LRT KLASIKOS vadovui Julijui Grickevičiui yra tekę nakvoti biure, šlifuoti parketą Kauno filharmonijoje, vienam mokėti festivalio skolas. Visa tai – pamokos, kaip ir išbandymai, dėl profesinių ambicijų tekę santykiams su mylimąja Agne. „Man kartais atrodo, kad aš nieko kito ir nedarau, tik gliaudau gyvenimiškas pamokas“, – šypteli J. Grickevičius. Visgi jis įsitikinęs: jei iš ko nors ir galima pasimokyti, tai iš nesėkmių. Na, ir dar iš muzikos.
– Jei galėtų, ką Julijus vaikystėje pasakytų šių dienų Julijui?
– Man atrodo, vaikystės Julijus buvo truputėlį ramesnis ir lėtesnis. Galbūt šiandieniniam Julijui jis patartų daugiau skaityti, gilintis ir skirti laiko tam, kas iš tiesų įdomu. Paragintų grįžti prie pagrindų ir gyventi ramiau.
– Ko gero, einant LRT KLASIKOS vadovo pareigas, ramybės retsykiais gali pristigti. Visgi 2021-ųjų LRT „Auksinių bičių“ apdovanojimuose atsiimdamas statulėlę už metų debiutą sakėte, kad prisijaukinti šias pareigas pavyko greitai. Kuo užsiėmėte iki tol?
– Iki tol mano kelias buvo gana vingiuotas. Pusantrų metų ėjau nemažai iššūkių pareikalavusias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rinkodaros vadovo ir generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas, prieš tai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dirbau Viešųjų ryšių skyriaus vadovu, iki tol 7 metus darbavausi Kauno simfoniniame orkestre. Mano darbus visą laiką lydėjo kitos veiklos: dirbau su Lietuvos džiazo federacija, prisidėjau prie įvairiausių džiazo festivalių organizavimo.
Manau, klaidų esu pridaręs gana daug, tiek darbinių, tiek asmeninių. Lygiai taip pat turėjau pakankamai progų iš tų klaidų pasimokyti.
Na, o pirmąja mano mokykla ir geru atspirties tašku prieš 16 metų tapo Kauno šokio teatras „Aura“. Jame gavau daug svarbių, jaunam žmogui reikšmingų pamokų apie laiką, planavimą, meną, vertingus ir nevertingus dalykus. Ten išmokau neskaičiuoti laiko ir supratau, kad jeigu turi idėją, dėl jos reikia daryti viską, ką gali: ir nakvoti biure, ir, jei prireiks, paroje rasti 26 valandas.
– Esate iš tų, kurie lieka nakvoti biure?
– Man yra tekę ir nakvoti biure, ir šlifuoti parketą Kauno filharmonijoje, kai sykį kilimo nepasitiesęs būgnininkas išbraižė Pablo Picasso stiliaus piešinį. Tarnybos įspėjo, kad neįleis į sceną tol, kol situacija nebus sutvarkyta. Tad šlifavau ir lakavau parketą, o paskui apsivilkau kostiumą ir pravedžiau koncertą, kurį pats suorganizavau. Man joks darbas nėra svetimas. Jei reikėtų, galėčiau vairuoti taksi.
– Užsiminėte apie pamokas, kurių išmokote pirmajame darbe. O ar prisimenate ryškiausią savo gyvenimo pamoką?
– Man kartais atrodo, kad aš nieko kito ir nedarau, tik gliaudau gyvenimiškas pamokas (šypteli). Gali daug ką perskaityti vadovėliuose, daug kas iš šono gali atrodyti teisinga arba neteisinga, bet kol pats nepadarai vienos ar kitos klaidos, tol iš tikrųjų nejauti ir nežinai, kaip yra.
Manau, klaidų esu pridaręs gana daug, tiek darbinių, tiek asmeninių. Lygiai taip pat turėjau pakankamai progų iš tų klaidų pasimokyti. Mano galva, mus moko ne sėkmės, o nesėkmės, tik svarbu iš jų pasimokyti.
Nuo vaikystės mėgau žaisti kareivėliais. Juokauju, kad tas periodas niekada taip ir nesibaigė, tik išaugo į kai ką kita.
Labai daug pamokų, tiesa, ir nevienaprasmiškų, man atnešė 6 metus mano organizuotas VDU festivalis „Jazz Jungtys“. Pradėtas rengti iš labai didelio entuziazmo, festivalis ilgainiui praaugo mane patį. Supratau, kad esu vienas, o tam, kad gimtų didesni dalykai, svarbi komanda, mokėjimas deleguoti, planuoti. Visgi galiausiai už viską man teko atsakyti pačiam. Kai kurias festivalio skolas baigiau mokėti tik pernai.
Visa tai yra pamokos, jas reikia išmokti norint išlaikyti egzaminą. Na, o išlaikęs vieną greičiausiai sulauksi kito.
– LRT koridoriuose kolegos įprastai Jus sutinka pasitempusį, vilkintį marškiniais, švarku. Tiesa, retsykiais formalią darbo aprangą iškeičiate į Napoleono laikų karinę uniformą. Tada feisbuke pranešate, kad artimiausią laiką būsite nepasiekiamas ryšio priemonėmis, mat keliatės į 18–19 a. kasdienybę. Kaip susidomėjote istorinių įvykių rekonstrukcijomis?
– Nuo vaikystės mėgau žaisti kareivėliais. Juokauju, kad tas periodas niekada taip ir nesibaigė, tik išaugo į kai ką kita. Rekonstrukcijomis susidomėjau dar praeitame tūkstantmetyje, kai man buvo 10–11 metų. 1998 m. tėvai mane nusivedė į Kaune vykusią inscenizaciją, susijusią su 1812 m. Napoleono didžiosios armijos persikėlimu per Nemuną.
Po tos vasaros labai smarkiai užsikrėčiau šia idėja ir ji manęs daugiau niekada nebepaleido. Pirmosiose rekonstrukcijose dalyvavau būdamas 14–15 metų, o sulaukęs pilnametystės įsitraukiau dar aktyviau. Rekonstrukcijomis žmonės susidomi vedami įvairiausių interesų: vieniems patinka keliauti, kiti domisi tam tikru istoriniu laikotarpiu, treti greta to ką nors kolekcionuoja.
Kažkuriame etape, kai Vaterlo mūšio inscenizacijoje per 5 tūkst. muškietų išleistus parako dūmus nebebuvo matyti žiūrovų, akimirką nebegalvojau, kad esu iš šiuolaikinio pasaulio. Buvau tiesiog ten.
– Kuriai rekonstruktorių grupei priskirtumėte save?
– Mane nuo pat pradžių labiausiai domino Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono Bonaparto laikai, kariuomenė. Įdomu tai, kad per karybą gali daug ką pasakyti apie įprastą to laikmečio gyvenimą: kaip žmonės elgėsi, kaip matė pasaulį. Priklausau vienam Belgijos klubui, rekonstruojančiam 8-ąjį linijinį Prancūzijos pulką.
Aš, galima sakyti, rekonstrukcijose atstovauju tai maniakų kategorijai – tikslumas man labai svarbus (šypteli). Mūsų kostiumai yra tokie, kokius iš tikrųjų vilkėdavo kariai 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. To meto žmonės buvo gana raštingi, ypač karininkija, tad kariuomenės reglamentuose ir dokumentuose aiškiai, sunorminta šiuolaikine prancūzų kalba yra išdėstyta, kaip turi atrodyti kariuomenė, kiek milimetrų turi būti karių uniformos įsiuvai, kokio diametro sagos ir panašiai.
Tiesa, laikui bėgant apie uniformas vis paaiškėja naujų detalių. Pavyzdžiui, kad paltai turi būti ne pilkos, o rudos spalvos. Tada tenka viską perdaryti.
Esu lobių žmogus, mėgstu gilintis. Jei man kyla klausimas, mėgstu jį visapusiškai ištyrinėti ir suprasti.
– Ne sykį vykote į užsienyje vykstančias rekonstrukcijas. Kokio istorinio įvykio atkūrimas paliko didžiausią įspūdį, galbūt pareikalavo daugiausia ištvermės?
– 2000-aisiais prasidėjo dvidešimtmetį trukusi 200 metų sukakčių epopėja, pažadinusi didžiulį žmonių susidomėjimą rekonstrukcijomis. 2005 m. buvo minimos 200-osios Austerlico metinės. Kaip tik švenčiau savo 18-ąjį gimtadienį. Pamenu, nedideliu autobusiuku su kolegomis iš Latvijos vykome į didžiulį renginį, kuriame dalyvavo 2–3 tūkst. žmonių.
Paskui – Leipcigo, Vaterlo mūšiai. Atkurdami pastarąjį, su uniformomis praleidome dvi savaites: pradėjome nuo linijinio mūšio, pasibaigusio paskutine Napoleono pergale 1815 m., rekonstrukcijos, tada 40 kilometrų ėjome iki Vaterlo, ten 6 dienas praleidome treniruodamiesi ir nakvodami lauko stovyklose prie laužo.
Kažkuriame etape, kai Vaterlo mūšio inscenizacijoje per 5 tūkst. muškietų išleistus parako dūmus nebebuvo matyti žiūrovų, akimirką nebegalvojau, kad esu iš šiuolaikinio pasaulio. Buvau tiesiog ten. Vis dėlto tikiu, kad absoliučiai įsijausti į istorinius įvykius sunku todėl, kad nėra viską formuojančios mirties baimės. Anų laikų žmogus, išeidamas į mūšio lauką, matyt, ją turėdavo.
Kuo toliau, tuo labiau to pasiilgstu ir galvoju, kad reikia išmokti išjungti miestą savo galvoje ir atsigręžti į dalykus, kuriems nereikia didžiulio blaškymosi.
– Visgi rizika susižeisti išlieka, tiesa?
– Deja, taip. Rekonstrukcijose dalyvauja minios žmonių, gyvi žirgai, turime patrankų ir muškietų. Nors tai yra D kategorijos ginklai, tai visgi yra ginklai, todėl saugumas labai svarbus.
To meto kariuomenė rėmėsi tuo, jog visi kariai stovėdavo linijomis. Kiekvienas kitoks kario judesys, nei nurodyta reglamente, iš rikiuotės išmuša 100 metrų ilgio karių liniją. Todėl reikia daug treniruotis ir būti labai atsargiam, pačiame mūšio veiksme pernelyg neįsijausti, kad nepridarytum žalos nei sau, nei kitiems.
– Turite dar vieną, saugesnį, pomėgį – kolekcionuojate pypkes. Tai – labiau eksponatai, ar visgi grįžęs po sunkios darbo dienos užsikeliate kojas ant stalo ir mielai užsitraukiate pypkę?
– Šitaip nėra – tam paprasčiausiai trūksta laiko (juokiasi). Apskritai pypkių kolekcijai reikia nemažai laiko: prižiūrėti, valyti, nuolat domėtis. Esu lobių žmogus, mėgstu gilintis. Jei man kyla klausimas, mėgstu jį visapusiškai ištyrinėti ir suprasti. Gali būti, kad supratęs kokį nors hobį padėsiu jį į lentyną, tačiau būtent supratimo procesas man yra labai vertingas.
Grįžtant prie pypkės, ji turi būti naudojama, kitaip negyvens savo gyvenimo. Apskritai pypkės man – nepaprastai įdomus dalykas. 19 a. pabaigoje dėl Alfredo Dunhillo ir keleto pypkių kompanijų jos tapo gana išvystyta kultūros dalimi. Pypkėse yra visko: kultūros, meno, istorijos, net mokslo, jei mąstysime apie pypkės inžineriją.
Pradžioje gal ir atrodo, kad miegodamas biure elgiesi geriau, bet iš tiesų taip nėra. Per tokį požiūrį į gyvenimą galima daug ką prarasti.
Na, o pats pypkių pasaulis gana struktūruotas. Britiškoji pypkių kultūra suklasifikuota, kiekviena pypkė turi savo pavadinimą, formą, numerį. Skandinaviškoji pypkių kultūra, po Antrojo pasaulinio karo išvesta iš britų, – laisvesnė, joje daugiau vietos interpretacijai. Tiesa, ir prabangesnė – kai kurių jau rūkytų skandinaviškų pypkių kaina gali siekti 3–4 tūkst. eurų.
– Nekyla abejonių, kad esate kultūros žmogus. Savęs gyvenančio atokiame vienkiemyje, turbūt, neįsivaizduojate?
– Tikrai galėčiau gyventi kaime. Tiesą sakant, ir gyvenau. Kai buvau 15-os, mano šeima iš Kauno persikėlė į užmiestį, baigiau Karmėlavos mokyklą. Ramybė ir tyla, kurią turi vienkiemis, yra didelė vertybė. Kuo toliau, tuo labiau to pasiilgstu ir galvoju, kad reikia išmokti išjungti miestą savo galvoje ir atsigręžti į dalykus, kuriems nereikia didžiulio blaškymosi.
Blaise`as Pascalis yra pasakęs, kad didžiausia žmogaus problema ta, jog jis negali ramiai pasėdėti kambaryje. Judėjimas, begalinis užimtumas nėra vienareikšmiškai geras dalykas. Mes, žmonės, esame linkę lengvai perdegti, todėl turime save saugoti. Pradžioje gal ir atrodo, kad miegodamas biure elgiesi geriau, bet iš tiesų taip nėra. Per tokį požiūrį į gyvenimą galima daug ką prarasti.
Hobiai yra mano meditacija, padedanti laikinai nukreipti mintis. Nors, tiesą pasakius, norėčiau išmokti ugdyti sąmoningumą ir neprojektuoti savęs vien darbe.
– Turite būdą, kaip suvaldyti mintis, numalšinti kylantį vidinį nerimą ir prisišaukti ramybę?
– Greičiausiai dar nesu pasiekęs tokio sąmoningumo lygio, kad su tuo susitvarkyčiau (šypsosi). Bet visada imuosi to, ką galiu, kad nukreipčiau mintis ir energiją. Pavyzdžiui, vienas iš mano naujų hobių yra blizginti batus.
Susidomėjau batų kultūra ir staiga atradau, kad čia visai kitas pasaulis. Neužtenka nusipirkti batų kempinėlės – batą reikia paruošti, vaškuoti, paskui 40 minučių su skudurėliu ir lašeliu vandens blizginti. Hobiai yra mano meditacija, padedanti laikinai nukreipti mintis. Nors, tiesą pasakius, norėčiau išmokti ugdyti sąmoningumą ir neprojektuoti savęs vien darbe.
– Profesinės ambicijos netampa priežastimi sulaukti pylos iš mylimosios Agnės?
– Per 7 draugystės metus mūsų santykiams teko daug išbandymų, daug jų įveikėme ir užsigrūdinome. Ypač daug iššūkių atsirado, kai iš Kauno, kur gyvenau, kasdien keliaudavau dirbti į Vilnių, galiausiai vis tiek visi keliai mus atvedė į sostinę. Beje, dabar Agnė profesine prasme atsistojo į mano poziciją, pradėjo eiti svarbias pareigas, tad gali mane žymiai labiau užjausti (šypteli).
Per 7 draugystės metus mūsų santykiams teko daug išbandymų, daug jų įveikėme ir užsigrūdinome.
– Rugsėjo 1-ąją į mokyklą palydėjote savo pirmoką Kasparą. Ko gero, tokiomis akimirkomis jaudulį jaučia ne tik vaikai?
– Lydėti pirmoką į mokyklą – fantastiškas jausmas. Labai ryškiai prisimenu ir savo pirmą Rugsėjo 1-ąją. Tik Kasparui teko dar daugiau pokyčių, mat pasikeitė ir jo gyvenamasis miestas. Tiesa, jis labai greitai adaptavosi.
Ko gero, didesnį jaudulį jaučiau lydėdamas jį ne į pirmą klasę, o į pirmąją trimito pamoką dešimtmetėje Balio Dvariono muzikos mokykloje. Esu iš socialinio muzikantų burbulo, pažįstu daugelį orkestrantų, su dalimi iš jų man yra tekę dirbti, todėl labai sirgau už Kasparą ir nerimavau, kaip jam seksis.
Trimito pamokos, mano galva, prasideda nuo ne itin motyvuojančių dalykų. Mokiniams tenka laikyti pieštuką tarp lūpų, pūsti į dūdelę ir mokytis taupyti orą, stiprinti veido raumenis. Nežinau, iš kur 7 metų vaikui rasti tam motyvacijos (juokiasi). Tiesa, sutarėme, kad jeigu Kasparui gerai seksis, jis kaip prizą gaus būgnų pamokas. Kol kas tokie apdovanojimai veikia, o kaip bus toliau, žiūrėsime.
– Esate dažnas klasikinės muzikos koncertų lankytojas. Po pandemijos netgi davėte sau pažadą per metus nuvykti į bent vieną savaitės trukmės Richardo Wagnerio „Nibelungo žiedo“ operų ciklą. O ar reikėtų nustebti Jus sutikus popatlikėjo koncerte?
– Su Kasparu esame buvę Vido Bareikio koncerte, Agnė mėgsta Nicką Cave`ą ir daugybę kitų alternatyvių atlikėjų bei grupių. Priimu tai ir man nepaprastai įdomu kartais paklausyti tokios muzikos. Žinoma, saugiausiai jaučiuosi džiazo, klasikinės muzikos aplinkoje. Tai man nuoširdžiai įdomu, aš nuoširdžiai tuo mėgaujuosi ir manau, kad gražesnės už klasikinę muziką kol kas niekas nėra sukūręs.
Juk visi esame orkestro dalis, todėl būdami kartu daugiau laiko turime skirti išgirsti kitą, nei kalbėti.
Kartais mes save apribojame ir baudžiame neleisdami sau įžengti į pernelyg stereotipizuojamą klasikinės muzikos pasaulį, todėl man norisi būti tiltu ir parodyti, kad į klasikinės muzikos aplinką tikrai nebaisu užeiti. Čia pageidautinas domėjimasis, pažinimas, konteksto pažinimas, tačiau svarbiausias dalykas yra klausymas.
Kuo daugiau mūsų ausys girdės, tuo daugiau patirties kaupsime, o su patirtimi natūraliai ateina ir noras pažinti sudėtingesnius dalykus. Juk ir kavą pamėgstame ne iš karto, o vėliau, žiūrėk, imame domėtis kavos kultūra.
– Mielai klausote džiazo, o ar gyvenime džiazuoti mėgstate?
– Džiazo laisvės mitas atskrieja iš Jacko Kerouaco laikų, kada džiazas buvo revoliucinė savo autentiškumo, kartais – maišto pabrėžimo muzika. Man regis, šiandien džiazas yra pametęs visa tai, ką talpiname į žodį „džiazuoti“. Džiazas tapo stipria akademinės kultūros dalimi, festivaliai taip pat uždėjo tam tikrą antspaudą, suteikė džiazui elitizmo. Šiomis dienomis džiazuoti reiškia dalyvauti džiazo festivalyje ir fojė gerti alų su bendraminčiais, todėl žodis „džiazuoti“ man nepatinka.
Visgi, kalbant apskritai apie laisvę ir improvizavimo džiaugsmą, reikia turėti omenyje, kad šiaip sau improvizuoti nepavyksta – turi gerai perkąsti visas taisykles, žinoti formą, turinį. Ko gero, nėra didesnės tvarkos nei visiškoje džiazo improvizacijoje, kurią girdime koncerte. Ypač kolektyvinė improvizacija, grojimas orkestre mus moko daugelio subtilių dalykų: kad neturi pamiršti, jog nesi vienas, kad reikia klausytis to, kas groja šalia tavęs.
Šitai mums visiems reikėtų perkelti į gyvenimą. Juk visi esame orkestro dalis, todėl būdami kartu daugiau laiko turime skirti išgirsti kitą, nei kalbėti. Dievas ne veltui mums davė dvi ausis ir tik vieną burną.
