Gražiai gyventi beveik nieko nekainuoja – tai įrodo Prienų gyventoja Vitalė. Moteris LRT PLIUS laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ komandai atvėrė savo mažų, bet labai jaukių namų duris: čia – vos vienas naujas baldas, bet daiktų gausu, o jie – išskirtiniai. Gabi pensininkė įgyvendino savo svajonę turėti savo namelį, o neturėdama tūkstančių viską kūrė ir naujino sena pati.
Prienų centre įsikūrusi pensininkė Vitalė Žiūkienė – puikiausias pavyzdys, kad keisti savo gyvenimą – visada tinkamas metas, o norint įgyvendinti svajones kuklios pajamos tikrai ne kliūtis. Daugybę metų ji gyveno daugiabutyje, ten užaugino tris vaikus, tačiau po skyrybų su vyru širdyje atgijo ilgai slėptas troškimas turėti savos žemės ir būstą, pro kurio duris galėtų žengti tiesiai į nuosavą kiemelį.
„Pro šitą tuščią namą ėjau kokius trejus metus, o kad ant jo užrašytas numeris, nė neįmačiau, ant baltos sienos buvo užrašyta balta kreida. Radau skelbimą laikraštyje ir galvojau: jeigu centre, tai tikriausiai turės mažai žemės. Išsiaiškinau, kad čia gyveno mano klasiokas, jis anksti mirė, taip ir liko“, – pasakoja pašnekovė.
Sužinojusi namo kainą Vitalė suprato: jos svajonė, ko gero, nepasiekiama. Tačiau paskambinusi šeimininkei išdrįso pasiūlyti tiek, kiek gali mokėti, ir pasakė, kad labai norėtų čia įsikurti. Stebuklas įvyko: namas atiteko jai, nors tuo metu šis statinys anaiptol nepriminė būsto, kuriame galima gyventi.
„Stogas buvo prakiuręs, nes namas buvo po didžiuliu beržu. Šakos, sukritusios ant stogo, supūdė ir skardinį stogą, ir sijos buvo sutrūnijusios. Šitas namas pastatytas 1962 metais, pirma paskirtis buvo statybininkų kontora. Paskui pavertė socialiniu būstu, tai šeimos keitėsi ir keitėsi, niekas per daug neprižiūrėjo“, – teigia reportažo herojė.
Kai nuvažiavau į Daniją, pamačiau, kad žmonės turi mažus namelius ir kiemelius. O man draugai sakė: čia ne Danija, čia Lietuva ir tu to niekada neturėsi.
Vitalė žinojo: sunkaus darbo ir remontų ji nebijo, daug ką moka pasidaryti pati. Ryžto įkvėpė ir užsienyje matyti pavyzdžiai. Net keletą metų lietuvė važinėjo į Daniją, ten padėdavo prižiūrėti vietos gyventojų namus. Tada suprato, kad norint gražiai įsikurti visai nereikia nei didelių erdvių, nei tūkstančių.
„Kai nuvažiavau į Daniją, pamačiau, kad žmonės turi mažus namelius ir kiemelius. O man draugai sakė: čia ne Danija, čia Lietuva ir tu to niekada neturėsi“, – pamena ji.
Visgi Vitalės noras išsipildė. Ji nusipirko ir žemės, ir neišvaizdų seną pastatą. O jau tada prasidėjo tikrų tikriausia tvarumo epopėja, kurią mačiusios draugės šį namą pakrikštijo „atliekų perdirbimo įmone“. Moteris neslepia: perdaryti, persiūti, perkurti ji mėgo nuo pat vaikystės. Tačiau įsigijus šį būstą tvarumas jos gyvenime ypač suklestėjo todėl, kad brangiems remontams Vitalė neturėjo pinigų.
„Man padėjo labai daug žmonių. Lupome grindis, atvažiavo pusbrolis ir sako: bet tokios grindys vertingos. Jis man iš tų grindų pirmame aukšte padarė palanges“, – rodo ji.
Pastatėlis, kurį įsigijo Vitalė, buvo miniatiūrinis – 30 kvadratinių metrų. Tačiau ji sugebėjo gauti leidimus stogo rekonstrukcijai. Patobulinus stogą atsirado patogesnis antrasis aukštas. Tiesa, jis – taip pat labai mažas, vos 29 kvadratinių metrų. Sienas mūriję statybininkai reikalavo plytų, o moteris jų prašydavo naudoti likusias tvarkingai išgriovus pirmąjį aukštą.
Statybos, elektros ir stogo darbai buvo kone vienintelė pagalba, už kurią teko mokėti. Visa kita Vitalė pasidarė arba pati, arba padedama artimųjų. O jau tada, kai prasidėjo vidaus įrengimas, prieš ją atsivėrė begalinės stalų, lovų, kėdžių, paveikslų bei kitų daiktų atnaujinimo galimybės.
Seną stalą Vitalė sako radusi prie malkinės. Žmonės jį buvo pasiruošę sukūrenti, tad be gailesčio atidavė jai. Panašiu būdu į namus atkeliavo ir spinta. O štai kėdės įsigytos sendaikčių turguje ir kruopščiai atnaujintos.
„Jos buvo labai pigios, medinės, apipuvusios, aišku, paėmiau, dar nusiderėjau. Gal už 5 litus parsinešiau dvi kėdes ir turėjau darbo: nusišveičiau, nusidažiau...“ – tikina Vitalė.
Jaukiuose namuose – tik vienas naujas baldas
Mažas namukas, anot šeimininkės, turi daug privalumų. Visų pirma, jam nereikia vergauti, be pabaigos kišti pinigus. Be to, mažose erdvėse galima panaudoti dažus, plyteles ar kitas medžiagas, kurios atliko kitiems. Įvairūs likučiai gerokai pigiau parduodami ir parduotuvėse. Žinoma, verčiantis su vadinamosiomis statybinėmis atliekomis yra grėsmė namuose sukurti visišką chaosą. Tačiau Vitalė sako, kad eklektika jai ir tinka, ir patinka.
„Bufete pakeistos tik durelės, stalčiai perdažyti. Visiems dar sakau: raskite tris skirtumus. Spintelės, ko gero, medinės, o jeigu plokštės, tai tarybinių laikų. Nusipirkau spalvoto lako, nusibalinau ir man gražu. Ir nereikia pirkti. Džiovykla irgi padaryta iš likučių“, – teigia pašnekovė.
Radau Danijoje gobeleno gabaliuką. Meta, tai reikia paimti, kad gražu. Kadangi lovai – 100 metų, ji ir vinimis sukalta, ir su plyšiais, tai paimi paveikslo bageto ir užsitaisai, užsiklijuoji. Liko dar gabaliukas – susisiuvau rankinuką.
Iš senų baldų Vitalė susimeistravo ir knygų lentynas, staliukus, o lovą, kurioje miega, taip pat atnaujino. Šiam baldui – beveik 100 metų.
„Radau Danijoje gobeleno gabaliuką. Meta, tai reikia paimti, kad gražu. Kadangi lovai – 100 metų, ji ir vinimis sukalta, ir su plyšiais, tai paimi paveikslo bageto ir užsitaisai, užsiklijuoji. Liko dar gabaliukas – nusimezgiau rankinuką, susisiuvau“, – nepaliauja stebinti moteris.
Vitalė neslepia: jos pensija – itin maža, vos 250 eurų. Tačiau ji sugeba išsiversti su tuo, ką turi. Visgi išmokusią įvairių atnaujinimo darbų ją labiausiai žavi ne pigumas: moteris suprato, kad kurti grožį iš to, ką kiti vadina tiesiog šiukšlėmis, – labai įdomu ir prasminga.
Dar viena sritis, kurioje Vitalė – kaip žuvis vandenyje, – tekstilės atnaujinimas, mezgimas ir siuvimas. Nešioti nebetinkamus drabužius ji išardo ir vėl pritaiko savo buityje. Taip gimsta originalios ir tikrai vienetinės grožybės.
„Mano garsusis kilimas: kai sunešioji odinę striukę, ją sukarpai, sumaišai su kiliminiais siūlais ir po gabaliuką vakarais nusimezgi. Susisiuvi gabalus ir išeina takas. Čia ir kelnių, ir sijonų, ir striukių...“ – rodo į kūrinį.
Seną namą Prienų centre Vitalė įsigijo prieš devynerius metus. Dvejus užtruko statybos darbai, taigi viskas jos rankomis sukurta per septynerius. Moteris prisipažįsta: ji visuomet buvo išradingas ir kūrybingas žmogus, gyveno ne taip kaip visi. Tačiau įsikūrus čia širdis dar labiau atsivėrė laisvei ir kūrybiniams eksperimentams.
„Nauji džinsai išėjo iš mados, nespėjau ir apsirengti, tai paėmiau ir užklijavau ant seno televizoriaus staliuko. Aš dažniausiai medžiagas klijuoju su krakmolu: išverdi kaip kisielių tik be cukraus ir priedų, užtepi pagrindą, dedi medžiagą ir išlygini. Jeigu išsitepa, krakmolas nepalieka dėmių kaip klijai“, – pasakoja pašnekovė.
Vitalė sutinka, kad visiems jos darbams reikia ne tik išmonės, bet ir laiko. Bet net tuomet, kai gyveno šeimoje, dirbo ir augino tris vaikus, ji tapė paveikslus, gražino savo buitį. Būtent kūrybiškumas, optimizmas ir net avantiūrizmas jai padėjo susikurti jaukius namus, kuriuose – tik vienas naujas baldas.
Šiandieną Vitalės namai Prienuose sulaukia daug dėmesio. Jie – ir pavyzdys kitiems, ir įrodymas, kad turint minimaliai galima padaryti maksimaliai daug. Moteris gražiai susitvarkė ir apleistą žemės sklypą, kuriame, anot šeimininkės, rojus visais metų laikais.
„Turiu mini daržą: žemuogės, braškės, salotos, petražolės, takažolės, gysločiai... Auginu viską, kas naudinga, kiek turiu žemės, tiek panaudoju“, – teigia ji.
Gražiai gyventi beveik nieko nekainuoja, sako Vitalė. Jos galvoje – dar daug prasmingų planų ir kūrybinių idėjų.
Plačiau – sausio 29 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
