek tiek liko. Dabar Ukraina, manau, daro tą patį. Negali būti neįtrauktas į šį dalyką, nes tai tiesiogiai liečia mus. Mes visgi esame ir netoli, be to, tai yra mūsų vertybės, mūsų supratimas – demokratija, vakarietiškas požiūris į gyvenimą. Būtent už tai dabar Ukraina ir kovoja.
– Kažkuria prasme galima sakyti, kad kai Sovietų Sąjunga žlugo, tai pradėjome mes.
– Lietuva buvo, kaip kažkas gerai pavadino, Europos kanarėlė. Šachtininkai į šachtas nešdavosi kanarėlės narveliuose, nes jos pradėdavo neramiai elgtis ir čiulbėti, kai pajusdavo dujų nuotėkį ar kažkokį kitą pavojų. Mes visąlaik buvome ta Europos kanarėlė, visąlaik sakėme, kad mums reikia saugotis Rusijos, turime būti pasiruošę, kad jais negalima tikėti, kad jie yra melagiai. Visi iš mūsų šaipėsi: kiek jūs galite šaukti, kad rusai ateina? Net Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie taip sakė, bet pasaulis apsivertė aukštyn kojomis labai greitai.
Nesinori gyventi neapykantoje, bet pirma reakcija buvo būtent neapykanta. Kodėl? Todėl, kad kiek mus gali persekioti tas šėtonas? Jis vis išlenda, visą pasaulį laiko paėmęs už gerklės ir gąsdina kaip banditas tarpuvartėje.
Galų gale, manau, daugelis supras vieną dalyką, kurį mes tikrai žinome, bet toliau į Vakarus dar žmonės tuo ne iki galo tiki: tarp Rusijos ir Europos yra milžiniška mentalinė bedugnė. Ir ji matuojama šviesmečiais. Visą tą laiką, kai mes žengėme į priekį ir kūrėme savo valstybę, gerovę, ekonomiką, demokratiją, ten tai nevyko. Jie sustoję laike, tas skirtumas tik visą laiką didėjo. Dabar įsivaizduoti, kad su jais galima šnekėtis... Tai yra be galo sudėtinga, gal net neįmanoma, nes tarp mūsų yra tikrų tikriausia mentalinė bedugnė. Ten – 1922 metai, kai čia – 2022-ieji. Jų mąstymas lygiai toks pat, koks buvo prie Lenino ar bet kurio caro. Dėl to mes negalime suprasti vieni kitų, bet mes geriau tai suprantame, nes esame tai patyrę.
– Nuo kiek metų žmonės dar supranta ir nuo kada jau nebesupranta?
– Taip, gerai pataisei. Galbūt jaunesni žmonės ir ne iki galo supranta, supranta tiek, kiek žino iš tėvų arba istorijos vadovėlių. Bet Lietuva niekada negyveno taip ilgai ir laimingai, turtingai, be karo per visą savo istoriją. Gal viduramžiais galima išskirti periodą, buvo 20–30 metų, kai nebuvo karų, bet dabar yra Lietuvos aukso amžius.
Kai gyvenimas geras, jaunų žmonių, kurie auga tokiomis sąlygomis, vertybės visai kitokios. Bet jos susidaro dėl to, kad aplinka yra normali: taika, gerovė, galimybės, pasirinkimai. Galvoti apie ufonautą, kuris gali visa tai sugriauti, nėra prasmės. Tai galbūt neįtikina, taip būna tik filmuose ar distopijose. Ta distopija atsivėrė šalia mūsų. Galbūt supratimas, ką vis dėlto gina Ukraina, daug kam padės suvokti situaciją ir pajusti, kad pasaulis laisvas, bet reikia jį ginti.
<...> Vienybės klausimas yra svarbus ir tai, kaip mes dabar reaguojame į Rusijos karą prieš Ukrainą, manau, rodo, kad esame pakankamai vieningi, sugebame susitelkti prieš išorines grėsmes. Esame tą ne kartą įrodę ir šiuolaikinėje mūsų istorijoje.
– Vytarai, gal pastebi, kad tai kažką ir tavyje išbudino? Visgi turi prisiminimų iš tos sovietinės sistemos, tarnavai sovietinėje armijoje. Gal pastebi, kad tai sukėlė galbūt net kovinių jausmų?
– Daugeliui mano bendraamžių niežti rankos, norisi daryti daugiau, negu dabar darome. Pirmas jausmas, aišku, buvo gimusi neapykanta. Nesinori gyventi neapykantoje, bet pirma reakcija buvo būtent neapykanta. Kodėl? Todėl, kad kiek mus gali persekioti tas šėtonas? Vis bandome jį nuspirti į šoną, o jis vis išlenda ir išlenda, visą pasaulį laiko paėmęs už gerklės ir gąsdina kaip banditas tarpuvartėje.
Per visą Lietuvos istoriją su kuo daugiausiai turėta karų? Tai valstybė, kuri visą laiką nori sunaikinti Lietuvą. Vienąkart reikia visiems atmerkti akis ir nustoti svaigti, kad gali būti kažkokie draugiški santykiai. Ne. Nežinau, kas turi atsitikti, kad būtų kitaip. Tai piktoji jėga, kuri nori mus sunaikinti, bet aš vis tiek tikiu, kad gėris laimės prieš blogį.
Mus trylika dienų vežė traukiniu iki Ašchabado, nesakė, kur veža, kad nepabėgtume. Mus ruošė į Afganistano mokomąjį dalinį. Aš paskutinę naktį susirgau gelta ir likau, o kitus vaikinus išskraidino. Vienas jų žuvo pirmą dieną.
– <...> Socialiniame tinkle „Facebook“ parašei: „Aš buvau toje preslavutoje [išgirtoje] armijoje dvejus metus, kai man buvo 18-a. Ne savo noru, aišku. Tas vaizdas, kuris užfiksuotas, dar kartą įrodo: kaip buvo kaliausių armija, taip ir liko. Badaudavome po tris dienas, nes praporščikai kur nors pakeliui į lauko stovyklą parduodavo mėsą ar kruopas. Daug kas sulūžę, neprižiūrėta, neužsiveda arba nešauna. Nemanau, kad kas nors pasikeitė per 30 metų. Driskių armija be moralės. Jiems – kapiec.“ Kokie jausmai tave paskatino taip parašyti?
– Reakcija į vaizdo įrašą, kurį nufilmavo patys rusų kariai. Jie užguiti kažkokiame sovietiniame garaže Ukrainoje, negavę valgyti, juos ten verčia pasirašinėti kažkokius dokumentus atgaline data, tokiu būdu turbūt bandant paversti juos savanoriais Ukrainos kare. Tame vaizdelyje – visas rinkinys iliustracijų: žmogaus, kario teisių neturėjimas, nesiskaitymas su žmogumi... Tame vaizdelyje matai, kaip jie aprengti, kaip jie atrodo, veidai, rankos, avalynė – visos detalės iškalbingai byloja, kad rusų armijoje kaip buvo bardakas, taip ir liko.
Aš, pavyzdžiui, nematau skirtumo tarp to, kai aš joje buvau, ir to, ką pamačiau tuose vaizduose. Ir kitose nuotraukose tai atsiskleidžia, išnyra prisiminimai. Ta visa armijos tvarka... Aš prieš tai daug kam sakiau: armija didelė, turi stiprią ginkluotę, bet juk armijoje, kaip ir visur kitur, svarbiausia žmonės, o jie ten neparuošti, nemotyvuoti, neaprengti, nepavalgydinti. Taip, jie mėgsta pabrėžti, kad gali kovoti bet kokiomis sąlygomis kaip per Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo išbadėję, sulaukėję ir pan. Bet tada jie gynė savo tėvynę, o dabar jie yra okupantai. Jie neturi jokios moralinės teisės, moralinio pranašumo ir dar yra užguiti, nevalgydinti, blogai aprengti. Aš nežinau, ar tokia kariuomenė išvis gali kažką nuveikti.
<...> Viena galingiausių kariuomenių, bet pagal vaizdą aš tikrai nepasakyčiau. Toje kariuomenėje niekas nepasikeitė: luomų sistema, tautybių skirtumai, gyvenimas pagal kažkokius kalėjimo įstatymus, paniatkes... Ta armija, atrodo, nėra pajėgi kariauti. Visa jėga ir jos stiprumas, galingumas tėra didelis mitas, kuriuo tiki Putinas.
– Tu ten tarnavai 1986–1988 metais, atrodytų, visai visai šalia Lietuvos nepriklausomybės. Esi minėjęs, kad buvo labai sunku išlikti žmogumi, kad tau padėjo Šveikas. Kokiose situacijose buvo sunku išlikti žmogumi? Kaip manai, ar ta sovietinė armija tave kažkuo užkrėtė? Ko, kiek metų prireikė, kad tai išsivalytum?
– Išsivalyti iki šiandien sunku, nes tiesiog išnyra prisiminimai. Tai mano didžiulė trauma. Aš, kai iš ten grįžau, pats savęs dažnai klausiu: ką aš dariau per tuos dvejus metus? Net sunku suvokti, kokias nesąmones dariau ir kodėl aš tai turėjau daryti. Tas krūvis galvai, manau, visam gyvenimui likęs, niekur jo nepaslėpsi.
Tai tiesiog buvo žmonių laužymo mašina. Veždavo nuo gimtų namų kuo toliau. Mus, dvidešimt aštuonis lietuvius, trylika dienų vežė traukiniu iki Ašchabado, nesakė, kur veža, kad nepabėgtume. Mus ruošė į Afganistano mokomąjį dalinį. Aš paskutinę naktį susirgau gelta ir tokiu būdu likau, o kitus vaikinus išskraidino. Vienas jų žuvo pirmą dieną Kabule, buvo papjautas, trys ar keturi buvo sužeisti, kitiems dar visaip gyvenimas susiklostė... Tos traumos lieka visam gyvenimui.
Aišku, daug kas sakys, kad tai vyriškumo mokykla, bet ta mokykla nelietuviška. Aš visada pavydžiu Lietuvos kariuomenei, kas gali būti ir tarnauti. Tai gėris ir jėga, bet būti svetimoje kariuomenėje... Galiu tai lyginti su tremtimi ar koncentracijos stovykla. Nematau didelio esminio skirtumo: atimamos tavo teisės, galimybės, sveikata. Sunku to atsikratyti. Turbūt esate pastebėję: jei keli vyrai, kurie ten buvo, susitinka, jeigu dar išgeria alaus, visada išnyra prisiminimai. Tai tūno galvos kampe, to ištrinti neįmanoma.
Visas pokalbis – kovo 12 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
