Jei kartkartėmis vykstate į, pavyzdžiui, Birštoną iki soties prisigerti nemokamo mineralinio vandens iš biuvetės, turite žinoti, ką apie tai mano LRT TELEVIZIJOS laidos „Vartotojų kontrolė“ komandos kalbinti žinovai. Reabilitologas Antanas Danys perspėja, kad natūralus mineralinis vanduo yra kaip vaistas. Esant tam tikriems negalavimams jis gali normalizuoti organizmo veiklą, bet nesant – sutrikdyti.
Natris, magnis, kalis, kalcis, chloridas, sulfatas – skaitant tokius užrašus ant mineralinio vandens butelio etiketės norisi prisiminti, ką mokėmės chemijos pamokose. Dėl mineralinio vandens skonio galima diskutuoti be galo, bet kokia jo nauda, o gal – žala?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo – tik gerk mineralinį vandenį ir sveikata garantuota, tačiau kalbinti specialistai pataria išties svarbų dalyką: neskubėkite greitai išgerti visos stiklinės mineralinio vandens tiesiai iš gręžinio. Tačiau pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kuo skiriasi natūralus mineralinis vanduo nuo stalo, šaltinio ar mineralizuoto vandens.
Koks turi būti natūralus mineralinis vanduo, reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva. 2009 m. priimtas dokumentas numato viską iki smulkmenų: vandens sudėtį, paruošimą, fasavimą ir net tai, kas parašyta etiketėje.
„Vandenį iš čiaupo leidžiama apdirbti mikrobiologiškai, kad jis būtų saugus, t. y. naudoti chlorą, kitas chemines medžiagas, o natūraliame mineraliniame vandenyje negalima nieko naudoti. Jis turi būti supilstomas į butelius toje pačioje vietoje, kur yra gręžinys. Iš jo galima išimti geležį, manganą ir, jeigu reikia, pridėti angliarūgštės“, – pasakoja „Birštono mineralinių vandenų“ direktorė Aistė Pranckuvienė.
Kita vandens rūšis – šaltinio vanduo. Jame yra mažiau mineralų ir jam taikomi lengvesni reikalavimai nei natūraliam mineraliniam vandeniui. Stalo vandenį galima išgauti nebūtinai toje pačioje vietoje, kur jis išpilstomas. Jis gali būti išfiltruotas tiesiog iš čiaupo.
Nesupainiokite mineralinio vandens su mineralizuotu. Nors pavadinimai panašūs, butelio turinys smarkiai skiriasi. „Mineralizuotas vanduo – kai mineralų pridedama papildomai po to, kai vanduo paimamas kad ir iš čiaupo“, – pažymi pašnekovė.
Atvažiavau dirbti į Birštoną, galvojau, bent mineralinio vandens atsigersiu. Bet kai paragavau, visą savaitę negera buvo.
A. Narkeliūnas
Mineralizuotas vanduo gali būti skanesnis už natūralų mineralinį vandenį, nes jo sudėtis derinama prie vartotojų skonio, o natūralus mineralinis mus pasiekia beveik toks, koks glūdi po žeme.
Geologas dr. Jonas Šečkus sako, kad Europos Sąjungoje mineraliniu vandeniu laikomas bet koks natūralus vanduo, kurio cheminės sudėties žmogus nekeičia. Kad vanduo būtų pripažintas mineraliniu, tai – itin sudėtinga procedūra. Tai patvirtina ir sanatorijos gydytojas Antanas Danys. Užtruko pusę metų, kol sanatorija gavo nuo seno naudojamo natūralaus mineralinio vandens ir gydomojo purvo sertifikatą.
„Tas sertifikatas pažymi, kad mineralinis vanduo ar purvas pripažinti kaip gydomieji. Yra labai daug kriterijų, atliekama labai daug tyrimų: cheminių, mikrobiologinių, biologinių, radiologinių. Su kiekvienu mineraliniu vandeniu atliekama apie 150 tyrimų. Ypač sertifikatus vertina atvykstantieji iš užsienio“, – pasakoja jis.
Daugeliui mūsų mineralinis vanduo – dar vienas skystis troškuliui numalšinti, o geologui – dar viena naudingoji iškasena. Lietuvoje mineralinį vandenį naudojame jau kelis šimtus metų ir, matyt, galime būti tikri, kad jo nepritrūks. Birštono turizmo informacijos centro vadovė Rūta Kapačinskaitė mineralinį vandenį vadina vienu iš kertinių šio kurorto akmenų.
Birštono ir Druskininkų kurortuose mineralinio vandens versmes sveikatinimo procedūroms pradėjo naudoti 18 ir 19 a. sandūroje. Nuo 16 a. mineralinis vanduo gydymui naudotas Likėnuose. Šiuo metu gręžiniai veikia ir Palangoje, Anykščiuose, Kulautuvoje. Teoriškai mineralinio vandens yra kone visoje Lietuvoje. Tiesa, vienur jis slypi giliau, o kitur – visai šalia žemės paviršiaus.
Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad po žeme teka upės ar telkšo ežerai. Jų vandenį išgauname ir geriame. Yra ne visai taip, patikina geologas.
„Lengviausia įsivaizduoti taip: pakišame kempinę po vandeniu ir patraukiame. Vandens nematome, bet žinome, kad jo yra kempinės porose. Lygiai tas pats su uolienomis ar nuosėdomis ir nuogulomis: vanduo teka ne laisvai, o yra porose. Kuo jos didesnės, jeigu susisiekiančios, tuo sluoksnis vandeningesnis“, – kalba J. Šečkus.
Vakarų Lietuvos požeminis vanduo gana aukštos temperatūros, kai kur – beveik verdantis, tad bandyta jį panaudoti miestams šildyti. Klaipėdoje ir Šilutėje buvo įrengtos eksperimentinės geoterminės elektrinės. Jų pagrindinė užduotis buvo surasti, kaip atsikratyti druskomis, nes iš didelio gylio atkeliavęs druskingas vanduo užnešdavo visas sistemas.
Teoriškai mineralinio vandens gręžinį galėtume įsirengti kone kiekviename kieme. Daugumoje vietų tektų gręžti kelis šimtus metrų, tačiau Birštone, Druskininkuose, Darsūniškyje ir Likėnuose jis pakyla kur kas arčiau paviršiaus.
J. Šečkus ramina: Lietuvoje mineralinis vanduo tikrai nesibaigs, jo ištekliai labai dideli. Didesnis pavojus – netvarkingi gręžiniai. Per juos druskingas mineralinis vanduo gali užteršti arčiau paviršiaus slūgsančius gėlo vandens klodus.
Gydomuoju mineraliniu vandeniu malšinti troškulio nederėtų
Mineralinis vanduo iš gręžinio „Versmė“ – labai stipraus skonio: litre ištirpę 22 gramai druskų, daugiausia natrio, kalio, magnio, kalcio. Sūriausiame lietuviškame į butelius išpilstytame mineraliniame vandenyje druskų rastume triskart mažiau. „Atvažiavau dirbti į Birštoną, galvojau, bent mineralinio vandens atsigersiu. Bet kai paragavau, visą savaitę negera buvo“, – pamena Arvydas Narkeliūnas, sanatorijos direktoriaus pavaduotojas ūkiui.
Mineralinio vandens skonis priklauso ir nuo ištirpusių mineralų kiekio, ir sudėties. Įvairiuose Lietuvos kampeliuose rasime vis kitokio skonio mineralinio vandens. Birštone yra šaltinis, kurio vandenyje daug natrio chlorido, todėl jis sūrus. Švelnesniame Likėnų vandenyje daug sulfatų, nes jis filtruojasi per daug gipso turinčius sluoksnius. Daugeliui pažįstamas ir specifinis iš Sakartvelo į Lietuvą atkeliaujančio mineralinio vandens skonis – jis karbonatinis, tad rūgštokas.
Gydomasis mineralinis vanduo – ne stalo ir ne šaltinio vanduo, juo nederėtų malšinti troškulio, tvirtina gydytojas reabilitologas, neurologas A. Danys.
„Šitos biuvetės mineraliniame vandenyje daug magnio, kuris labai naudingas. Vanduo neskanus, nes magnis suteikia kartumo. Bet išprakaitavus, sušilus atstatyti mineralams – patariama ir naudinga. Per dieną mineralinio vandens nereikėtų išgerti daugiau nei po 200–250 mililitrų tris kartus. Ir gerti reikėtų tik tam tikrą periodą, porą savaičių ar kiek trunka gydymo kursas. Ilgai ir nuolat gerti taip pat nepatariama“, – pasakoja jis.
Jeigu vanduo pasirodė netikėtai skanus, taip pat neskubėkite jo gerti. „Labai dažnai žmonės sako: pas mano močiutę labai skanus vanduo. Reikia labai atsargiai žiūrėti į tokį pasakymą, nes gali būti, kad vanduo paterštas nitratais, kurie suteikia salstelėjusį skonį. Jeigu saldu, tai žmogui ir skanu“, – pažymi geologas.
Kaip mineralinis vanduo tampa vaistu? Juk suvalgę druskos sveikesni netampame.
„Teigiamas mineralinio vandens poveikis prasideda skrandyje, bet ten nesibaigia, – aiškina A. Danys. – Šiais laikais netgi Parkinsono ligos ar diseminuotos sklerozės priežasčių mokslininkai ieško žarnyne dėl probiotikų išskiriamų cheminių medžiagų. Tai mineralinis vanduo vienareikšmiškai suaktyvina.“
Tai kaip vaistas: reikia vartoti taip, kaip patarė gydytojas. Jeigu kas užeis ir pavartos jo taip, kaip sugalvojo, pats ir nusibaus, nes ne normalizuos, o sutrikdys žarnyno veiklą.
A. Danys
Mineralinis vanduo gali padėti ir norintiems sustiprinti imunitetą, nes veikia hipofizę, konkorėžinę liauką, kitas endokrinines sistemas. Bet mineralinio vandens negalima tiesiog atsigerti. Jį vartoti paskiria gydytojas.
„Jei skrandžio rūgštingumas padidėjęs, skiriame šiltą mineralinį vandenį gerti mažais gurkšniais. Jeigu rūgštingumas per mažas, šaltą vandenį gerti palengva. Tai ir praktika, ir mokslu patvirtinta. Žmonės sako, kad pavartojus 3–4 dieną rūgštingumas sumažėja arba padidėja, normalizuojasi žarnyno veikla“, – sako A. Danys.
Jei tikitės iki soties prisigerti nemokamo mineralinio vandens iš biuvetės, būkite atsargūs. „Visada perspėjame, kad tai kaip vaistas: reikia vartoti taip, kaip patarė gydytojas. Jeigu kas užeis ir pavartos jo taip, kaip sugalvojo, pats ir nusibaus, nes ne normalizuos, o sutrikdys žarnyno veiklą“, – atkreipia dėmesį reabilitologas.
Išties yra pacientų, kuriems mineralinis vanduo gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Kuo vanduo labiau mineralizuotas, tuo reikėtų vartoti atsargiau, perspėja A. Danys.
„Tai yra druska. Jeigu organizmas ir taip su maistu gauna natrio chlorido, tai tie, kurių aukštas kraujospūdis, gali sulaukti problemų, jį išreguliuoti. Taip pat nepatartina, jei sergate lėtinėmis ir inkstų ligomis, ypač su didesne ar mažesne inkstų nepakankamumo rizika“, – teigia jis.
Bendra taisyklė – viską vartoti saikingai. Didesnės nei 5–6 gramų litre mineralizacijos vandens ilgai be pertraukų gerti nepatartina. Visai kas kita – išorinės mineralinio vandens ar mineralinio purvo procedūros. Jei pasimurkdyti purve nesinori, galima atsipalaiduoti mineralinio vandens baseine. Tik kaip mus pasieks mineralų poveikis, jei to vandens negurkštelėsime?
„Keliaujame į pirtis, kur atsiveria poros, o paskui maudomės baseine, kur per atsivėrusias poras pasisaviname mineralus, kitus elementus“, – pažymi gydyklų vadovė Simona Vabolienė.
Mineralinio vandens išorinės procedūros, priešingai nei jo gėrimas, galėtų sumažinti kraujospūdį. Jei tokiame vandenyje yra angliarūgštės, odos receptoriai į ją reaguoja ir išplečia periferines kraujagysles.
„Organizmas sureaguoja kaip į stresą: oi, čia ne deguonis, oi, čia angliarūgštė, reikia duoti daugiau hemoglobino, mitybos, kažkas dirgina iš išorės. Taip apgauname organizmą: pagerėja periferinė kraujotaka, pačioje sistemoje kraujospūdis krinta“, – pasakoja A. Danys.
Skaudantiems sąnariams ar nugarai šiltas mineralinis vanduo ir purvas – tikras rojus. Na, o jei teko ragauti mineralinio vandens tiesiai iš gręžinio Druskininkuose ar Birštone, tikrai atkreipėte dėmesį į jo skonį. Jis visai kitoks nei į butelius išpilstyto to paties pavadinimo vandens. Kodėl taip atsitinka? O jei vanduo gali turėti sveikatinančių savybių, kodėl jos ir su jomis susijęs vartojimo būdas nėra nurodyti etiketėje?
Pasaulyje yra mineralinio vandens, kuris natūraliai gazuotas trykšta iš po žemių. Lietuvišką mineralinį prieš išpilstant į butelius prisotina angliarūgštės dirbtinai. Vis dėlto gydytojas A. Danys nėra tikras dėl teigiamo angliarūgštės poveikio mūsų organizmui, pataria vartoti nebent momentiškai virškinimui pagerinti, mat angliarūgštė suaktyvina peristaltiką.
„Būdamas rūgštingesnio pH ilgiau vartojamas jis skatina organizmo pH pakitimą į blogą pusę. Nerekomenduojame nuolat vartoti angliarūgštės“, – sako jis.
Natūralaus mineralinio vandens sudėties prieš išpilstant į butelius keisti negalima, leidžiama tik pašalinti geležį ir manganą. Šios medžiagos ir lemia skonio skirtumą tarp mineralinio vandens biuvetėje ar butelyje.
Plačiau – sausio 27 d. laidos „Vartotojų kontrolė“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
