20 metų – tiek laiko, iširus legendinei „Junior“, iš naujo gyventi mokėsi grupės lyderė Rosita Paulauskaitė. „Vaikščiojau į psichoterapijas, skaičiau knygas, ieškojau kelių, kaip gyvenime galiu nusiraminti“, – portalui LRT.lt sako ji. Sulaukusi 42-ejų, R. Paulauskaitė džiaugiasi išmokusi mėgautis savo pačios draugija. Gal todėl paklausta apie širdies reikalus ji atvirauja – nėra taip paprasta. „Blogai gyventi galiu ir be vyro“, – nusijuokia.
– „Aš jį labai mylėjau, manim jis netikėjo...“ – dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva išmoko dainos „Jausmai“ žodžius, jums buvo vos 17 metų. Ką tada supratote apie meilę?
– Visiškai nieko. Buvau tiesiog mergaitė iš Gargždų, kuri žiauriai norėjo stovėti scenoje. Dalyvavau „Dainų dainelėse“, buvau žinomų grupių šokėja. Kai viename koncerte mane ant scenos pamatę broliai Bendžiai (prodiuseriai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai – LRT.lt) priėjo ir paklausė, ar galiu dainuoti, atsakiau, taip. Man tada buvo vienodai, ką dainuosiu. Tik po daug metų, kai kartais sukilus sentimentams atsisuku paklausyti įrašo, pradėjau analizuoti ir suprasti, apie ką dainavau.
– Išgarsėjote dar nebaigusi mokyklos. Kaip sekėsi tvarkytis su žinomumu?
– Vos tik pasirodę „Jausmai“ pirmą savaitę šoko į anuomet Lietuvoje muzikos madas diktavusios radijo stoties klausomiausių dainų pirmą vietą. Įsivaizduokite: man 17 metų, augau miestelyje lakstydama su bernais ir žaisdama su strėlėmis. Nebuvau mačiusi daug pasaulio. Nei kur keliavau, nei buvau ar turėjau pažįstamų Vilniuje.
Supratau, kad kažkur toli įvyko kažkas tokio, bet dar nesuvokiau, kas. Man buvo šokas. Atvažiuoji į pirmą koncertą, išeini iš salės ir matai, kaip žmonės puola, verkia, prašo tavo autografų. Man buvo euforija. Nesupratau, kas vyksta, nesupratau, kur esu.
Dar nebaigusi mokyklos persikėliau gyventi į Klaipėdą – laukė įrašai, daug valandų trukusios repeticijos. Buvo daug veiksmo. Dar ir dabar draugai kartais paprašo ką nors papasakoti, bet labai daug ko iš tų laikų nė neprisimenu – man viskas bėgo kaip sapne, ėjau iš inercijos.
– Nerūpestingos jaunystės metus atidavėte scenai, o ar turėjote laiko pirmiesiems romanams, kitiems susipažinimams su suaugusiųjų pasauliu? Anuomet apie „Junior“ prodiuserių brolių Bendžių griežtumą sklandė legendos.
– Be šansų. Važiuoji į koncertus, grįžti, miegi, eini į sporto salę, repetuoji, vėl koncertas. Ketverius metus koncertų nebūdavo gal tik pirmadieniais, kartais per dieną tekdavo ir po du koncertus. Buvo tokie laikai, dabar šou verslas visiškai kitoks.
Kai buvau „Junioruose“, svajodavau, kaip grįžtu į Gargždus, nueinu su draugais į parką, atsisėdu ant bortelio ir įsipilu taurę vyno. Man tada tai atrodė tokia romantika – draugai buvo reiveriai, reperiai, vaikščiodavo su lenarais. Norėjau ir aš pagyventi tokį gyvenimą, bet jo neturėjau.
Kadangi buvome nepilnamečiai, mūsų grupės vadybininkai buvo sudarę griežtus kontraktus. Baigiasi koncertas – į autobusiuką ir namo. Ir mes patys grupėje buvome susitarę, kad nereikia tų laukinių vakarų tūsų – juk esame jauni, nežinome, kaip kas gali pasisukti.
– 1999 m. grupė „Junior“ pranešė apie išsiskyrimą. Žinomumo atoslūgis ir jus iš aukštumų nubloškė žemyn?
– Buvo blogai. 4 metus – įtemptas grafikas, iki parduotuvės ar sporto salės tave lydi apsauga, po koncertų, kad galėtum išeiti, grandine stovi „Aro“ darbuotojai. Ir vieną dieną bac, visiškai nieko nebeturi. Nežinai nei kaip atsisėsti į viešąjį transportą, nei nuo ko pradėti ieškotis darbo. Bandžiau ir vienur, ir kitur, bet man nepavyko. Suvokiau, kad nieko nebėra ir man reikia pradėti gyventi normalų gyvenimą.
Neslėpsiu, po „Juniorų“ man pirmoje vietoje buvo vakarėliai – valio, pagaliau laisvė, galvojau. Viename vakarėlyje išgirdau, kad pažįstami važiuoja į Švediją braškių rinkti. Sakau, važiuoju ir aš. Draugai bandė atkalbinėti, bet susikroviau lagaminą ir išvažiavau. Supratau, kad reikia perlipti per save, suprasti, kad viskas, nebesi žvaigždė, į kurios koncertus Nemuno saloje rinkosi po 10 tūkst. žmonių.
– Perlipti per save pavyko?
– Pamenu, atvažiuoju į Švediją, o ten – gyvenimas vagonėliuose, po juos vorai vaikšto. Nuveža mus pas ūkininkus, išlipu iš automobilio su baltais batukais – ir tiesiai į karvės šūdą. Toks buvo mano krikštas. Niekas iš tų žmonių netikėjo, kad ten išbūsiu.
Mama po savaitės skambina, sako, Roske, važiuok namo. Pasakiau, ne, jeigu dabar neperlipsiu per save, nenusinulinsiu, man šakės. Ištvėriau 3 mėnesius, aišku, užlijo, braškės supuvo, pinigų neuždirbau, bet grįžusi į namus supratau, kad galiu gyventi. Tada man buvo dvidešimt keleri.
Pradėjau dirbti choreografe, baigiau mokslus, tada įsidarbinau rinkodaros vadove. Ne iš karto sekėsi, bet nebebijojau. Mintyse galvojau: jeigu sugebėjai po 14 valandų palenkusi nugarą rinkti braškes, neverk, Roske, viską išmoksi ir čia.
Ir kai dabar manęs paklausia, kodėl 20 metų nenorėjau dalyti interviu, klausiu: ką galėjau pasakyti? 20 metų mokiausi gyventi, iš naujo tobulėjau kaip žmogus. Pastebėjau, kad paskutiniu metu visiems labai įdomu, ką veikia tos 90-ųjų fosilijos – mane dažnai kviečia į laidas, interviu. Atvirai pasakius, dabar man viešumas nebereikalingas. Labai daug metų mokiausi gyventi ramiai.
– Ne visi žino, jog nuo scenos ir televizijos ekranų pasislinkote už kadro – esate laisvai samdoma televizijos laidų režisierė ir redaktorė, kai kurių laidų balsas. Dirbote ir su LRT TELEVIZIJOS projektu „Šok su žvaigžde“. Beje, gimtąjį pajūrį prieš keletą metų iškeitėte į sostinę. Į Vilnių atvykote darsyk viską pradėti nuo balto lapo?
– Pamenu, prieš šešerius metus, gruodžio 31 d., vedžiau Naujųjų metų nakties renginį. Grįžau apie 6 valandą ryto, susikroviau į automobilį reikalingiausius daiktus, dukrą ir sausio 1 d. išvykau į Vilnių. Dar neturėjau buto, apsistojau pas draugę.
Buvo tragedija, sakiau, kad niekada nepritapsiu prie šito miesto. Vaikas mažas, reikia darželio – nėra, važinėju su navigacija, su darbais nespėju... Nėra taip, kad esi žinomas veidas, todėl televizija tavęs laukia. Kad įsitvirtintum, turi parodyti, ką moki, ir nuolat dirbti, kad ir už mažesnį atlyginimą.
Pasakysiu atvirai, gal 4 metus dirbau miegodama po 4 valandas per parą. Neturėjau kito pasirinkimo. Nejaugi vėl krausiesi daiktus ir vyksi atgal į Klaipėdą? Labai myliu Klaipėdą, jos pasiilgstu. Būna, grįžtu į Gargždus, įsisuku į pižamą ir svečiuojuosi pas tėvus. Visgi sostinėje, kaip bebūtų, darbo galimybės didesnės. Ne veltui sakoma, kad yra Vilnius ir visa likusi Lietuva.
– Jums teko ir vienišos mamos rūpesčiai. Ko gero, nėra lengva?
– Neslėpsiu, buvo sunkių momentų, nuovargio, akimirkų, kai jaučiausi visiškai išsekusi. Kol buvo maža, dukra naktimis daug verkdavo. Būdavo, grįžtu iš darbo 20–21 valandą, iki 3 valandos nakties migdau dukrą, o 6 valandą ryto ateina auklė, nes man jau reikia eiti į darbą.
Beje, Lukrecija dažnai sirgdavo. Iki kokių penkerių metų ją nuolat kamavo kosulys, peršalimai. Vos ne kiekvienas Kalėdas sutikdavome ligoninėje – tai bronchitas, tai laringitas.
Visgi vaikų auginimas nėra ir negali būti kančia. Dukrą pagimdžiau gana subrendusi, būdama 29-erių. Buvau sau pasakiusi, kad iki 30 metų turėsiu vaiką, labai jo norėjau. Sutikau vyrą, įsimylėjau, pagimdžiau dukrą. Kad santykiai nesusiklostė, jau kitas dalykas, bet irgi išgyvenama. Šiaip ar taip, aš ne vienintelė mama, kuri viena augina vaiką.
– Vietoj pamokų keliaudavote į „Junior“ repeticijas, vietoj dviejų kasyčių nešiojote tam laikmečiui ne visai įprastą trumpą vyrišką šukuoseną. Rodos, buvote maištinga paauglė, o dabar pati auginate 13-metę. Lengvai randate bendrą kalbą?
– Išties, buvau paauglė su tvirta nuomone, man niekas negalėdavo nieko pasakyti, net ir tėvai. Aišku, mokykloje kai kas nukentėjo, bet gana normaliai ją baigiau. Visai neseniai mama pasakojo, kad jai didžiausias šokas buvo, kai 12-os klasės atestato atėjau atsiimti peiliukais nusiskutusi galvą. Sako, visi paaugliai kaip paaugliai, ir įeina mano žvaigždė plika galva. Tada mama sėdėjo nuleidusi galvą ir galvojo: „Dieve, Dieve.“ (juokiasi).
Man tokia šukuosena buvo gražu, beje, supratau, kokios yra šou verslo taisyklės. Aš jose gyvenau ir man žiauriai patiko. Užaugau laukinio dešimtojo dešimtmečio, perversmo metu. Mes specialiai viską darėme taip, kad būtų kitaip. Buvo didelis noras maištauti.
O štai mano dukra – visiškai kitas žmogus. Ji introvertė, jai nereikia didelės žmonių kompanijos. Man gera, kai draugai pagiria mano dukrą, sako, ji labai paslaugus ir geras žmogus. Klausia, kaip ją taip išauklėjau. Nežinau. Matyt, kai manyje vyko persilaužimas, visa tai matė ir mano vaikas. Ji užaugo jau toje kitoje mano gyvenimo pusėje.
Mūsų šeimoje nėra paauglystės isterijų, principų. Lukrecija prieš mane atsikalbinėjo gal tik porą sykių. Dukros niekada nespaudžiu, leidžiu gyventi, kaip jai reikia. Nesu iš tų tėvų, kurie ant savo vaikų bando užkrauti tai, ko patys per gyvenimą nepadarė. Negaliu jai sakyti „vaikeli, aš už tave daugiau gyvenime mačiusi, tad klausyk manęs“. Jeigu dukrą spausiu, ji priešinsis, maištaus, kaip kad aš dariau.
Juk vaikas – žmogus atskira valstybė, todėl svarbiausia tiesiog neprarasti su juo ryšio. Viską leisiu, viską suprasiu, tik tu ateik ir man viską pasakyk. Džiaugiuosi, kad net ir prasidėjus paauglystei su dukra išlaikome ryšį, ji mano geriausia draugė.
– Galbūt palaikote ryšius su kitais „Junior“ nariais?
– Ne su visais, nes ne visi gyvena Lietuvoje – dalis Ispanijoje, Vokietijoje. Palaikome ryšį su Andriumi, Mintare. Esu Mintarės dukros krikšto mama, kartu atšventėme Naujuosius metus. Beje, Mintarei labai noriu padėkoti. Ji buvo pirmas ir vienintelis žmogus, kuris man padėjo, kai atsikėliau gyventi į Vilnių.
Mintarė labai nuoširdi. Dabar iš manęs kartais pasijuokia, sako, atsimeni, Roske, kai buvo „Junior“ laikai, paprašyk kokią sagą užsegti, pašukuoti – iš tavęs niekada nesulauksi, o dabar tu visai kitas žmogus, užaugai, iš naujo įvertinai daug dalykų. Ką žinau, gal tada didybės manija sirgau.
– Kas jums šiandien teikia didžiausią laimę?
– Daug dalykų. Pavyzdžiui, kad vakare galiu nueiti miegoti tuščia galva. Taip pat sportas, meditacija, buvimas su dukra, darbas. Kiti po darbo skuba skirti laiko sau, o man nereikia dalytis į dvi dalis – aš darbe kaifuoju.
Dabar su savimi esu rami. Vaikščiojau į psichoterapijas, skaičiau knygas, ieškojau kelių, kaip gyvenime galiu nusiraminti. Paauglystėje nuo savęs pavargdavau, o dabar, būdama 42 metų, su savimi jaučiuosi gerai. Jaučiuosi stipri, subrendusi, rami.
Matau, kaip jaunimas draskosi, bėga. Tegul – juk nė vieno nepamokysi, manęs irgi niekas negalėjo pamokyti. Bet gyvenime pasiekiau etapą, kai nebesidraskau. Miegu normaliai po 8 valandas, man nebereikia 20 valandų, kad padaryčiau savo darbus, pakanka pusdienio. Ir toliau noriu tobulėti, bet šiame gyvenimo taške niekam nebeturiu nieko įrodyti.
Žinau, kad per gyvenimą užsigrūdinau. Manęs neišbalansuos nei darbo, nei šeimos problemos. Dabar jau nieko nebebijau, nebent kad nesusirgtų mano šeima ir aš pati. Dabar vienintelis dalykas, ką sakau, chebra, visiems tik sveikatos, nes viską pasiekti įmanoma, jei tik turėsit jėgų.
Vienintelis klausimas, su kuriuo man dar reikėtų padirbėti, – metai. Įsivaizduoju, kad sustojau ties kokiais 30 ir visą laiką būsiu jauna (juokiasi).
– O kaip jūsų širdies reikalai?
– Esu tokiame amžiuje, kai nebijau būti viena. Tikrai nėra taip, kad sėdžiu ir laukiu vyro. Turbūt čia didžiausia moterų, kurioms per 40, problema. Jos jau viską matė, praėjo, todėl greitai į gyvenimą įsileisti naują žmogų nėra lengva. Nebėra tų sproginėjančių įsimylėjimo fejerverkų, nors aš ant tos bangos labai norėčiau pasileisti, tik nežinau, ar man dabar taip išeitų. Galbūt nesutikau tinkamo žmogaus.
Noriu tokio vyro, šalia kurio jausčiausi saugi, noriu draugo. Blogai gyventi galiu ir be vyro (kvatoja). Iš kitos pusės, ko gero, yra daug fainų žmonių, tarp jų ir vyrų, kurie galbūt bijo prie manęs prieiti. Mano tokia natūra – galbūt kai kam atrodau stačiokė, tiesmuka, per stipraus charakterio. Visgi taip nėra. Pažliumbiu normaliai į pagalvę, kai reikia, bet pamedituoju, susitvarkau ir vėl einu.
