Nuo mažumės žurnalistas, LRT laidų vedėjas Deividas Jursevičius svajojo ne apie žurnalistiką, o apie arklį. Visgi kai nuo jo nukrito, sėsti ant žirgo vaikui niekas nebeleido. Vyresnėse mokyklos klasėse D. Jursevičius Alytaus radijuje sumanė pakalbinti sieną išpaišiusį mokyklos neklaužadą. Tada suprato – žurnalisto darbas jam įdomus, o po kone dvidešimties metų kasdien tebekelia jaudulį. Laimei, netrukdo išsimiegoti.
– Esate LRT RADIJO laidų „Aktualijų studija“, „60 minučių“, „Svarbus pokalbis“ vedėjas, LRT TELEVIZIJOJE vedate „Dienos temą“, o nuo rugpjūčio 30 d. su kolege Rasa Tapiniene imsitės naujos televizijos laidos „Svarbi valanda“. Kokie pamąstymai kyla Jūsų galvoje, kai ruošiatės naujiems išbandymams?
– Džiaugiuosi iššūkiais, kurių pasitaiko mano profesiniame kelyje, – juk be jų būtų neįdomu. Man patinka daryti ką nors naujo, nes visada smalsu: o kas iš to išeis?
Nuo pat pirmų dienų, kai pradėjau dirbti žiniasklaidoje, stengiuosi laikytis taisyklės: kad ir ką darytum – skaitytum žinias, rašytum straipsnį, imtum interviu, – viską, ką darai, reikia atlikti kokybiškai.
Man atrodo, nėra mažiau svarbių darbų, laidų ar pareigų. Su tokia mintimi ir ruošiuosi visiems pokalbiams, imuosi kiekvieno naujo iššūkio ar projekto.
Pastebiu, kad žmonės mane atpažįsta, gatvėje neretai sveikinasi, bet tai priimu kaip kasdienybę. Jis linktelėjo – tu linktelėjai.
– Jau vaikystėje žinojote, kad vieną dieną tapsite žurnalistu, vesite laidas prieš televizijos kameras arba palinkęs prie radijo mikrofono?
– Vaikystėje labai norėjau turėti arklį, bet man jo niekas nepirko (šypteli). Nors jodinėti vaikystėje teko, tačiau labai skaudžiai nukritau ir daugiau lipti ant arklio niekas man neleido.
Vaikystėje neturėjau svajonės tapti žurnalistu, nors patirties turėjau nuo mokyklos laikų. Teko vesti mokyklinę laidą iki šiol veikiančiame Alytaus radijuje „FM99“, buvo ir televizinių patirčių, taip pat bandymų rašyti. Ko gero, būdamas 10-oje klasėje supratau, kad man būtų įdomu dirbti žurnalistu.
Su netoliese gyvenusiu mokyklos laikų draugu Karoliu Jakimavičiumi eidavome į pamokas ir svajodavome, kaip įstosime į žurnalistiką, kartu apsigyvensime ir ką veiksime Vilniuje. Taip ir atsitiko – kartu su juo įstojome į žurnalistiką.
– Galbūt prisimenate, kas buvo pats pirmas Jūsų pašnekovas, iš kurio ėmėte interviu?
– Pamenu, Alytaus radijuje bandėme daryti žurnalistinį eksperimentą. Vienas mokinys ant vienos mokyklos sienos anglų kalba užrašė direktorių žeidžiantį užrašą. Kilo vietinės reikšmės skandalas: kaip galima prieš direktorių reikšti tokią agresiją? Susiradau tą mokinį ir bandžiau padaryti su juo interviu. Jis sutiko – bandėme pakeisti balsą, kad niekas jo nepažintų.
– Ar yra žmogus, iš kurio dar neėmėte interviu, tačiau svajojate vieną dieną jį pakalbinti?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Jeigu sugalvoju, kad būtų įdomu su kuo nors pasikalbėti, susitariu ir pakalbinu. Laidos, kurias aš vedu, suteikia man laisvę kalbėti su žmonėmis, su kuriais noriu kalbėti. Todėl Lietuvos mastu gali kalbėti su bet kuo – tereikia susitarti ir pakalbinti.
– O Jus patį gatvėje sutikti žmonės dažnai kalbina? Juk ne vienas atpažįsta ne tik Jūsų balsą, bet ir veidą.
– Atpažįstamumo naštos nejaučiu, galbūt labiau vyrauja apie tai sukurtas mitas. Pastebiu, kad žmonės mane atpažįsta, gatvėje neretai sveikinasi, bet tai priimu kaip kasdienybę. Jis linktelėjo – tu linktelėjai. Mūsų žmonės draugiški, nėra agresyvių, kurie pribėgtų ir aiškintų, kad ką nors ne taip padarėme ar pakalbinome.
– Kas, Jūsų galva, svarbiausia geram žurnalistui? Kokių savybių, įgūdžių reikia?
– Labai gero išsilavinimo. Mano akimis, elementaraus išsilavinimo trūkumas yra didžiulė bėda Lietuvos žiniasklaidoje. Apskritai švietimas, ko gero, yra visos valstybės problema, ją vis dar bandome spręsti. Matome, kad privačios mokyklos ima viršų, nes, ko gero, ir gyventojai jaučia, jog švietimo sistema negali duoti tinkamo išsilavinimo.
Jei turėsi paviršutinišką supratimą apie valstybę, demokratiją, teismų sistemą, bus sunku, nes gudresnis pašnekovas galės tavimi manipuliuoti.
Geras išsilavinimas yra visa ko pagrindas. Gerai seksis ir atliksi darbą kokybiškai, jei žinosi elementarius bazinius dalykus, kuriuos turi išmokti mokykloje, ir savo žinių bagažą kaskart didinsi besimokydamas, dirbdamas, tobulėdamas. Visgi jei turėsi paviršutinišką supratimą apie valstybę, demokratiją, teismų sistemą, bus sunku, nes gudresnis pašnekovas galės tavimi manipuliuoti.
– Išskirti, kuri medija – televizija ar radijas – Jums labiau prie širdies, turbūt, būtų ne itin objektyvu, bet gal yra eteris, prieš kurį labiau jaudinatės?
– Galiu dirbti ir televizijoje, ir radijuje – man šis darbas patinka ir stengiuosi jį atlikti gerai, nepriklausomai nuo to, ar rengčiau televizijos laidą, ar radijo interviu, ar debatus ir pan. Pagrindinių įgūdžių tiek radijuje, tiek televizijoje reikia tų pačių, panašus ir mano vedamų laidų turinys, skiriasi tik forma.
Vienodai jaudinuosi prieš kiekvieną eterį. Jaudulys yra sveika emocija – juk nežinai, kaip viskas tiksliai bus, nes žurnalistika nėra darbas prie staklių su ištobulintais judesiais. Kiekvieną kartą situacija, prie kurios reikia prisitaikyti, gali būti ir būna kitokia, todėl jaudulį jaučiu visada, kad ir kas tai būtų: ar tiesiog žinių pristatymas, ar pokalbis studijoje, ar kiti darbai.
Man atrodo, tai labai svarbu. Jaučiu, kad jeigu išauš ta diena, kai eisiu į eterį ir man neberūpės, tada, matyt, reikėtų baigti žurnalisto karjerą.
– Tai kaip tada ramiai miegoti, jei darbas kasdien kelia jaudulį?
– Užsimerki ir miegi (juokiasi). Pabundu ir keliuosi labai anksti, bet miegu gerai, nesiskundžiu.
– Ko gero, eteryje drauge dirbantiems laidų vedėjams itin svarbus tarpusavio ryšys. Jums labiau patinka dirbti vienam ar su kolegomis?
– Žinoma, ryšys turi būti, ir jis bus, jeigu jį užmegsi. Priklausomai nuo laidos formato, su kolega ar kolege dirbti visada linksmiau. Pavyzdžiui, rinkiminę naktį televizijoje dirbome su Nemira Pumprickaite. Žinoma, tokiu atveju dirbti dviese paprasčiau, kadangi informacijos srautas – didžiulis, turi valdyti pokalbius, prisijungimus. Darbas dviese tokiose sudėtingesnėse transliacijose yra dinamiškesnis ir paprastesnis.
Vienodai jaudinuosi prieš kiekvieną eterį. Man atrodo, tai labai svarbu. Jaučiu, kad jeigu išauš ta diena, kai eisiu į eterį ir man neberūpės, tada, matyt, reikėtų baigti žurnalisto karjerą
– Kalbamės naujo LRT sezono priešaušryje – laukia nauji darbai, nauji iššūkiai. O kuo profesine prasme Jums buvo įsimintini pastarieji metai?
– Praėjusį sezoną buvo rinkiminiai metai – Seimo rinkimų debatai buvo vienas sunkesnių epizodų darbe. Tai, kokias diskusijas reikėjo rengti pagal dabartinį rinkimų įstatymą, buvo daug jėgų pareikalavęs, bet įsimintinas darbas.
Įsiminė ir Baltarusijos užgrobtas lėktuvas. Pamenu, sekmadienį po pietų sulaukiau skambučio iš Zigmo Zaikino (TV naujienų tarnybos prodiuserio – LRT.lt). Jis pradėjo kalbėti apie lėktuvą, o aš jam sakau: „Palauk, palauk, aš dar nieko nežinau…“ Per 10 minučių susiorientavome, susirinkome darbe ir pradėjome dirbti.
Padarėme specialią laidą, joje pavyko suderinti daug dalykų: tiesiogiai transliavome spaudos konferencijas, aptarimus, nusileidusį lėktuvą, rodėme, kaip parskridusius keleivius pasitiko premjerė.
Geros komandos dėka transliaciją pavyko surengti kokybiškai. Televizijoje viskas priklauso ne vien nuo vedėjo, bet ir nuo visos komandos: režisieriaus, prodiuserio ir pan.
Dar man įstrigo interviu su Švietimo ir mokslo ministre Jurgita Šiugždiniene laidoje „Svarbus pokalbis“ – šioje daugiau kaip 20 minučių trukmės laidoje kartą per savaitę kalbamės su tos savaitės herojumi. Buvau pasiruošęs daug klausimų, vienas iš jų buvo „tai kada sugrąžinsim vaikus į mokyklas?“.
Tuo metu jau buvo pavasaris, [atlaisvėjus karantino ribojimams] vėrėsi verslai, verslui buvo sudarytas planas, o vaikams nebuvo jokio plano. Ministrė visaip kaip bandė aiškinti, kad planas yra, tačiau pradėjus klausti konkrečių dalykų – koks turi būti susirgimų kriterijus, kad vaikai galėtų grįžti į mokyklas, ar grįžę turės testuotis, ar to nereikės – paaiškėjo, kad jokio plano nebuvo.
Šis interviu išties plačiai nuvilnijo ir, suprantu, paliko didelį įspūdį tiek mokytojams, tiek tėvams, nes buvo daug atsiliepimų, ar sistema gali taip veikti, ar gali ministerija pamiršti vaikus. Pokalbis buvo nelengvas, nes iš esmės visas 20 minučių gvildenome vieną klausimą. Visgi pokalbis buvo svarbus – po jo buvo pradėta galvoti, kaip sugrąžinti vaikus į mokyklas.
Jaudulys yra sveika emocija – juk nežinai, kaip viskas tiksliai bus, nes žurnalistika nėra darbas prie staklių su ištobulintais judesiais.
– Panašu, romantika per kone dvidešimtmetį patirties iš žurnalisto darbo kasdienybės niekur nedingo?
– Man atrodo, žurnalisto profesija yra pakankamai dinamiška, todėl reikia sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Juk ne viskas vyksta taip, kaip, galbūt, norėtum, pašnekovas neatsakys taip, kaip sugalvojai, kad iš karto galėtum pateikti kitą paruoštą klausimą. Didžiulė šio darbo dalis – klausyti, girdėti, matyti visą vaizdą, vertinti besikeičiančius dalykus ir priimti greitus sprendimus. Ko gero, rutinos šiame darbe mažai.
