Karantino laikotarpis kiekvieną žmogų paveikė skirtingai. Pavyzdžiui, dainininkas Žilvinas Žvagulis pradėjo šakočių verslą. LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ jis papasakojo, kaip gimė tokia idėja, šakočių pavadinimas, kaip leisdavo vaikystės vasaras Salantose ir atskleidė žemaitiškos cibulynės pagrindinį ingredientą.
– Vaikystės vasaras leisdavai Salantose ir sakei, kad ten labai daug išmokai ir žemaitiškų dalykų, ir šiaip gyvenimo...
– Taip, močiutė buvo mano meilė. Tėvai man sakydavo, kad jeigu blogai baigsiu trimestrą, nevažiuosiu į Salantus. Man tai buvo beveik tas pats, kas nusikaltimas, ten nevažiuoti. Aš bet ką darydavau, kad tik išvažiuočiau pas močiutę į Salantus, nes ji man viską leisdavo. Žinodavau, kad reikia ateiti tik kai karvę pamelžia, 5-6 vakaro, atsigerti pieno ir suvalgyti pyrago gabalėlį, o paskui vėl su draugais eidavom futbolo žaisti.
– Bet nepaisant to grasinimo, kad nevažiuosi į Salantus, jeigu blogai mokysiesi, tai nebuvai jau toks pirmūnas.
– Aš aišku ne pirmūnas, tikrai nebuvau dovana mokyklai. Na, bet nebūdavo kur dingt tėvam, vis tiek leisdavo važiuoti.
– Tu visą laiką toks nenusėdintis vietoje, nenuorama. Iš kur tavyje tiek energijos?
– Nežinau, čia tėvų reikia klausti. Mama tokia yra, ji prekybos bazės vedėja, o tėvas yra juvelyras, ramesnis toks. Tai reiškia, kad aš iš mamos perėmiau daugiau savybių.
– Muzika tavo gyvenime atsirado pakankamai anksti.
– Mano mama su akordeonu, tėvas su smuiku grojo muzikos mokykloj... Pas mus visi dainuoja. Muzika visada buvo mūsų šeimoje ir aš norėjau būti geriausias, visą laiką to siekiau.
– Ar tu svajojai, kad tavo gyvenimo kelias bus būtent muzikinis?
– Atsimenu, man tėvas sakydavo, kad galiu užsiiminėti muzika, bet pirma siūlė baigti dailę ar būti juvelyru ir taip užsidirbti pinigų. O vakarais, laisvalaikiu eit dainuot, nes iš muzikos neišgyvensiu. Mama irgi sakydavo stoti į prekybos technikumą. Tai žodžiu, vienas menininkas, kitas užsiima prekyba, bet man abi pozicijos, abu siūlymai nepatiko, tad aš išsirinkau viduriuką ir įrodžiau, kad iš muzikos gyventi galima.
– Kai tau buvo 15 metų išvažiavai į Vilnių į Tallat Kelpšos mokyklą. Tai pakankamai anksti pradėjai gyvent be tėvų ir atsidūrei Vilniuje.
– Taip ir man tai buvo didžiausia šventė. Kai sužinojau, kad toje mokykloje atsidaro džiazo skyrius, supratau, kad tai vienintelis šansas pabėgti nuo savo griežtų tėvų. Pabėgau ir galėjau save atskleisti.
– Niekada nesigailėjai?
– Niekada. Aš gyvenime nieko nesigailiu.
– Prisiminkim vieną tavo dainą „Neliūdėk, liūte“. Tu pats esi liūto ženklas, ar čia kaip nors susiję?
– Ne, niekaip nesusiję. Kai dirbau DJ, mane pastebėjo toks Arvydas Skirutis ir pakvietė dainuoti į savo sukurtą grupę. Aš tuo metu jau judantis bičas buvau, na ir tiesiog, uždainavom. Atvirai pasakius, aš niekada didelės simpatijos šitai dainai neturėjau. Neįsivaizdavau, kad ji taip prigis.
– Viename interviu esi sakęs: „Mano gyvenimas – Santa Barbara. Kas mane pažįsta, tai žino, jog kiekvieną valandą galiu būti skirtingas.“ Iš tiesų tavo gyvenime daug visokių veiklų. Kai buvo karantinas, nesprogai, sienom nelaipiojai?
– Per pirmą karantiną šiek tiek televizija padėjo, turėjau kiekvieną savaitę ką veikti. Dar mes namuose darėm kosmetinį remontą, o butas pas mus nemažas. Taip pat turėjau laiko su žmona daugiau susipažinti, pažinau ir buto kampus visus. Jaučiausi gerai, nes turėjom ką veikti.
– Dar žinau, kad per tą karantininį laiką pradėjai verslą. Pradėjai kepti šakočius. Kaip tau šovė į galvą tokia mintis?
– Į galvą šovė mintis ne man, tai mano draugo, gyvenančio Airijoje, mintis tokį verslą daryti, bet gavosi taip, kad likau vienas. Tai mes šeimoje išsiaiškinom, kaip kepti šakočius. Mano sūnus Ąžuolas yra žmogus, kurį žinau tokį vienintelį, galintį kepti ant dviejų pečių. Kepėjai žino, ką tai reiškia ir kaip tai sudėtinga.
Kalbant apie pavadinimą, tai iš pradžių jis buvo kitoks. Manęs žmonės klausdavo, kodėl nepavadinu Žvagulių šeimos šakočiu? Sūnus kepa, Irena prižiūri, sveria, visi kažkiek prisideda. Tai ne pirmas kartas, kai man siūlo kokiam nors produktui duoti savo pavardę, bet aš visą laiką bijodavau ir atsisakydavau. Galvojau, kad manęs daug žmonių nekenčia, tad net pinigai nedomino.
Bet dabar kai patys pradėjome kepti šakočius, pagalvojau, o ką aš dabar blogo padariau? Aš žinau kaip kepama, aš žinau, kiek sviesto, kiek dedu kiaušinių. Žinau, ką užsakinėju. Žinau, kad mano visa šeima kepa, prižiūri darbuotojus, ir visi prie to nuoširdžiai prisideda. Tai ir pavadinom Žvagulių šeimos šakočiais. Ir tikrai pasiteisino. Šis verslas man leidžia išgyventi 150 procentų. Kai tik pradėjome, kepėm po vieną toną į mėnesį. Šiai dienai kepam penkias tonas ir dar trūksta. Poreikis toks didelis, kad nespėjam vežti prekybai.
– Ar tai reiškia, kad jau Žilvinas Žvagulis nebeis į sceną, o keps šakočius?
– Šakočiai yra skirti tam, kad nereiktų man savo stafkės koncertuose nuleisti. Kad galėčiau per blogą laikotarpį, per karantiną, kas neįperka manęs, palaukti ir turėti už ką išgyventi.
– Tai šakočius valgai kiekvieną dieną?
– Paskutinį kartą ragavau prieš dvejus metus. Vieną kartą į mėnesį nueinu į prekybos centrus, nusiperku konkurentų šakočius, juos po ragelį paragauju ir žinau, kaip nereikia daryti. Mano taktika tokia.
– O pats dažnai mėgsti gamint?
– Aš esu toks, kaip tėvas išauklėjo. Aš kraujinę dešrą, kiaušinienę, pomidorų padažą mėgstu. Irena sakė, kad aš geriausiai bulves moku virt, žinau kiek turi būti druskytės. Esu toks absoliučiai natūralus.
– O gal pamokysi mus, kaip gaminti tikrą žemaitišką cibulynę?
– Noriu pasakyti teisybę. Silkė yra svarbiausias žemaitiškos cibulynės ingredientas. Svarbu mokėti ją iškepti. Aš dar turiu vieną bėda, kad nemėgstu žuvies. Man geriau žmogaus skrandį suvalgyt, negu žuvį. Todėl išmokau silkę suskrudinti taip, kad ji tampa jautienos skonio. Tada vanduo, svogūnas, aš dar citrinos prispaudžiu, cukriuko įmetu, nors čia jau aišku išsidirbinėjimas yra. Tai ir viskas.
Visas pokalbis – spalio 20 d. laidos „Pasaulio puodai“ įraše.
Parengė Rugilė Visakavičiūtė.
