Girininko pavaduotojas Kęstutis Mėlinis iš Kelmės rajono Grinių kaimo laisvalaikiu renka ne miško gėrybes, o žirkles. Vyras laiko save pirmuoju rimtu žirklių kolekcininku Lietuvoje ir jau turi sukaupęs apie tūkstantį žirklių bei į jas panašių įrankių. Į klausimą, kiek dar jų kaups, it kirviu nukerta – iki mirties.
Kolekcionuoti padeda visa šeima
49-erių metų kelmiškis nuo vaikystės rinko įvairius daiktus. Iš pradžių saldainių popierėlius, pašto ženklus, vėliau cigarečių pakelius, alaus skardines ir etiketes, monetas. Tačiau tokius dalykus renka daugelis, o kolekcininkas norėjo pabandyti ką nors originalaus.
„Pažiūrėjau internete, kokių įdomių žirklių yra. Sakau, pabandysiu“, – prisimena K. Mėlinis. Taip maždaug nuo 2015 m. pavasario jis pradėjo rinkti žirkles.
Žirklių K. Mėlinis dažniausiai ieško internete. Feisbuke yra įvairių kolekcininkų grupių, aukcionų. Rasti daiktų padeda draugai, pažįstami, atsitiktiniai žmonės. Jų yra įvairių: vieni, pajutę kolekcininko susidomėjimą, kelia daikto kainą, kiti atiduoda žirkles be atlygio, tik paprašo sumokėti už siuntimą. Tačiau dauguma padeda noriai. K. Mėlinis sako, kad kelių moterėlių net negali atsiginti – jos vis ką nors siūlo.
Kokių tik žirklių Kęstutis neturi: vynuogėms, cukrui, sodininko, manikiūrinių, picai, žvakėms gesinti ir t. t. Į žirklių paieškas įsitraukė visa Kęstučio šeima. Žmona, sūnus ir dvi dukterys palaiko jo aistrą ir kartu ieško įdomesnių egzempliorių. Žmona Edita atskleidžia, kad ir jai žirklių paieška pasidarė labai įdomus užsiėmimas. Juk galima sužinoti tiek daug įdomybių.
Kolekcininkas juokiasi, kad žmona neleido visko sukabinti namuose ant sienos, todėl beliko kolekciją kaupti batų dėžėse. Dabar jų yra 30.
Kartais K. Mėlinis šeimos narių paprašo: „Jei alų geriat – alaus kamštuką į kišenę.“ Jį mainais į žirkles atiduos kamštelių kolekcininkams. Monetų medžiotojus Kęstutis irgi turi kuo sudominti, mat iš Islandijos, kur gyvena vyriausioji dukra, parsivežė maišą monetų. Kur dar sendaikčiai – jų kolekcininkas taip pat kadaise prikaupė. Tik žirklių su kitais jis niekada nemaino.
Svajonėse – žirklės iš tolimiausių pasaulio kampelių
K. Mėlinis laiko save pirmuoju žirklių kolekcininku Lietuvoje. Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje jau yra žirklių muziejai. Vokietijoje ir Italijoje – muziejai gamyklose, kuriose gaminamos žirklės arba kiti įrankiai. Lietuvoje nieko panašaus kol kas nėra, o kitą tokį atsidavusį žirklių kolekcininką irgi vargiai rasi. Nors asmeninis muziejus dar svajonėse, šią vasarą K. Mėlinis atidarė savo žirklių parodą Kelmės dvare.
„Vienas žmogus Juknaičiuose, Šilutės rajone, renka siuvimo mašinas. Tai siuvėjų žirklių irgi turi prisikabinęs. Moterys, kurios rankdarbius daro, kartais renka žirklutes siūliukams nukarpyti. Tokios mažytės, labai gražios. Ir mano ne vien žirklės: žnyplės (ne paprastos, o su žiedais pirštams įkišti), giljotinos. Bet principas žirklių. Įvairovei parodyti“, – sako K. Mėlinis.
Dėl to jo kolekcijoje rastume ir nekerpančių įrankių, pavyzdžiui, žnyplių gabaliniam cukrui ar blakstienų rietiklių. Kęstutis priduria, kad atmainų specialiai neieško, tačiau jeigu kas nors ką įdomesnio pasiūlo, paima.
Mažiausios žirklės kolekcijoje – 22 mm žaislinės žirklutės. Mažesnės už degtuką, tačiau puikiai kerpa. Seniausiųjų amžių sunku nustatyti. Manoma, kad jos siekia 18 a. Žirkles metalo supirktuvėje atrado vienas žmogus. Jos buvo iškastos iš žemės, labai surūdijusios, jų net nesisekė atmirkyti. Na, o naujausias daiktas tik šią vasarą atvyko iš Italijos. Tai 2000 m. proga sukurtos žirklės su Jono Pauliaus II atvaizdu.
K. Mėlinį labiausiai džiugina senos, Lietuvoje pagamintos žirklės. Kolekcininkas pasakoja: „Pasirodo, Lietuvoje irgi gamino žirkles tarybiniais laikais Marijampolėje pusautomačių gamykloje, Vilniaus „Kuro aparatūroje“, Druskininkuose, Birštone, paskutines atradau Klaipėdoje. Gal atsimeni, tokios suspaudžiamos raudonos? Pasirodo, gamino Klaipėdoje aklųjų kombinatas. Seniai turėjau, tik neatsekiau gamintojo. Jose K raidė [įspausta] tokiam rombe. Paskui netyčia kažkokiame ukrainietiškame skelbime radau užrašyta „Klaipėdos aklųjų kombinatas“.
Mažas suspaudžiamas spalvotas žirklutes anuomet turėjo nemažai lietuvių. Tokių žirklučių Kęstučio kolekcijoje yra bent keletas: geltonų, raudonų ir net dėžutėje kartu su siūlais.
Paklaustas, ką dar norėtų gauti, Kęstutis ima vardyti. Pirmiausia – stiklapūčių žirkles. Deja, jas sunku gauti, o kainos didžiulės. Tokias žirkles įprastai reikia siųstis iš Amerikos, todėl siuntimas gali kainuoti dar brangiau.
Kita svajonė – žirklės iš Pietų Korėjos, naudojamos karamelinių saldainių gamyboje. Ten kieta karamelė skaldoma ne plaktuku, o žirklėmis. Taip pat svajonių sąraše indiškos arbatos skynimo žirklės su dėžute ir uzbekiškos kalvių darbo žirklės su paukščiukais. Šitos labiau suvenyrinės, anksčiau kilimų audėjai jomis nukarpydavo siūlus. Tokių žirklių, pasak K. Mėlinio, nėra niekur kitur, tik viename turguje Uzbekijoje.
Peru yra šokių su žirklėmis (Danza de tijeras). 2010 m. jie įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šokio principas tas, kad šokėjai, atlikdami įmantrius judesius bei akrobatinius triukus, laiko žirkles ir muša jomis į taktą. Žirklės turi skambėti, bet jokiu būdu nenukristi. Nedaug trūko, kad ir K. Mėlinis papildytų savo kolekciją tokiu suvenyru.
Kolekcininkai renka, kaip nori, o kam palieka – kiekvieno reikalas
Kęstutis sako, kad kolekcionavimo taisyklių nėra. Alaus etikečių kolekcininkai gali rinkti tik pagrindinę etiketę, gali ir visas tris. Kai kurie pašto ženklų rinkėjai žiūri: pasikeitė ženkliukas, atsirado užrašas – viskas, jau nauja etiketė.
Savotišką skirstymą turi ir K. Mėlinis. Jis žirkles renka pagal spalvas, paskirtį, dydį ir skirtingus gamintojus. Gali būti keletas iš pažiūros vienodų žirklių, bet jei gamintojai skiriasi, įspaudai kitokie, Kęstutis jas traktuoja kaip skirtingas. Kolekcininkas priduria, kad kai turi kelis iš pažiūros vienodus daiktus, vis tiek gali lyginti jų dydį, dizainą.
Kam ateityje atiteks žirklių kolekcija, sunku pasakyti. Kęstutis svarsto: „Gal vaikams, gal koks anūkas bus, gal valstybei. Su kolekcininkais taip būna: vaikai dar palaiko, nes tėvo atminimas, o anūkai dažniausiai išdalija.“
Jeigu reikėtų vėl pradėti rinkti nuo nulio, kolekcininkas vis tiek rinktųsi žirkles, tik labiau jas atsirinktų. „Atrodo, žirklės – siaura tema, bet kiek jų paskirčių yra... Virtuvinės, žvakėms, vynuogėms – vien iš tų gali rinkti. Bet kai pradėjau dabar visas... Sužinai įdomių dalykų“, – sako Kęstutis. Būtent ieškojimo procesas Kęstučiui yra įdomiausias. Gauti daiktą yra viena, o ieškoti, derėtis – visai kas kita.
