Nepailstantis keliautojas ir laidų vedėjas Martynas Starkus sako, kad grįžus iš kelionių jo retai kas klausia, kaip sekėsi, klausia: o kur toliau? Tad naujam kelionių projektui ilgai pavadinimo galvoti nereikėjo. „Kai išvažiuoju į kelionę, žmonai sakau: žinok, ten keliai asfaltuoti, jokių revoliucijų nevyksta ir išvis yra turistų rojus. Ji seniai tuo nebetiki“, – LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ kalba pašnekovas.
„Tai kur toliau?“ – taip naujoje LRT TELEVIZIJOS laidoje klausia keliautojas ir laidų vedėjas M. Starkus. Naujosios laidos kūrėjas LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ pasakoja apie nuotykius iš Pietų Amerikos, Afrikos, Vidurinės Azijos, traumas ir pavojus, tykojusius per filmavimus, kritimus nuo žirgo, žuvis išdžiūvusiame ežere, kupranugarių festivalius ir dar daugiau. Jį kalbina laidos vedėjas Vytaras Radzevičius.
– Kodėl ši laida taip vadinasi?
– Su pačiu keliaujame jau 15 metų. Kai grįžtame, gali nuspėti, kokį klausimą užduos žmonės. Pirmas klausimas retai būna, kaip sekėsi, kas labiausiai įsiminė, kas patiko, nepatiko. Dažniausiai, kai grįžti iš kelionės, žmonės klausia: tai kur toliau? Tai per tiek laiko tapo standartu, taip įsikalė į galvą, kad atsiradus šiam kelionių projektui per daug nesukau galvos, kaip jį pavadinti.
– Koks šios laidos turinys?
– Palyginti su kitu garsiu Starkaus ir Radzevičiaus projektu, ten tie vedėjai pradeda savo kelionę taške A ir baigia numatytame taške B. Kas toje atkarpoje nutinka, jie ir pasakoja, pasakoja apie pačią kelionę. Mums tai įdomu stebėti, kaip žiūrovams, šių dviejų žmonių nuotykius. Ši gi mano laida yra kiek kitokia. Formatas – papasakoti istoriją apie konkretų įvykį, faktą, parodyti konkretų nuotykį šiek tiek daugiau įsigilinant į patį veiksmą, tikslą. Tad yra toks skirtumas – daugiau įsigilinimo, detalių apie konkretų dalyką.
– Daugiau įsigilinimo, bet ir žymiai daugiau nuotykių. Ne jaunyn einate, o vis dar bandote pats šį tą išbandyti. Atsitinka visokių traumų, incidentų, kritimų...
– Sutinku. Kai keliauju duetu, viskas priklauso ir nuo partnerio, kai kurių dalykų negali daryti, nes partneriui iškiltų pavojus, tu galvoji apie komandą. Kada esi vienas, gali labiau pasileisti plaukus. Tų pavojų, ekstremalių situacijų netrūkdavo ir mūsų kelionėse. Visada sakome: gali ruoštis kiek nori, bet tiesiog susiduri su netikėtais dalykais ir improvizuoji. Per šiuos nuotykius, kuriuos filmuoju jau nuo praėjusių metų rudens, taip pat yra ekstremalumo prieskonio, tačiau sąmoningai galvos į kilpą nekišu. Tiesiog taip nutinka.
Aš visuomet, kai išvažiuoju į kelionę, žmonai sakau: žinok, ten keliai asfaltuoti, platūs, yra žemai, jokių revoliucijų nevyksta ir išvis yra turistų rojus. Ji seniai tuo nebetiki.
„Startuosime švintant.“ – „Kiek kupranugarių?“ – „Šiemet daugiau nei pernai.“ – „O kiek buvo pernai?“ – „Nemažai.“ – „Kiek bėgsite?“ – „30 kilometrų.“ – „Ne, 26-is.“ – „Aš manau, gal 28-is.“ – „Tai iki tų medžių...“
– Pats nesiryžote parsivežti kupranugario iš Egipto. Kodėl?
– Netilpo į lagaminą. Tai buvo vienas geresnių epizodų, man atrodo, mes net per kelis kartus pasakosime tą istoriją. Šių metų pradžioje filmavau kupranugarių lenktynes Sinajaus dykumoje. Jos vyksta kiekvienais metais tarp dviejų beduinų genčių. Tai senos gentys, jos anksčiau kariaudavo, pjaudavo viena kitą. Ir dabar jie nėra geriausi draugai, bet ir nekariauja. Kovoja, kuris kietesnis kupranugarių lenktynėse.
Tai toks sudėtingas dalykas, kadangi oficiali valdžia kaip ir nėra labai patenkinta, kad tai vyksta kažkur dykumoje, kur turi bala žino kiek važiuoti.
– Tai truputį nelegalu?
– Nėra nelegalu, nėra uždrausta, bet tai jų pasaulis. Arabai norėtų kontroliuoti beduinus, bet jie tam nesiduoda. Aišku, yra tam tikra įtampa, bet kol kas išlaikomas status quo, užmerkiamos akys, kad jie ten šaudo tais A47 ir laksto.
– Bet šaudo į orą, išreiškia emociją, tai vietoje katučių ar kas tai?
– Aš ten jaučiausi saugiai, bet jie atvažiuoja anksti ir šaudyti pradeda išvakarėse. Jie negeria, jie musulmonai, bet valgo, kalba apie mašinas, kupranugarius ir šaudo. Toks hobis.
– Kaip vyksta pačios lenktynės?
– Tai – didžiausia mistika. Tu nežinai, kiek kupranugarių dalyvauja, kiek tiksliai kilometrų jie bėga, kada lenktynių startas... Kada bandai aiškintis: „Startuosime švintant.“ – „Kiek kupranugarių?“ – „Šiemet daugiau nei pernai.“ – „O kiek buvo pernai?“ – „Nemažai.“ – „Kiek bėgsite?“ – „30 kilometrų.“ – „Ne, 26-is.“ – „Aš manau, gal 28-is.“ – „Tai iki tų medžių...“ Tai va – ten taip ir yra.
Aš irgi pabandžiau ištraukti krabą. Aš, aišku, kaip naivus europietis bandžiau paimti vieną ir parodyti į kamerą, kas tai per daiktas. Tas daiktas puolė mane pjaustyti, pradėjo bėgti kraujas.
<...> [Laidą rodyti] pradėjome nuo Ekvadoro. Pirmoji istorija – apie tai, iš kur atsiranda krabai. Krabai yra delikatesas. Tie krabai gyvena purvynuose, reikia grūsti ranką į tą purvą, į jų urvelius, ir traukti. Reikia traukti atsargiai, kad nenuplėštum kokių galūnių, o tie krabai nelabai nori būti ištraukiami ir tam turi idealią apsisaugojimo priemonę – net dvi žnyples. Šitie velniai taip pjausto... Kol išdrįsau... Žinai, principas – kiši ranką į tamsą.
Bet aš irgi pabandžiau ištraukti krabą. Aš, aišku, kaip naivus europietis bandžiau paimti vieną ir parodyti į kamerą, kas tai per daiktas. Tas daiktas puolė mane pjaustyti, pradėjo bėgti kraujas. Jie, aišku, apsivilko specialius drabužius, netgi pirštines. Aš tai neturėjau, man nedavė. Sakė: turi pirštines? Sakiau, ne. Sako: tai taip bandyk. O kai paklausi, ar skaudžiai kanda, tikėdamasis, kad tau pasakys „ne“, jie sakė „taip“.
– Buvai Argentinoje pas gaučus. Tai tokie argentiniečių kaubojai, kurie gyvena Pampose, labai rūstūs vyrai, nieko neturi, tokie atsiskyrę vienuoliai.
– Tokie laukiniai, gamtos vaikai. Turi savo aprangą, lengvais batukais sėda ant žirgų. Su gyvūnais jie, mūsų akimis, elgiasi gan kietai. Mes, europiečiai, esame pripratę prie lengvesnių vaizdų. Čia vis tiek tokia liberali visuomenė, o ten tradicijos nesikeičia 100 metų.
– Ką gaučai ganė, kai filmavai?
– Kai aš atvykau, jie kastravo jaučius. Juos reikėjo sugauti, gaudė su lasu, versdavo ant šono ir tada su paprastu peiliuku atlikdavo reikalą. Siūlė man, sakiau: ne, aš tiek negaliu. Neišdrįsau. Toks buvo jų dienos darbas.
Visas pokalbis – vasario 9 d. laidos „Pasaulio puodai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
