Veidai

2020.05.20 07:47

Daugybės artimųjų netekusiai Audronei Galvonaitei labiausiai trūksta brolio: kartais pasibaru su jo nuotrauka

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.05.20 07:47

Keletos metų pertrauką padariusi klimatologė Audronė Galvonaitė grįžusi į eterį greitai vėl surinko savo gerbėjų būrį. „Aš todėl esu populiari, kad moku bendrauti ir su darželinukais, ir su senjorais“, – įsitikinusi LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ pašnekovė. Tačiau po šypsena ir optimizmu – ligų ir netekčių išvagotas gyvenimo kelias: žinoma moteris sako jau sulaukianti klausimų, ar beturi ką laidoti.

„Bendraukite vieni su kitais, yra telefonai – nebūtina sėdėti šalia. Daugiau optimizmo, pozityvaus galvojimo, kad viskas gyvenime praeina, praeis ir šis virusas. Susiraskite namuose darbo, kas dar gali skaityti, spręskite kryžiažodžius, ką aš darau – tikrinu savo proto veiksmingumą, ar aš dar kažką prisimenu, pasižiūriu, kiek žinau.

Man labai būna juokinga, kai kartais mokyklose skaitau paskaitas, ką nors užduodu ir sako: oi, mes čia seniai mokėmės, neatsimename. Tai o kada aš mokiausi... Va, kur yra problema: mes mokėmės ir skaitėme, nagrinėjome, o dabar yra „Google“, internetas – pasižiūrėjau ir pamiršau, nieko nebesistengiame prisiminti, patys naikiname savo atmintį“, – kalba pašnekovė.

Mokslų daktarė bei garsiausia Lietuvos klimatologė užsitęsusio karantino nedramatizuoja ir pataria lavinti atmintį ne tik kryžiažodžiais, bet ir prisiminti savo vaikystę, paauglystę. Kad ir kokie tie prisiminimai būtų, jie – jūsų gyvenimas. Pati A. Galvonaitė sako neretai nugrimztanti mintimis į laikus, kai dar buvo apsupta artimų žmonių gimtuosiuose Anykščiuose.

„Buvau nepaprastai artima su seneliais, smalsi iki begalybės, visą laiką lakstydavau paskui visus senelius ir domėjausi augalais, visokiais gyvūnais. Nuo pat vaikystės atsiguldavau ant pievos ir žiūrėdavau į debesis, įsivaizduodavau tai drakoną, tai dar ką nors. Visą laiką bendravau su tėvais, man jie visada viską pasakodavo. Mūsų šeima buvo labai linksma, visi labai mėgome juokauti. Ir liko mano draugai, su kuriais aš galiu drąsiai juokauti, patraukti per dantį – niekas neįsižeidžia. Žmonės, kurie mūsų nepažįsta, patekę į mūsų kompaniją sako: kaip jūs nesusipykstate? Nes mes nuolat špilkuojamės, juokaujame ir visi tai supranta. Va tokioje šeimoje aš augau: viskuo domėjausi, visur laksčiau, o paskui, kaip matote, tai tapo specialybe“, – prisimena klimatologė.

A. Galvonaitė gali didžiuotis ir pasigirti ne tik tuo, kad gimė ir augo darnioje šeimoje. Pripažinta klimato ekspertė džiugiai kalba ir apie nepriekaištingą sveikatą. Vaikystėje persirgusi sunkiomis ligomis ji iki šiol nė karto nesirgo gripu, nėsyk nepasinaudojo nedarbingumu dėl ligos.

Netgi Markas Tvenas kažkada pasakė: klimatas – tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką gaunate. Aš dar dažnai pasakau: ir tai, ko nusipelnėte. Nes klimatas yra ilgalaikis procesas, tai ne vienos dienos pokytis.

„Būdama maža persirgau turbūt visomis vaikiškomis ligomis, išskyrus skarlatiną. Tėvai nežinodami mane mažą paliko pas draugus, kurių visi 4 vaikai sirgo skarlatina, bet aš, ačiū Dievui, neužsikrėčiau. Tačiau labai sunkiai ir ilgai sirgau kokliušu, pusę metų juodai kosėjau. Man atrodo, vieną kartą maža sirgau plaučių uždegimu ir persirgau ypatinga liga, nuo kurios mano sesė mirė, o aš, kaip matote, stoviu. Mūsų auklė mus užšėrė vyšnių kauliukais su kalio cianidu.

Aš gimiau labai mažytė, dviejų kilogramų, visi laukė, kol numirsiu – mano net gimimo diena yra ne ta, kurią gimiau, o kurią išrašė iš ligoninės, kadangi aš nutariau nemirti. Buvau labai valgi, valgiau ir valgiau, o sesė gimė tokia graži rubuilė, nelabai norėdavo valgyti, tai kai susirgome šia liga, aš nustojau valgyti, sesė pradėjo, o valgyti kategoriškai nebuvo galima. Man kažkada gydytojas pasakė: klausyk savo protingo organizmo ir viskas bus gerai“, – pasakoja ji.

Per dvejus metus 19 artimųjų netekusi Audronė Galvonaitė jaučia jų buvimą šalia: laikau juos širdyje

Specialybę pasirinko paklausiusi žurnalo „Moksleivis“ redaktorės

Žinoma klimatologė pamena: ne tik savo organizmo, bet ir širdies balso išmoko klausytis nuo vaikystės. Ir tai, kuo nori užsiimti gyvenime, suprato gana ankstyvame amžiuje. Nors prisipažįsta, galutinį pasirinkimą lėmė tuomečio „Moksleivio“ žurnalo redakcijos atsakymas į A. Galvonaitės klausimą, kokią specialybę rinktis – archeologiją ar astronomiją.

„Aš gerai mokiausi ir man patiko stebėti žvaigždes, patiko ir kasinėti, archeologija. Aš, kaip vaikas, kuris nežino, ką pasirinkti, parašiau „Moksleivio“ redaktorei ir paklausiau, kurią specialybę man pasirinkti. Man sako: tiek archeologija, tiek astronomija yra labai vyriškos specialybės, tai pasirinkite vidurį – meteorologiją. Pataikiau ant žmogaus, kuris apie meteorologiją neturi žalio supratimo. Meteorologijoje fizika ir matematika, aišku, nežinojo, galvojo, kad priėjai prie termometro, pasižiūrėjai ir tuo pasibaigė. Tai yra tikrai sudėtingas mokslas“, – tvirtina pašnekovė.

Baigusi mokslus Vilniaus universiteto Gamtos fakultete A. Galvonaitė dirbo geografijos mokytoja Mickūnų aštuonmetėje, vėliau, persikėlusi į Vilnių, buvo inžinierė bei mokslinė bendradarbė Fizikos institute, o 1992-aisiais įsidarbino Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Ji mena visada domėjusis oro taršos bei klimato kaitos temomis. A. Galvonaitės jau seniai nestebina jokie gamtos kataklizmai ir išdaigos, o tam tikrus reiškinius ji matė jau tuo metu, kai dirbo Fizikos institute. Kita vertus, klimatologei keista, kad žmonės vis stebisi klimato kaita ir dėsningais procesais, kurie iš tiesų tęsiasi begalę metų.

„Klimatas keitėsi, bet jis keitėsi per tūkstančius milijonų metų, o ne taip, kad per vieno žmogaus gyvenimą matytume akivaizdžius pokyčius. Matote, klimatas yra ne orai, ką dažnai painioja mūsų ir valdžios žmonės. Dabar jau daugelis suprato, nes ateina ir sako: ko jūs čia kalbate apie klimato šiltėjimą – kai šalta, šalti yra orai. Netgi Markas Tvenas kažkada pasakė: klimatas – tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką gaunate. Aš dar dažnai pasakau: ir tai, ko nusipelnėte. Nes klimatas yra ilgalaikis procesas, tai ne vienos dienos pokytis. Manęs klausia: tai ar dabar pasikeis klimatas, kai koronaviruso metu atmosfera išsivalė, mažiau taršos? Orai gali pasikeisti, gali įvykti cirkuliacinių procesų pokyčių, bet klimatas taip staigiai nepasikeis“, – pabrėžia laidos herojė.

Šiltesnės žiemos, neprognozuojamų vasaros orų – viso to, pasak A. Galvonaitės, nusipelnėme, kadangi prieš gamtą esame kaip reikiant nusidėję. Pernelyg ilgai galvojome, todėl už tai dabar mokame visi, tačiau pradėti sąmoningai vartoti ir tausoti gamtą niekada ne vėlu.

„Pirmiausia reikia pradėti mąstyti, ką mes darome. Kaip mus dabar vadina „vienkartine epocha“: mes perkame, metame, perkame, metame, šiukšlynai auga tiek vandenynuose, tiek ant žemės, kosmose šiukšlynai – visa tai turi įtakos. Ar mes taupome elektros energiją? Ai, ji dega visuose kambariuose, paliekame prietaisus įjungtus reikia nereikia, o juk tam yra naudojamas iškastinis kuras, kuris didina šiltnamio efektą.

Visą laiką gyvenome taip, kad reikėjo namus šildyti, dabar reikia galvoti, kaip namus vėdinti. Susidėjome plastikinius langus, gyvename kaip šiltnamyje ir reikia apie tai galvoti. Mes šildymo sezoną pradedame, kai nusistovi tam tikra vidutinė temperatūra, bet labai dažnai būna taip, kad įjungia šildymą ir staiga taip atšyla, kad beveik visų daugiabučių langai atidaryti – mes jau šildome atmosferą“, – komentuoja klimatologė.

Per dvejus metus – 19 artimų žmonių netekčių

Nors prieš ketverius metus išėjo į užsitarnautą poilsį, žinomai moteriai veiklos netrūksta – ji ir toliau domisi klimato kaitos problemomis, be to, po kelerių metų pertraukos ir vėl grįžo komentuoti orų prognozės į LRT TELEVIZIJĄ. Prieš tai net dvylika metų dirbusi „Labo ryto“ laidoje, dabar A. Galvonaitė ir vėl turi savo gerbėjų ratą. Savo populiarumą ji aiškina paprastai – stengiasi skleisti pozityvą ir atsakyti į visus rūpimus klausimus, net jeigu jie nėra apie orus.

Aš per dvejus metus palaidojau 19 pačių artimiausių žmonių. Kaip Anykščių klebonas sako: „Ar tu dar turi ką laidoti? Nes kada tik ateinu, kokios laidotuvės, tai vis tu.“ Reikia su tuo susitaikyti. Aš visą gyvenimą esu optimistė ir visą laiką vadovaujuosi tokiu posakiu: viskas gyvenime praeina.

„Patarimų kartais klausia netgi labai įdomių. Kai vaikščiodavau į „Labą rytą“ ir buvo tiesioginis eteris, tai, pavyzdžiui, skambindavo žmonės ir girdžiu: paklauskite Audronės. O, sako, kad čia ne jos sritis. „Na paklauskite, ji tikriausiai žinos.“ Sakau, duokite man tą močiutę – girdžiu iš balso, kad ji yra sena. „Kur dingo mano varnėnai?“ Buvo jau vasara, sakau, išsiperėjo ir išskrido iš inkilų. „Matote, kaip žino.“ Ir žmogui džiaugsmas, kad tu jam pasakai.

Aš todėl esu laukiama ir populiari, kad moku bendrauti ir su darželinukais, ir su senjorais – visiems, jeigu manęs klausia, atsakau, niekada nesipiktinu klausimu ir visuomet bandau paaiškinti. Kaip kažkada mane mokė vienas mano profesorius, sakė: kai tu kalbėsi visuomenei, kalbėk kaip su savo močiute – tada tave supras visi, o jeigu kalbėsi lotyniškais ir visokiais kitokiais pavadinimais, tavęs nesupras niekas, išskyrus tavo kolegas. Paskui supratau, kodėl aš populiari ir kodėl manęs žmonės laukia. Todėl, kad aš jiems stengiuosi skleisti pozityvą: priimkite visa tai, kas yra neišvengiama, ir elkitės atitinkamai“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tačiau po šiuo optimizmu ir pozityvumu slypi itin skaudūs likimo smūgiai. Dar vaikystėje A. Galvonaitė neteko sesers, o prieš penkerius metus vienas po kito anapilin iškeliavo patys artimiausi jai žmonės. Ypač ji ilgisi brolio – buvusio parlamentaro bei aviacijos gerbėjo Vytauto Galvono, kuris žuvo pilotuodamas akrobatinį lėktuvą.

„Labai, labai... Kartais broliui pripaišydavo mane kaip jo panelę. Mes iš tikrųjų buvome labai artimi ir man brolio labai trūksta. Kai jo netekau, ir dabar pasibaru, pasišneku su jo nuotrauka. Aš per dvejus metus palaidojau 19 pačių artimiausių žmonių. Kaip Anykščių klebonas sako: „Ar tu dar turi ką laidoti? Nes kada tik ateinu, kokios laidotuvės, tai vis tu.“ Reikia su tuo susitaikyti. Aš visą gyvenimą esu optimistė ir visą laiką vadovaujuosi tokiu posakiu: viskas gyvenime praeina, reikia išlaukti, iškentėti ir gyventi toliau“, – sako moteris.

Kiekvienas iš mūsų vienatvę priima savaip, o A. Galvonaitė, likusi be artimųjų, vieniša nesijaučia ir net tiki tam tikrais mistiniais ženklais. Todėl dažnai ji ne tik pasikalba su brolio nuotrauka bei išėjusiais tėvais, bet ir jaučia jų buvimą šalia.

„Svarbu tuos žmones laikyti savyje, širdyje. Aplankai jų kapus, pabendrauji, šiaip prisimeni – jie niekur nedingo, jie yra. Nesėdi prie tavo bendro stalo, bet kartais, man atrodo, ir atsisėda. Turiu pasakyti, kad labai dažnai, kai nueinu į kapines, matau ypač įdomius ženklus. Jeigu lankau tėvų kapus, ten yra toks suoliukas, tai kai aš tik atsisėdu, tuoj pat atskrenda koks nors paukščiukas ir man čirškia, o kai nueinu pas brolį Vilniuje, į Kairėnų kapines, tai, žinokite, irgi labai įdomūs ženklai.

Pavyzdžiui, uždegu žvakes, uždengiu ir sakau: labas, broli. Ir staiga žvakių dangteliai pakyla į viršų. Mistika, gal sutapimas. Arba galiu 15 minučių šnekėti su drugeliu. Buvo brolio gimtadienis, atnešiau gėlių ir staiga iš niekur atskrido drugelis, nutūpė ant tų gėlių, kurias aš nunešiau broliui. Sakau „labas“ ir jis sparnelius suglaudžia. Jeigu aš sakau tai, su kuo jis nesutinka, jis sparnelius pakrato. Ir taip bendravau 15 minučių – juokinga suaugusiam, protingam bendrauti su drugeliu, bet jis man visą laiką atsakinėjo. Paskui aš sakau: viskas, tuoj atvažiuos autobusas, einu. Drugelis pakilo ir nuskrido. Na, mistika...“ – pasakoja žinoma klimatologė.

Plačiau – gegužės 16 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Per dvejus metus 19 artimųjų netekusi Audronė Galvonaitė jaučia jų buvimą šalia: laikau juos širdyje