Vargu, ar daugelis žino, kad čeburekai ir saldusis šimtalapis yra totorių palikimas. Savo istoriją Lietuvoje jie skaičiuoja jau 700 metų, todėl Seimas 2021-ius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Plačiau apie islamą išpažįstančių kaimynų gyvenimą papasakojo Vilniaus Totorių kultūros centro vadovė Almira Parmaksizoglu.
Almira kilusi iš Kazanės, Tatarstano. Į Lietuvą ji atvyko 1993 metais su pirmuoju vyru. Jis – lietuvis, jo šeima buvo ištremta į Sibirą, o vėliau pasitraukė į Ukrainą.
Vos atvykusi moteris ėmė mokytis lietuvių kalbos. Vaikus leido į Vilniaus lietuvių namus. „Buvo sunkoka, bet priėmėme sprendimą – jeigu atvažiavome į Lietuvą, būtinai turime mokėti lietuvių kalbą“, – kalba A. Parmaksizoglu.
Šiuo metu Almira su antruoju vyru turku gyvena Vilniuje. Prieš trejus metus jiedu leidosi kelionėn į vyro gimtinę: automobiliu nuvažiavo nuo Vilniaus iki pat Ankaros.
Puoselėja tradicijas
A. Parmaksizoglu vadovauja Totorių kultūros centro ir folkloro ansambliui „Ilsu“. Pavadinimas išvertus reiškia „Tėvynė“. Ansamblis vienija visus: vaikus, jaunuolius, suaugusius ir senjorus. Jie atlieka liaudies dainas, šoka šokius.
Viską, ką išmoksta, „Ilsu“ paverčia puikiais reginiais. Kūrybinėje vasaros stovykloje Trakuose jaunimas susipažįsta su totoriškais papročiais ir ruošiasi baigiamajam koncertui. Šiemet jiems padėjo smuikininkas Liutauras Milišauskas, muzikantai ir pedagogai iš Krymo, Kazanės, Bursos.
Su ansambliu bendradarbiauja ir styginių kvartetas „Lakme“. Rugpjūčio pabaigoje jis kvies į totoriškų ir turkiškų dainų koncertą šv. Kotrynos bažnyčioje.
Islamiškos ir lietuviškos kultūrų mišinys
Totoriai išpažįsta islamą, taigi be Kalėdų ir Velykų mini musulmoniškas šventes. Ypač svarbios yra Ramazan Bairamas ir Kurban Bairamas, prasidėsiantis liepą.
Ramazan Bairamas būna pavasarį. Musulmonai mėnesį laikosi pasninko, tada tris dienas švenčia. Prieš Kurban Bairamą dešimt dienų yra šventos. Tikintieji gali pasninkauti, tačiau tai neprivaloma. Per pasninką musulmonai nieko nevalgo, negeria vandens, nerūko. Vakare valgo viską, bet su saiku.
A. Parmaksizoglu sako: „Religija mus moko gyventi teisingai: gražiai elgtis, padėti vieni kitiems, gerbti tėvus. Pasninkas yra ne tik tada, kai nevalgai maisto, bet kai darai dar daugiau gerų darbų. Taip pat turtingi žmonės turi padėti žmonėms, kurie gyvena kukliai.“
Ji priduria, kad Lietuvoje musulmonams laikytis pasninko nesudėtinga. Svarbu suprasti, dėl ko visa tai darai. Pirmiausia, pasninkauji dėl savęs ir dievo. Galiausiai, susilaikymas padeda išvalyti organizmą nuo didžiulio kiekio maisto ir protą – nuo bolgų minčių.
Totoriai taip pat švenčia pavasario šventę „Navruz“, o vasarą linksminasi „Sabantuj“ žaidynėse. Tai lyg mini olimpiada su žaidimais, koncertais ir dovanomis.
Patiekalai – sotūs, aštrūs, riebūs
Totorių virtuvėje, kaip ir Kaukaze, Viduriniuose Rytuose, dominuoja sotūs ir gana aštrūs patiekalai. 10 iš jų Nemėžio totoriai oficialiai įregistravo kaip paveldą. Liepos 7 d. Lietuvos totorių gastronomijos tradicijos įrašytos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tradiciniai koldūnai, pasak Almiros, skiriasi nuo lietuviškų. Jie kur kas didesni ir valgomi rankomis arba šaukštu, kad neišbėgtų sultinys. Viduje – pagal griežtas islamo taisykles apdorota halal mėsa. Koldūnus įprasta patiekti su krienais arba grietine.
Per šventes, tokias kaip vestuvės, vaikų ir suaugusiųjų džiaugsmu tampa sotūs pyragai. Riebi sviestinė tešla pripildoma kapotos mėsos, svogūnų, kartais daržovių. Tačiau ne visus pyragus totoriai kepa. Iš Krymo atkeliavusius čeburekus reikia virti aliejuje.
Kaipgi be desertų? Bene populiariausias totoriškas saldumynas – šimtalapis. Šį kapotos tešlos pyragą su aguonomis pradėjo gaminti ne kas kitas, o Lietuvos totoriai nuo Alytaus. Deja, pagaminti šimtalapį ne taip paprasta. Procesas užtrunka bent 5 valandas, o tešlos lakštus tempia keli žmonės. Be to, pyragui labai svarbus sviestas. Kuo riebesnis – tuo geriau.
Dar vienas populiarus ir vaikų itin mėgstamas desertas – čiak čiak. Tai smulkūs, aliejuje virti tešlos gabalėliai, medumi suklijuoti į bokštelį. Skanėstas kiek panašus į itališką desertą struffoli.
Savo namuose Almira kasdien verda sriubą. Pašnekovė prisimena, kaip ją mėgdavo tėtis. Tradicinė Kazanės totorių sriuba verdama iš naminių makaronų ir vištienos sultinio. Sotūs, mėsiški patiekalai, tokie kaip plovas, būna per šventes.
Pavardė išduoda apie totoriškas šaknis
Išgirdus kokią nors įdomesnę pavardę, dažnai kyla klausimas, kokios jos savininko šaknys. Ne išimtis ir totoriai. Per šimtmečius jų pavardės keitėsi ir asimiliavosi su lietuviškomis, tačiau pagrindinė žodžio šaknis išliko.
A. Parmaksizoglu pateikė kelis pavyzdžius: Aleksandrovič, Jasinski(s), Krinicki(s), Šiutskij, Jakubovski. Tiesa, „Jakubovski“ galime keisti į „Jokubauskas“, tačiau pavardės kilmė vis tiek ta pati.
Tarp Lietuvos totorių buvo ir viena Sausio 13-osios auka – tragiškai žuvusi Loreta Asanavičiūtė, Lietuvos totoriaus dukra.
Viena tauta – dvi kalbos
Totorių kalba priklauso tiurkų kalbų grupei ir skyla į dvi šakas. Pirmoji, Krymo totorių kalba, labai panaši į turkų, abi tautos gali nesunkiai susikalbėti. Pavolgio (Kazanės) totorių kalba kiek kitokia. Jos minkštesnis tarimas. Vis tik abiejų pagrindai panašūs, todėl suprasti vieniems kitus įmanoma.
Kultūros centro vadovė moka tiek Pavolgio, tiek Krymo totorių kalbas. Pastarąją išmoko savarankiškai, nes Lietuvoje rasti tinkamų mokymosi priemonių – be galo sunku.
A. Parmaksizoglu sako: „Lietuvos totoriai, kurie atvyko prieš beveik 700 metų, savo kalbos nemoka. Ją prarado prieš 400 metų. Kai atvažiavau į Lietuvą ir susipažinau su vietiniais totoriais, kilo noras padėti jiems išmokti savo kalbą, sužinoti apie kultūrą.“
Vaikams ir jaunuoliams Almira veda totorių kalbos pamokas. Pirmiausia supažindina su kalbos pagrindais, vėliau vaikai žinias įtvirtina per dainas. Kai prireikia profesionalų pagalbos, vesti pamokų atvažiuoja lektoriai iš Krymo, Tatarstano, Turkijos. A. Parmaksizoglu šypsosi, kad per koncertus žiūrovai net susipainioja manydami, neva visi ansamblio nariai laisvai kalba totoriškai.
Tačiau kasdieniame gyvenime jie kalba lietuviškai arba rusiškai. Vis dėlto kai kuriems Lietuvoje gimsusiems vaikams rusų kalba jau ne tokia artima.
Priežastis – mišrios šeimos. „Viena pusė lietuviai, rusai, lenkai. Mes visi draugiškai gyvename Lietuvoje ir čia yra visokių tautybių. Aišku, tėvai nori, kad šeima būtų totoriška. Gaila, ne visada taip išeina“, – šypsosi A. Parmaksizoglu.
Pasak pašnekovės, prieš 700 metų atvykę totoriai padarė didelę įtaką mūsų valstybei. „Lietuvos totoriai, galima sakyti, ne tautinė mažuma. Jie kartu su lietuviais kūrė Lietuvos valstybę. Lietuvos totoriai gyvena čia tikrai labai ilgą laiką ir kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Todėl mes iš savo pusės stengiamės ką nors padaryti ne tik dėl savęs, bet ir supažindinti lietuvius su savo kultūra“, – apibendrina A. Parmaksizoglu.
