70 metų soste – platininio jubiliejaus neteko sulaukti nė vienam Britanijos monarchui, tiek valdė tik keli pasaulio karaliai. Kai kas karalienės Elžbietos II vadovavimą vadina antruoju aukso amžiumi ir ją lygina su prieš šimtmečius valdžiusia bendravarde, nors neapsieita be skandalų, kurių šleifas lydi ir dabar. Vis dėlto Elžbieta lieka populiariausia šalies figūra.
Karaliaus Jurgio VI į oficialų vizitą išlydėta tada dar princesė Elžbieta apie tėvo mirtį vos po savaitės sužinojo būdama Kenijoje. Į Jungtinę Karalystę ji grįžo jau kaip karalienė, šias pareigas perėmė būdama 25-erių.
„Manau, karalienės absoliutus atsidavimas savo pareigoms kyla iš jos pačios patirties. Ji matė, kokią didelę įtaką tėvams, ypač tėvui, turėjo jos dėdės Edvardo sprendimas atsisakyti sosto. Tik būdama 10-ies ji tapo įpėdine. Jos draugai dažnai sakydavo, kad Elžbieta būtų laiminga gyvendama kaime su gyvūnais ir šeima, bet toks pasirinkimas nuo jos niekada nepriklausė. Ji, kaip ir tėvas, priėmė mantiją, nesvarbu, ar to norėjo, ar ne, ir tam atidavė viską“, – kalba žurnalo „Hello“ monarchijos redaktorė Emily Nash.
Oficialiai karūna karalienei uždėta tik po metų, prie televizoriaus ekranų stebint milijonams pasaulio gyventojų. Nors naujoji monarchė kritikuota dėl jauno amžiaus ir lyties, ilgainiui tai tapo privalumu šaliai, tebesikapsčiusiai iš po Antrojo pasaulinio karo taupymo metų.
Dalis istorikų 70 valdymo metų (kartais ir ne geriausioje šviesoje) lygina su jos bendravardės karaliavimu. Elžbietos I 44 metai soste prieš daugiau nei keturis šimtmečius laikomi Anglijos aukso amžiumi. Tuo laikotarpiu ekonomika augo, kaip ir Britanijos įtaka pasaulyje, klestėjo ir mokslas bei menai.
„Nėra abejonių, kad ji dėl įvykusių pokyčių – viena didžiausių monarchų ne tik savo valdymo laikotarpiu. Elžbietos I valdymo laikotarpis siejamas su tyrinėtojais, mokslininkais, žymiais dramaturgais. Tą matome ir dabar – Elžbietos II laikotarpis bus siejamas su šių laikų pasiekimais“, – pasakoja Londono universiteto monarchijos istorijos profesorė Anna Whitelock.
Valdant Elžbietai II keitėsi prezidentai, popiežiai, premjerai, griuvo Sovietų Sąjunga, o kažkada galingą Britų imperiją pakeitė 54 tautų sandrauga, kurią Elžbieta ir padėjo sukurti. Dalis istorikų teigia, kad šios sandraugos sėkmė yra bene didžiausias karalienės pasiekimas. Visgi, kaip ir priklauso šiuolaikinei monarchei, Elžbieta visus 70 metų laikėsi toli nuo politikavimo, nereiškė nuomonės, galinčios įžeisti, tačiau vienijo tautą sunkiais laikotarpiais.
Karalienė nedavė nė vieno interviu, daug nežinoma ir apie jos asmenybę, nors biografiją atidžiai seka visas pasaulis, o humoro jausmas juntamas per viešus pasisakymus, kur matydama net kelioliktą kartą pasikeičiančią valdžią ji pasijuokdavo ir iš savo amžiaus.
„Ji yra šios šalies, daugybės žmonių lyderė. Manau, kad šalis patirs didelį nuostolį, kai galiausiai su ja turėsime atsisveikinti. Norėčiau, kad kaip nors galėtume užkonservuoti, ką turime, ir sukurti kitą Elžbietą“, – sako buvęs „The Sun“ karališkosios šeimos reporteris Charlesas Rae`us.
Nors ir gerbiama, o populiarumo reitingai siekia ir 80 procentų, skandalų karalienė Elžbieta neišvengė. Atviri artimųjų interviu, nutekinti gėdingi telefoniniai pokalbiai, o vėliau ir paviešintos nuogo princo Harry`io nuotraukos pakeitė gyventojų požiūrį į karališkąją šeimą.
Pati karalienė laikėsi grakščiai, tačiau 1992-aisiais viešai subyrėjus trijų vaikų santuokoms, tarp jų ir Charleso su Diana, parlamente metus įvertino kaip siaubingus. Po Dianos žūties pati karalienė sulaukė kritikos dėl atsiribojimo nuo gedinčios tautos, o daugelį supykdė ir Bakingamo rūmų sprendimas nenuleisti vėliavų. Skandalai nepalieka ir paskutinius metus, tiesa, ne karalienės, o veikiau pačios institucijos. Nuo karališkųjų pareigų atsiribojo princas Harry, princą Andrew lydi kaltinimai seksualiniu išnaudojimu.
Visgi vasario 6-ąją prasidėjęs ir mėnesius truksiantis platininio karaliavimo jubiliejaus minėjimas daugelio vadinamas galimybe suvienyti visuomenę. Gyventojai jau ruošiasi, tačiau pati karalienė savo sosto jubiliejų pasitiks santūriai. Nors šią dieną ji tapo ilgiausiai šalį valdžiusia britų monarche ir artėja link 72 metų rekordą pasiekusio Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV, ši diena žymi ir jos tėvo netektį.
Plačiau – vasario 6 d. laidos „Savaitė“ įraše.
