„Gyvenime buvo etapų, kai nemokėdavai pasakyti „ne“. Paskui supranti, kad nepadarai savo darbų nemokėdamas pasakyti „ne“, – LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ prasitaria laidų vedėjas, keliautojas Martynas Starkus. Dabar savo laiką žurnalistas mieliau skiria šeimai ir artimiausiems draugams, kurių – vos keli. „Mano metuose naujų draugų neatsiranda“, – sako jis.
M. Starkų kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– Vienas iš dalykų, kuriuos tikrai išmokome per pandemiją, tai nuotoliniai susitikimai, bent jau kaip padaryti, kad viršutinė pusė geriau atrodytų.
– Aš vis dėlto esu veiksmo žmogus. Gyvenime turiu atlikti ir tą nematomą veiksmą. Kai matai kokią nors produkciją ar rezultatą, filmą ar bet ką, ką gali matyti vizualiai, prieš tai yra labai daug parengiamųjų dalykų. Vienas iš jų – įvairiausi susitikimai, pasitarimai. Tai dalies žmonių darbo dalis: jie gyvena biure, yra prie to pripratę. Man tai – labai sudėtinga, kiekvienas susitikimas iš manęs atima pusę dienos.
Šita pandemija mane išmokė to, kad mes galime taupyti vieni kitų laiką, nereikia važiuoti į susitikimą, galime pasikalbėti telefonu ar vaizdo konferencijos metu. Ir tam galiu skirti pusvalandį. Paradoksalu, laiko buvo labai daug, bet per pandemiją išmokau laiką taupyti.
Išmokau taupyti laiką, išmokau pasakyti „ne“. Sutinku, tai gali pasirodyti egoistiška, bet negali išsitaškyti.
– Didelių sentimentų neturi, kad sakytum: būtina susitikti akis į akį. Ko gero, sentimentai pasiliekami kitiems žmonėms?
– Yra darbinių reikalų, kuriuos tiesiog turi atlikti, dažnai – su nepažįstamais žmonėmis. Nei jie mane žino, nei aš juos žinau. Mes vienas kitam naudingi, kol turime išspręsti tam tikrą klausimą. Gyvenant nebelieka laiko per daug taškyti to laiko. Aš turiu vaikų, keletą artimų draugų – geriau tą laiką skirsiu jiems.
Mielai susitinku, jei man paskambina draugas, mes seniai nesimatėme. Galime nueiti išgerti alaus, papietauti – tam galiu skirti laiko, man tai svarbu. Bet kitiems dalykams – išmokau taupyti laiką, išmokau pasakyti „ne“. Sutinku, tai gali pasirodyti egoistiška, bet negali išsitaškyti.
Gyvenime buvo etapų, kai kas nors paskambina ir sakai: taip, taip, taip. Nemokėdavai pasakyti „ne“. O paskui atsiranda problemų, supranti, kad tiesiog nepadarai savo darbų nemokėdamas pasakyti „ne“. Gyvenimas tave išmoko, kada reikia sakyti „ne“, kada – „taip“.
– Natūralu, kad su tais žmonėmis, su kuriais sieja darbinis ryšys, taupant laiką geriau susitikti nuotoliu, bet su bičiuliais vis viena norisi akis į akį.
– Be abejo. Iš pradžių, kada esi jaunas, pašėlęs, turi daug draugų, bičiulių, pažįstamų, tavo didelės kompanijos. Metams bėgant visiems neturi laiko, automatiškai daug kas iš tavo gyvenimo dingsta. Tu jiems nebeįdomus, jie tau nebeįdomūs, atsiranda kitos vertybės. Tavo gyvenime lieka keletas žmonių, kurie visą laiką yra kartu. Nors ir toli, nors ir retai mataisi, jie tau svarbūs.
Mano metuose naujų draugų neatsiranda. Faktiškai liekame su tais žmonėmis, su kuriais daug metų esame pažįstami.
– O kaip su muzika? Kartais atrodo, kad su muzika yra kažkas panašaus: taip stipriai nauji kūriniai nebepaliečia.
– Kaip mūsų tėvai kažkada sakydavo: mūsų laikais tai buvo muzika... Mūsų tėvams jų tėvai turbūt sakydavo lygiai tą patį. Aš taip nesakau, labai stengiuosi sekti muzikines madas, mano dalis gyvenimo yra muzika, darbai su tuo susiję, bet sutinku su nuomone, kad visa muzika, kurią pamėgsti ir supranti, išgirsti iki kokių 30 metų. Gyveni senomis grupėmis, lauki jų albumų, kaip visuomet sakai: na, naujas – nieko gero, anksčiau varydavo geriau. Sensti kartu su tais atlikėjais.
Mes kasmet išvažiuodavome, kartais – kelis kartus per metus, o pandemija viską sugriovė mums jau turint bilietus ir žinant, kada turime išskristi. Pasaulis sustojo.
Mano gyvenime visa tai lieka iš labai seniai. Galbūt tai susiję su tuo, kad aš dirbau radijo stotyje. Vis dar išgirdęs kokią dainą galiu pasakyti jos metus, kas atlieka, kaip vadinasi albumas, kelinta daina albume ir netgi kompakto numerį, kuriuo jis buvo pažymėtas lentynoje „M-1“ studijoje. Absoliučiai nereikalinga informacija, bet tu ją žinai.
– 1991-ieji. Kažkaip visada atrodydavo, kad tu ir „M-1“ buvote nuo pat pradžių, bet pasirodo – ne visai taip.
– Ne, „M-1“ pradžia buvo 1989 m. Manęs dar nebuvo, buvau mokinys. Paskui buvo užgrobti Spaudos rūmai, „M-1“ nebuvo, buvo „M-1“ įrašų studija. A. a. Hubertas Grušnys, „M-1“ įkūrėjas, priėmė mane dirbti. Aš plokštelių turguje akiplėšiškai prisistačiau ir pasakiau: žinau, kad turi radijo stotį, ji neveikia, bet gal gali duoti darbo, nes pieno kombinatas užknisa? Sakė: gerai, ateik. Ir aš įrašinėjau. Šių laikų požiūriu mes piratavome, iš kompaktinių diskų įrašinėjome į juostas, kasetes. Tuo metu tai buvo normalu.
Centriniame pašte sėdėdavo mergaitė, pas kurią ateidavai ir sakydavai: noriu gauti tų metų „Kings“, „Genesis“ albumus. Gerai – vienoje pusėje tas, kitoje – anas. Sumoka kažkiek tų „meškučių“, o aš gaunu užsakymą. Būdavo reikalų, bet kai darai tą darbą, atsiranda įgūdžiai. Mes sugebėdavome ten neblogai suktis. Labai gera patirtis, iš to gavau labai daug muzikinių žinių. Kaip Tarantino kažkada dirbo vaizdo įrašų nuomos punkte – manau, jis iš ten susirinko labai daug informacijos.
– Trečiadienio vakarais žiūrovai gali matyti kelionių dokumentiką „Kitą kartą Afrikoje“. Tai dar viena tavo ir Vytaro Radzevičiaus kelionė. Buvo miela matyti anonsus, skelbiančius apie būsimą kelionių dokumentiką. Ta tavo frazė: aš labai jaudinuosi...
– Aš labai jaudinausi, tai buvo labai sunkus pasiruošimas. Mes kasmet išvažiuodavome, kartais – kelis kartus per metus, o pandemija viską sugriovė mums jau turint bilietus ir žinant, kada turime išskristi. Pasaulis sustojo. Žiūrint filosofiškai, yra blogesnių dalykų, negu neišvažiuoti į kelionę, bet mes vis dėlto tęsiame.
Norėjome važiuoti, atėjo laikas, kai arba važiuojame, arba nevažiuojame. Buvo gana rizikinga, nes Afrika – tas tamsus žemynas, kur nežinai, kokios ten ligos, kiek ten jų susirgusių ir pan. Šiek tiek rizikavome, bet noras buvo didesnis negu atsargumas.
Ta frazė „aš labai jaudinuosi“ apima viską: kad mes grįžome į Afriką po 15 metų, kur prasidėjo mūsų šitos kelionės, kad mes galų gale skrendame lėktuvu po kokių metų pertraukos... Ta emocija tokia tikra. Mums pavyko, mes sėkmingai grįžome.
Ir mums labai pasisekė. Kai rizikuoji, gauni tam tikrą grąžą už riziką. Mes gavome tai, kad tuo metu trijose šalyse buvome faktiškai vieninteliai turistai. Visi safariai, visa aplinka buvo palikta tik mums. Mes buvome vieni, nereikėjo grūstis su kitais, galėjome filmuoti, grožėtis ir matyti viską vieni.
Visas pokalbis – rugsėjo 7 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
