2016-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkurso laimėtoja ukrainiečių dainininkė Jamala prasidėjus karui kartu su vaikais išvyko pas seserį į Turkiją. Tačiau į Lietuvą atvykusi atlikėja LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad už Ukrainą ji toliau kariauja savo karą: keliauja po Europą, skleisdama žinią apie įvykius Ukrainoje, ir ragina palaikyti savo šalies kovą už laisvę.
Privalėjo apginti vaikus
Jamalos ir jos šeimos sprendimas palikti Ukrainą buvo spontaniškas, o kai svarstė, kur važiuoti toliau, galvoje sukosi tik vienas miestas – Stambulas, nes ten gyvena atlikėjos sesuo.
Jamala prisiminė vasario 24 d, rytą, kai su vyru tik išgirdę sprogimus ėmė galvoti, kur dėtis, kad apsaugotų vaikus: „Ryte pabudome nuo bombų sprogimo. Man vyras pasakė – reikia rengtis ir eiti į slėptuves. Kai nusileidome į slėptuvę, o ta slėptuvė buvo tiesiog mūsų automobilių požeminė stovėjimo aikštelė, supratome, kad ten šalta ir tai negali būti vieta, kur nuolat būsime su vaikais, todėl turime išvažiuoti.“
Dainininkė neslepia, kad vienas pagrindinių dalykų, kuris sukosi galvoje – vaikų saugumas: „Mano vaikai labai maži. Jiems sunku paaiškinti, kodėl mes tai darome. Aš privalėjau apginti savo vaikus. Vienam jų – treji, kitam – metai ir 8 mėnesiai. Turėjau kuo greičiau imtis veiksmų.“

Ilga kelionė į Stambulą
„Tada vykome į Ternopilį. Nors nuo Kijevo iki Ternopilio palyginti netoli – 400 km, bet važiavome 2 paras. Aš dėl šoko pamiršau iš šaldytuvo pasiimti maisto. Nieko neturėjome. Maitinau vaikus sausainiais – tuo, kas buvo po ranka. O nuvykę į Ternopilį ir vėl išgirdome šūvius, vėl reikėjo ką nors daryti, dar kur nors keliauti“, – desperatišką kelionę prisiminė pašnekovė.
Jamala pasakojo, kad jau būdami kelyje su vyru vis dar negalėjo nuspręsti, kur važiuos – ar Lenkijos, ar Rumunijos link: „Vis dėlto pasirinkome Rumuniją, o tada mano sesers draugai atvažiavo į pasienį mūsų pasiimti.“
Jamalos ir jos šeimos kelionė nuo Rumunijos iki Turkijos truko dar 17 valandų: „Kai pas sesę saugiai palikau savo vaikus, tada daviau interviu visai žiniasklaidai ir nuo to laiko pradėjau nuosavą karą.“
Menininkai gali daug
Jamala įsitikinusi, kad menininkai, atlikėjai ir žymus žmonės gali daug – jų žodis yra svarbus: „Man atrodo, mes ne visai galime įvertinti, koks galingas menininkų žodis. Jis labai stiprus. Menininkai gali labai daug prisidėti. Pasaulis negali būti abejingas tam, kas vyksta. Tas teroras, smurtas, kuris vyksta Europos centre – nė vienas žmogus negali likti tam abejingas.“
Jamala atviravo, kad iš pradžių buvo sudėtinga įsivaizduoti, kaip aš išvis galės dainuoti – net kalbėti buvo sunku: „Bet kai atvykau į Berlyną, kur taip pat Ukrainai rinkome pinigus, aš pradėjau sau sakyti – aš neturiu teisės pasiduoti. Aš turiu kovoti.“

Atlikėja svarsto, kad kai dainavo Eurovizijoje nugalėjusią dainą „1944-ieji“, net negalėjo įsivaizduoti, jog nutiks tokie dalykai, kurie šiandien vyksta. Daina „1944-ieji“, pasakoja Jamala, yra apie Krymo totorių likimą: „Tada mano prosenelė su penkiais vaikais buvo priversta išvažiuoti į Centrinę Aziją paprastame prekybiniame vagone. Tai buvo baisu. Aš net negalėjau pagalvoti, kad ir man reikėtų pasiimti vaikus ir bėgti. Ir kodėl? Kodėl kažkokia Rusija sprendžia, kada ir kur aš turiu bėgti? Kuo jie laiko save, kad mano, jog gali taip tvarkyti žmonių likimus.“
Jamala įsitinusi, kad rusus erzina ukrainiečių laisvės troškimas. „Bandžiau klausti rusų, kuriuos pažįstu – kodėl jūs, matydami, kas vyksta dabar, tiesiog tylite? Kodėl neišeinate į gatves? Ar jums atrodo normalu, kad mus žudo? Jų atsakymas – o ką mes galime padaryti, mes bijome. Koks tarp mūsų esminis skirtumas – mes nebijome. Mes nebijome sakyti savo nuomonę, mes norime gyventi demokratinėje valstybėje, kur galime laisvai reikšti mintis, kur galėčiau ginti savo kalbą, kultūrą, istoriją. Prieštarauti. Aš norėčiau grįžti į laisvą Ukrainą, kur galėčiau laisvai visa šita daryti – tokia ją ir matau.“
Viena žymiausių Ukainos atlikėjų dėkojo visiems žmonėms, kurie palaiko Ukrainą, prisidideda prie kariuomenės, kovojančių ir besislepiančių žmonių rėmimo: „Labai jums dėkoju.“










