„Manau, kad žmogaus galimybės yra begalinės, bet dažnai patys nusibrėžiame ribas, apsistatome sienomis, prisitaikome klišes“, – portalui LRT.lt sako operos solistė Jomantė Šležaitė-Paukštė, neblėstančia šypsena sužavėjusi LRT TELEVIZIJOS projekto „Šok su žvaigžde“ žiūrovus.
– Esate operos solistė, renginių vadybininkė, tapytoja ir, rodos, visko imatės su milžinišku užsidegimu. Ar „Šok su žvaigžde“ aikštelė ne per maža jūsų polėkiui?
– Ekrane ji iš tiesų atrodo didesnė. Tačiau joje besisukdama labai išplėčiau savo akiratį, pamačiau, kokių turiu galimybių, įsitikinau, kad ant parketo nesu tokia žiopla, kokia maniau esanti. (Juokiasi.)
– Gerų žodžių negailite ir savo partneriui bei mokytojui Rafalui Narkevičiui. Atrodo, kad judu itin skirtingi, tačiau esate puiki komanda.
– Nežinau, kas paskirstė partnerius, bet galėčiau tik padėkoti – man labai pasisekė. Rafalas – labai ramus, racionalus, racionalus... kaip uola. Aš esu emocingesnė, ugningesnė, kaip kokia italė, pamojuojanti rankomis, o ir žodis aštresnis kartais išsprūsta... Tačiau Rafalo ramybė mane įkvepia ir subalansuoja. Jei abu būtume energijos pliūpsniai, vargu ar pavyktų padaryti tiek, kiek padarome.
– Esate sau griežta ir plakate save už klaidas?
– Ir gyvenime, ir scenoje esu perfekcionistė. Suprantu, kad nebūtinai tai pliusas ir ne visur šis bruožas reikalingas. Kadangi iš savęs reikalauju daug, esu reikli ir kitiems. Vis dėlto pirmiausia esu reikli sau – žinau, kad galiu daugiau.
Manau, kad žmogaus galimybės yra begalinės, bet dažnai patys nusibrėžiame ribas, apsistatome sienomis, prisitaikome klišes. O kai man einasi neblogai, norisi, kad būtų dar geriau. Regis, dabar mano reiklumas auga kas valandą. (Juokiasi.) Tiesa, savęs neplaku – tiesiog pasikalbu, kad kitą kartą pavyktų geriau.
Gabių žmonių yra daug ir visi jie nori rampų šviesos, sėkmės, visi neriasi iš kailio, daro pro sukąstus dantis.
– Šiuo metu gyvenate šokiais. Ir nors pramoginiai šokiai jums nauja šokio kalba, esate neabejinga judesiui. Kaip viename „Šok su žvaigžde“ reportaže pasakojo jūsų vyras Ignas, jus į porą suvedė būtent šokis ir dar šiek tiek jūsų nerangumas.
– Tiesa. Persikėlusi į Vilnių panorau šokti – judesys, plastika man yra dar viena labai graži saviraiškos priemonė. Esu šokusi solo Lotynų Amerikos šokius ir panašiai. Po kurio laiko supratau, kad nenoriu šokti viena, tik poros tuo metu neturėjau. Taigi draugė pasiūlė nueiti į salsos pamokas, į kurias ateina ir vyrų, ir moterų, visi pasikeisdami šoka, treniruojasi. Smagus šokis, linksma muzika – nusprendžiau pabandyti.
Ten ir sutikau savo vyrą, tiesa, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, iš pradžių vienas kito nepastebėjome. Tačiau kartą šokdama netyčia trinktelėjau jam alkūne ir tas stebuklingas vožtelėjimas įjungė kažkokį mygtuką jo galvoje. Dabar svarbiausia šokant netyčia vožtelėjus jo vėl neišjungti. (Juokiasi.)
Atrodo, kad plaudama grindis išplauni visas blogas mintis, abejones, išgyvenimus, nuvarva tas vanduo per rankas ir, žiūrėk, palengvėja.
– Ir kiek jau metų per gyvenimą žengiate drauge?
– Apie metus draugavome, o prieš trejus metus susituokėme. Gana greitai sulipome į šeimą... Tačiau mums buvo ne po aštuoniolika, tad patirtys ir požiūris išsigrynino greičiau nei itin jauname amžiuje.
– Atrodo, kad jūsų vyras taip pat turėtų būti atviras nuotykiams, avantiūroms, naujiems potyriams...
– Ignas už mane ramesnis, nors vidinio užtaiso ir meniško polėkio tikrai turi. Jis labai aktyvus, netgi, sakyčiau, meniškas, nors jo darbas su menu nesusijęs. Labai mėgstame drauge eiti į koncertus. Žinoma, aš į avantiūras leidžiuosi dažniau, todėl jam gyvenime prireikia daugiau kantrybės, kad tas mano avantiūras išgyventų kartu.
Nedainuoti ir nebūti scenoje negaliu.
– Dauguma jūsų veiklų, rodos, padeda atskleisti kūrybiškumą ar naujų talentų. O ar nepasvarstote, kad galbūt reikėtų kitokio iššūkio – leistis į žygį, galbūt net šimtus kilometrų per Ispaniją besidriekiančiu Camino de Santiago keliu, kopti kalnais ar pan.
– Jeigu kalbame apie kalnus, su nostalgija prisimenu gyvenimo Insbruke metus. Vos nubudusi galėdavau žavėtis kalnais, tad kopimas man nesvetimas, labai to pasiilgstu, kaip ir to nuostabaus laiko gyvenant Austrijoje.
O Camino de Santiago yra ne tik fizinis ėjimas, tai pirmiausia yra vidinis kelias į save. Galbūt tokiai kelionei dar nepribrendau, nors nesakau, kad niekada nesileisčiau. Turbūt tiek išsikraunu kasdienybėje, kad perkeltine prasme tuos šimtus kilometrų nueinu kitais būdais.
– Aktoriai, solistai neretai sako, kad jūsų darbas – nuolatinė kova už būvį. Jei taip, turbūt tokia psichologinė našta pakeliama ne visiems?
– Būti scenoje ir būti meno žmogumi yra pašaukimas. Kaip ir būti gydytoju, kunigu. Ant scenos netrūksta intrigų, konkurencijos. Gabių žmonių yra daug ir visi jie nori rampų šviesos, sėkmės, visi neriasi iš kailio, daro pro sukąstus dantis. Jei anksčiau būčiau buvusi tokia brandi, kokia esu dabar, ir apie sceną būčiau žinojusi tiek, kiek žinau dabar, nežinau, ar būčiau rinkusis šią sritį. Ir fiziškai, ir morališkai tai labai sudėtinga. Ir ta kova su kitais ir savimi vyksta kasdien.
– Kaip sakoma, jei gali nedainuoti, nedainuok. Regis, jūs be dainavimo ir scenos negalite, tai ar galite save įsivaizduoti kitur?
– Vargu ar kitur save įsivaizduoju. Vis dėlto scena – labai dviprasmiškas dalykas, be to, kad labai išvargina, ji labai įtraukia. Tačiau nedainuoti ir nebūti scenoje negaliu.
– Sakėte, scena išvargina. Kur ieškote atokvėpio? Padeda kita kūrybinė veikla?
– Tiesą sakant, mane labai ramina grindų plovimas. Atrodo, kad plaudama grindis išplauni visas blogas mintis, abejones, išgyvenimus, nuvarva tas vanduo per rankas ir, žiūrėk, palengvėja. Tai tikrai viena iš mano atsipalaidavimo priemonių.
– Sakoma, kad scenos žmonės buities nemėgsta, o jums ar patinka suktis namuose, puoselėti jaukumą, ruošti maistą?
– Gaminti mėgstu, kol tai netampa rutina. Namų jaukumas man labai svarbus, tad mėgstu ieškoti įvairių detalių, ką nors pagražinti. Man patinka krapštytis, ką nors veikti, tvarkytis. Beje, pedantiškumo manyje taip pat rasta. (Juokiasi.)
Pirmiausia esu reikli sau – žinau, kad galiu daugiau.
– Jūsų gimtieji namai – Tauragė. Esate juokavusi, kad būtent iš ten ir jūsų optimizmas.
– Nežinau, ar optimizmas susijęs vien su tauragietiška kilme, galbūt iš tiesų susideda daugybė įvairių dalykų – nuo auklėjimo iki būdo. Stengiuosi išlikti kiek įmanoma pozityvesnė, nebūti niūri ir be nuotaikos. Ir dažniausiai tą optimizmą pavyksta išlaikyti.
– Veikiausiai kraštiečiai labai jus palaiko ir projekte...
– Tikiuosi. (Šypsosi.) Gaila, dabar retokai galiu aplankyti gimtąjį miestą, bet visada mielai čia svečiuojuosi, aplankau tėvelius. Neseniai Tauragėje buvo ir mano paveikslų paroda „Vidinės meditacijos“. Tauragė pastaruoju metu keičiasi į gražiąją pusę, tad tikiuosi, jog čia surengsiu ir daugiau koncertų, galbūt surasiu įvairios kitokios veiklos.
