Panorę gyventi ir maitintis sveikiau, kauniečiai Eglė ir Julius Jurkšai metė gyvenimą mieste ir išsikėlė į sodybą netoliese Kazlų rūdos. Per keletą metų su jauna šeima apsigyveno ir įspūdingas ūkis: avys, žąsys ir būrys vištų. Pastarosios – kiekviena su savitu charakteriu, sako Eglė.
Į kaimą Eglė ir Julius atsikraustė turėdami pripučiamą čiužinį ir elektrinį virdulį. „Ūkis“ buvo nedidelis: katė ir du šunys. O tada Juliaus mama naujakuriams padovanojo pirmąsias keturias višteles.
„Turėjo būti dvi porelės, o išėjo višta ir trys gaidžiai“, – šypsosi Eglė. Taip visi ir gyveno: ir gražuoliai gaidžiai, ir kaimo naujokai, kol į draugiją prisijungė dar vienas būrys močiutės atvežtų vištų.
Galiausiai vištas pirkti ėmė ir patys šeimininkai. „Pradžioje pirkome suaugusias vištas, nes taip paprasčiau. Jau žinai, ką įsigyji, tai nebus siurprizo. O paskui Julius sugalvojo, kad perinsime.
Susirado, kas turi inkubatorių, prisirinkome savo vištų kiaušinių ir nuvežėme. Taip prasidėjo viščiukų ir vištų era“, – šypsosi Eglė.
Viena iš priežasčių, dėl kurios Jurkšai norėjo gyventi kaime, – sveikesnis pačių užaugintas maistas. Dabar šeima kas dieną skanauja šviežiai sudėtų kiaušinių. Patys augina kviečius.
Jei ir jūs svajojate laikyti vištas, patirties jau turinti Eglė pataria pradžioje auginti nedaug – iki penkių. Sako – jas lengva prisijaukinti.
„Jau buvau sugalvojusi, kad noriu tų vištų kažkiek. Visi turi savo teoriją. Viena sako, kad jeigu norite viščiukų iš tų kiaušinių, kuriuos padeda višta, reikalingas gaidys. Bet jeigu norite sveikų ir laimingų vištų, nenudraskytų, nenutampytų ir nenumindžiotų, to gaidžio visai ir nereikia“, – sako Eglė.
Jurkšų ūkyje gyvena ir senos vištos dedeklės, ir jaunos vištelės. Eglė džiaugiasi, kad kaip ir kiti ūkio gyvūnai: avelė Tulpė, avinas Bulia, tarsi iš pasakų nužengusių žąsų pulkelis, vištos čia gyvena laisvai. Tiesa, žiemai joms būtinai reikia šiltesnio namelio.
„Priklausomai nuo veislės – vienos geriau perneša šaltį, kitos lepesnės. Kuo mažesnė skiauterytė ir kuo labiau apžėlusios kojos, tuo jos lengviau pakelia šaltį, joms pavojingiausia pašalti būtent kojas.
Namuko pagrindas turi būti toks, kad vištos iš apačios negautų šalčio. Reikalingas kraiko sluoksnis. Svarbu, kad namukas ne tik būtų apšiltintas, bet ir per apačią negalėtų patekti jokie žvėrys – lapė, kiaunė, šermuonėlis ar kažkas, kas tų vištų pageidautų paskanauti“, – kalba Eglė.
Beje, ji pasakoja, kad vištos labai pagelbsti turint šiltnamį: rudenį jos išpurena žemę, ją patręšia ir dirvą kuo puikiausiai paruošia naujam sezonui. Beje, šlitnamyje, kol nėra įšalo, vištos kurį laiką gali ir gyventi.
Na, o žiemą vištų namelyje turi būti teigiama temperatūra, taip pat nepamirškite ventiliacijos – kitu atveju pastogėje bus drėgna, gali pradėti veistis parazitai, įspėja Eglė.
Ji pasakoja, kad nepatyrę augintojai nustemba, kai žiemą vištos kurį laiką nededa kiaušinių. Kad pauzė būtų kuo trumpesnė, o kiaušinių daugiau, rudenį ir žiemą vištoms suteikite daugiau šviesos. Kiaušinių dėjimas priklauso nuo dienos ilgio.
Beje, Eglė sako per keletą metų supratusi, kad višta toli gražu nėra kvailas gyvūnas, tad ir posakis „kvaila kaip višta“ ne visai tikslus.
„Tai labai įdomus gyvūnas. Dabar sakoma, kad višta vienas tų gyvūnų, kurie arti dinozauro. Visi judesiai, elgsena, jos labai žiaurios. Jei draugei kažkas nutiko, jos šventai įsitikinusios, kad tą draugę tiesiog būtų paprasčiau užplumpinti“, – apie vištų elgseną pasakoja „Beatos virtuvės“ herojė.
Priduria, kad elgesiu vištos šiek tiek primena ir šunis. Jeigu pamato svetimšalį, pavyzdžiui, lapę, ima kelti triukšmą. Tada šeimininkams verta žvilgtelėti pro langą ir pasižiūrėti, kas vyksta.
Visas pokalbis – vasario 11 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
