„Mano artimoje aplinkoje nėra nė vieno atsitiktinio žmogaus – visi rinktiniai, patikrinti laiko ir išbandymų“, – portalui LRT.lt sako Rasa Tapinienė. Mieliau darbais kalbanti žurnalistė tikra: asmeninis gyvenimas todėl ir asmeninis, nes skirtas konkrečiam asmeniui. Ir nors pasitinka naujais iššūkiais nuspalvintą rudenį, moteris nesibaimina – jai kur kas baisiau likti pažįstamoje baloje ir pamažu apeiti dumbliais.
– Pradėkime nuo naujų vėjų Jūsų gyvenime artėjantį rudenį. Ne tik tęsite jau pradėtus darbus, imsitės ir naujų – vesite dar dvi naujame LRT TELEVIZIJOS sezone pasirodysiančias laidas, maža to, vėl krimsite mokslus. Visiems iššūkiams sakote „taip“?
– Ruduo, o ir visi metai numatomi išties darbingi: dvi visiškai naujos laidos – „Svarbi valanda“ ir „Lietuva kalba“, jau išbandyta ir mylima „Dienos tema“, magistro studijų pradžia ir dar esu užsirašiusi į pusmečio trukmės gidų kursus. Atrodo daug? Taip ir yra, bet esu pastebėjusi, kad kuo daugiau ir tikslingiau susiplanuoju, tuo daugiau visko spėju.
Aišku, nerimo ir jaudulio yra – noriu pateisinti žiūrovų lūkesčius. Esu be galo reikli, pirmiausia – sau, galbūt net perfekcionistė. Iš pažiūros atrodytų, kad tai labai pozityvu, nes kas gi nenorėtų būti tobulas?
Bet kai kažkada eilinį kartą pasiguodžiau sūnui, kad kažkas nepavyko tiksliai taip, kaip norėjau, jis labai gražiai viską sudėliojo į vietas: „O kas pasaulyje yra tobula, mama?“ Ir pridūrė: „Be manęs, aišku“ (šypsosi). Kai kyla noras prie savęs per daug kabinėtis, visada prisimenu šitą sūnaus pasakymą, kaip ir draugės pamokymą: „Jei manai, kad būtum galėjusi padaryti geriau, būtum ir padariusi.“
Be to, televizijos laida nėra vieno žmogaus kūrinys. Galiu didžiuodamasi pasakyti, kad kuriantys LRT yra profesionaliausi, ką turime Lietuvos žiniasklaidoje. Tai svajonių komanda – ta, su kuria eičiau į apkasus, tad neabejoju, kad žiūrovų rankos pačios ieškos televizijos pultelio ar tiesioginės transliacijos išmaniajame įrenginyje.
– LRT TELEVIZIJOS žiūrovai įpratę Jus matyti laikančią informacinių laidų vedėjos vairą. Liksite ištikima šiam žanrui? Ką naujo paruošėte žiūrovams?
– Abi naujosios laidos – „Svarbi valanda“ ir „Lietuva kalba“ – be galo skirtingos, bet kartu ir panašios. „Svarbi valanda“, kuri bus transliuojama kiekvieną darbo dieną 18.30 val., bus ne tik naujienų laida. Joje pagrindinis dėmesys bus skiriamas vieną ar kitą įvykį nulėmusių priežasčių analizei.
Dauguma tikriausiai girdėję minint „drugelio efektą“, t. y. teoriją, kuri teigia, kad patys mažiausi pokyčiai pradinėse sąlygose gali sukelti nenuspėjamus ir ilgalaikius padarinius. Pavyzdžiui, drugelio sparnų mostelėjimas Brazilijoje gali sukelti tornadą Teksase. Tad siekiamybė laidoje „Svarbi valanda“ ir bus išvalyti erdvę, kad neliktų informacinio triukšmo, ir parodyti tą priežasčių ir pasekmių grandinę, atvedusią mus iki vieno ar kito įvykio.
O trečiadieniais po „Panoramos“ laidoje „Lietuva kalba“ diskutuosime tomis temomis, kurios labiausiai jaudrina visuomenę, bet dėl kurių turime vienaip ar kitaip susitarti. Tai bus interaktyviausia ir daugiausia šiuolaikinių technologijų pasitelkianti pokalbių laida.
Čia bus atstovaujama mažiausiai dviem išsiskiriančioms nuomonėms, jas pagrįsti kviesime įvairių sričių žmones. Į diskusiją maksimaliai sieksime įtraukti ir žiūrovus: jie bus kviečiami balsuoti LRT programėlėje, užduoti klausimus laidos dalyviams socialiniame tinkle. Trumpai tariant, projektas be galo ambicingas, kaip ir prie jo dirbanti komanda, todėl tikiu, kad tai bus tokia pokalbių laida, kokios Lietuva nėra mačiusi ir kokios mums visiems trūko.
– Pastaruoju metu tampa populiaru ilsėtis nuo žinių, o medijų laukas varpomas kritikos strėlių dėl, kaip kalbama, dažnai negatyvių naratyvų. Suprantama, Jūs progos nuo naujienų ilsėtis neturite, bet gal ir neprireikia? Nesibaigiantis žinių srautas Jūsų nealina?
– Pastaruoju metu ir nežiūrėti televizoriaus atrodo populiaru, bet nebūtinai tai, kas sakoma, yra tiesa. Man, net jei labai norėčiau, niekaip neišeitų atsiriboti nuo žinių, nes net ir paprastame kasdieniame pokalbyje visada turiu patikrinti informaciją, jei kyla bent menkiausias įtarimas, kad ji gali būti neteisinga ar netiksli.
Šia prasme kompanijoje esu tas lietutis ant parado, nes būna, kad dar pašnekovui nebaigus pasakojimo, aš tyliai jau būnu susiradusi mažiausiai tris solidžius šaltinius, kurie kartais sugriauna visą gyvenimą jų šventomis laikytas „tiesas“. Tokiais atvejais draugai ir pažįstami nepiktai paniurna: „Būtinai čia tau buvo?“ Būtinai. Faktai yra faktai. Aš juos mėgstu (šypteli).
– Esate puikiai atpažįstamas televizijos veidas, žurnalistė, prakalbinanti net tyliausius politikus, ekspertus, įvairių sričių žinovus. Visgi atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą nesate linkusi. Laikotės požiūrio, kad laimė mėgsta tylą, o problemas dera pasilikti sau?
– Asmeninis gyvenimas todėl ir asmeninis, kad skirtas tik konkrečiam asmeniui. Tie, kuriuos norisi informuoti, ir tokia apimtimi, kokia norisi, tiek apie laimę, tiek apie problemas aš ir informuoju (nusišypso).
– Nors kalbama, kad suradus mylimą darbą dirbti gyvenime daugiau netenka, vienaip ar kitaip, kartais į naudą gali išeiti ir poilsis nuo mėgstamos veiklos. Pertraukos nuo naujienų nedarote, bet gal turite kitokių būdų, kaip ataušinti galvą?
– Geriausias kovos su rutina būdas – kita rutina! Vienas iš pačių veiksmingiausių momentinių atsipalaidavimo būdų man – tvarkymasis. Kartu su spintų, spintelių, stalčių, dėžučių perkratymu kažkaip ir galvos lentynėlėse viskas nugula į vietas. Tamsoje galiu surasti, kur ir kas yra. Kalbant tiek apie daiktus, tiek apie santykius. Visgi nuo protinio darbo, aišku, geriausiai pailsina fizinis išsikrovimas.
– Galime Jus, vilkinčią sportinę aprangą ir avinčią sportbačius, pamatyti ant bėgimo takelio sporto klube?
– Labai gerai atsimenu, kai prieš 18 metų, po sūnaus gimimo, nusipirkau metinį tuo metu naujo ir prabangaus sporto klubo abonementą. Ką aš galiu pasakyti – sugebėjau ten nueiti tik kartą, tad tai buvo brangiausias mano gyvenime apsilankymas... sūkurinėje vonioje (šypsosi).
Nuo to laiko sportas ir aš esame antonimai. Bet užtat be ko negaliu gyventi, tai šokių. Mėgstu socialinius šokius (angl. social dance) – juose telpa istorija, kultūra, net psichologija. Su aplinkybių nulemtomis pertraukomis tai neatsiejama mano dalis. Senbuviai juokais vadina mane „dukra palaidūne“, neišvengiamai vis grįžtančia į šokių šeimą.
– Turite ir dar vieną šeimą – motociklininkų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pasakojote, kad motociklu išmokote važiuoti dar paauglystėje: „Kaimo bernai išmokė, nes visas vasaras leisdavome pas močiutę Šiaulėnuose.“ Tai dar vienas būdas tiesiogine žodžio prasme prapūsti galvą?
– Taikli ir graži frazė: keturi ratai veža kūną, du – sielą. Bet visi, turintys dar ir proto, taip ir važiuoja – žinodami, kad ne keturiais ratais rieda, o tik dviem. Nematomi, kaip tos sielos, todėl turi būti dvigubai atidūs ir budrūs kelyje.
Nors mano motociklas – klasikinis miesto, mieste važinėju itin retai: kai per toli arba nespėčiau nueiti, kai nėra normalaus kelio paspirtuku, o automobiliu išvažiavęs kuris nors iš vaikų. Mūsų moco kompanija mieliau leidžiasi į mini keliones už miesto.
– Į kokius kraštus keliai Jus nuvedė šią vasarą?
– Per vieną ilgesnį savaitgalį prisukome 1,3 tūkst. km. Kol kas tai buvo ilgiausia kelionė, patvirtinusi, kad ganėtinai marga – tiek žmonių charakterių, tiek profesijų, tiek motociklų tipų – mūsų kompanija pasiruošusi ir rimtesniems nuotykiams.
Gal net pribręsime įgyvendinti dalies narių svajonę – „Iron Butt“ iššūkį. Jo esmė – per 24 val. motociklu įveikti 1 000 mylių. Pavasarį buvo planų netgi tam tikslui keliauti iki Vokietijos, žinomos puikiais keliais, bet dėl pandemijos netikrumų ir šeimų atostogų derinimų, pasirinkome realesnį variantą – kaimynės Latvijos Kolkos ragą, šiauriausią Kuršo tašką, iš kurio, pernakvoję Ventspilyje, jau neskubėdami pamariu grįžome į Vilnių.
Juokavome, kad visai netikėtai kelionė tapo pusiau gurmaniška, nes atradome didmiesčiams nenusileidžiančių puikių vietų pasotinti pilvus, aplankėme jaukius pakelės miestelius ir miestus bei sužinojome, kad Šilutė, matyt, yra saugiausias iš visų Lietuvos miestų. Mat motociklu įveikus arti 800 km, mūsų kompanijos kapitonas gavo 10 eurų baudą už tai, kad ėjo ne per pėsčiųjų perėją.
– Jūsų socialinius tinklus kartkartėmis papuošia gamtos fotografijos. Saulėlydis, žvaigždžių nusėtas dangus, ryto ūkanos – Jūsų įkvėpimo šaltiniai, poilsio palydovai?
– Matyt, esu to trečio tipo žmogus psichologijoje – ambivertas, kuris, priklausomai nuo situacijos, gali nesunkiai prisitaikyti prie esamos aplinkos. Darbe neišvengiamai esu ekstravertė, stengiuosi užmegzti kuo daugiau pažinčių, išklausyti kuo daugiau nuomonių. O štai mano artimoje aplinkoje nėra nė vieno atsitiktinio žmogaus – visi rinktiniai, patikrinti laiko ir išbandymų.
Man patinka būti tarp žmonių, bet absoliučiai taip pat komfortabiliai jaučiuosi vienumoje. Tiesioginis eteris yra įprasta mano darbo dalis, tačiau po jo man lygiai taip pat reikalinga dingti į savo saugų urvelį – artimiausią ratą, gamtą, kur galėčiau pasikrauti energijos. Jei dėl kokių nors priežasčių ilgiau to nepavyksta padaryti, atrodytų, net fiziškai ima stigti oro.
Beje, kaip tik visai neseniai skaičiau „Harvard Business Review“, kad kuo žmogus labiau užimtas, tuo daugiau jam tos ramybės reikia. Tyla padeda atstatyti nervų sistemą, tausoja energiją ir moko smegenis labiau prisitaikyti prie kompleksinės, kintančios aplinkos.
Ypač daug, tikriausiai kaip ir visi, pradėjau vaikščioti per karantiną. 10 tūkst. žingsnių kasdien yra minimali norma, laisvomis dienomis nepajuntu, kaip nueinu ir 15 ar 20 km. Ritmingas judėjimas ir kvėpavimas padeda nutildyti ir tą vidinį turgų, kur visi reikalai kaip katės pjaunasi, kuris čia svarbesnis ir vertas būti paglostytas, t. y. atliktas, pirmas.
– Matyt, Jūsų ambivertiškumą galėtų patvirtinti ir profesiniai pasiekimai. Be to, kad esate žurnalistė – jau minėjote, kad čia reikalingas ekstravertiškumas – Jūs dar ir vertėja, išvertusi daugiau kaip dešimtį literatūros kūrinių. Čia santykis kitoks: lieka tik vertėjas ir knyga. Dažnai stengiatės daryti vienas kitą atsveriančius dalykus?
– Vertimo ėmiausi supratusi, kad galiu derinti du pomėgius – kalbų tyrinėjimą ir skaitymą. Apskritai, viena didžiausių mano baimių yra sustabarėti, likti pažįstamoje, jaukioje baloje ir pamažu apeiti dumbliais. Todėl nuolatos prisigalvoju papildomos veiklos, imuosi įvairių projektų, kurie kartais tiesiogiai nėra susiję su mano darbu, tačiau praturtina mane naujomis žiniomis bei patirtimis ir kaip žmogų, ir kaip žurnalistę.
Kai vaikai buvo maži, rašiau mamų žurnalams. Vaikus – ir savus, ir svetimus – dievinu, tad šią vasarą ir vėl šiek tiek prisiliečiau prie jų pasaulio rašydama scenarijus ir ieškodama mokytojų LRT laidai „Įdomiosios atostogos“. Širdis ilsėjosi, kai porą vasarų rengiau reportažus „Beatos virtuvei“. Išvažiavus iš Vilniaus, lankantis su meile prižiūrimuose ūkiuose, bendraujant su šviesiais žmonėmis, atsiranda visai kita perspektyva nei sostinės burbule.
Kai atsiranda didesnis laiko tarpas, kurį galiu padovanoti, savanoriauju. Vedama gryniausio egoizmo, nes noriu, kad mano vaikai gyventų saugioje, pagarbioje, šviesaus proto, atsakingoje visuomenėje. Vadinasi, prie tokios kūrimo privalau prisidėti pati.
– Minėjote, kad esate reikli, perfekcionistė. Kaip mama – taip pat?
– Daug čia ditirambų sau galiu prigiedoti, arba, atvirkščiai, susimalti į miltus, tad geriausiai į klausimą, kokia aš mama, atsakytų mano vaikai. Nors jau dabar girdžiu prunkščiantį bent vieną iš jų: „Mama, koks aš tau vaikas? Man tuoj dvidešimt.“
Tarsi yra tam tikra metų riba, kurią peržengus, vaikai tėvams nustoja būti vaikais. Tai va, kad ne, nes man – tuoj 44-eri, bet net neabejoju, kad rudenį, atvėsus orams, sulauksiu mamos skambučio: „O šaliką ir pirštines turi? Gal nupirkti?“
Kuo aš tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad abu vaikai – ne tik stebintys bendrą paveikslą, bet ir pastebintys esmines detales; ne tik klausantys, bet ir išgirstantys; klausiantys, nes tikriausiai nėra pavojingesnio žmogaus nei tas, kuris manosi esąs visažinis. Ir nestokojantys humoro jausmo.
Kai pasišaipo iš manęs, kad per daug rimtai į viską reaguoju, sakau, kad gimdami visą mano humoro jausmą į save susiurbė. Trumpai tariant, esu tokia pati originali kaip ir kitos mamos: mano pelėdžiukai – patys pačiausi ir kiekvienas jų amžiaus tarpsnis man buvo ir yra dovana.
– Kartais būna, tėvai nori, kad vaikai eitų jų pėdomis. O Jūs ar patariate vaikams, kokį gyvenimo kelią rinktis? Galbūt raginate pasekti tėvų pavyzdžiu ir sukti į žurnalistiką?
– Man, kaip, tikriausiai, ir kiekvienai pasaulio mamai, svarbiausia, kad mano vaikai būtų laimingi. Ir tos laimės, kaip aš ją suprantu, viena iš sudėtinių dalių yra galimybė – arba prabanga, kaip pažiūrėsi, – užsiimti mėgstama veikla. Rinktis profesiją ar darbą ne todėl, kad nieko daugiau nesugebi, moka gerus pinigus ar jis laikomas perspektyviu, o todėl, kad tu esi geriausias toje srityje, todėl gali rinktis kur, kada, su kuo, kiek ir už kiek dirbti.
Ir visai nesvarbu, kokį darbą: Marso užkariautojo ar džiūstančių dažų stebėtojo. Beje, tai ne pokštas – Matthew Risbrideris jau trejus su puse metų dirba tokį darbą Jungtinėje Karalystėje. Absoliučiai visos profesijos, kurios nenusižengia įstatymui ar nebalansuoja ant jo ribos, vertos kiekvieno iš mūsų pagarbos.
Tad vaikams nuo mažumės kartojau, kad geriau būti iš rankų į rankas perduodamu sodininku ar namų tvarkytoja, negu direktoriumi, kuriam kiekvieną rytą dar nesuskambėjus žadintuvui pradeda permušinėti širdis.
– Visuomenėje kalbama apie ištuštėjusio lizdo sindromą – ilgesį, apimantį tėvus, kai namus palieka į gyvenimą išeinantys vaikai. Kaip į šį atsiskyrimą žvelgiate Jūs? Galbūt šiuo metu, pasaulin išlydėdama savo vaikus, prisimenate ir tuos laikus, kai pati palikote gimtąjį Panevėžį ir pakėlėte sparnus į sostinę...
– Žinote, visi, net ir, atrodytų, patys blogiausi dalykai gyvenime turi ir šviesiąją pusę. Dėl pandemijos padiktuoto karantino atsiskyrimas su vaikais nebuvo toks drastiškas. Dukra visus metus migravo tarp Londono, kur UCL universitete studijuoja medicinos mokslus, ir Vilniaus. Sūnus neišvyko į Daniją, tad mokosi nuotoliniu būdu pagal britų programą ir migruoja tarp manęs ir tėčio.
Viskas vyksta laipsniškai, ir turiu prisipažinti, kad taip gąsdinęs atsiskyrimas dabar dar ir kaip patinka! Tik gal mažiau patogu, kad, atžaloms užaugus, nebegalioja ir pasiteisinimai, kodėl ko nors nedarai. Todėl toliau braukiu voratinklius nuo savo svajonių sąrašo ir darau.
