Na štai, geltonus eurovizinius laukus pakeitė šimto žalių atspalvių jūros, kur ne kur paįvairintos rožiniais purpurinių dobilų ežerėliais. Vasariškas vėjas su lietumi nuo pievų jėga nutraukė baltus lengvučius pienių pūkų patalus parodydamas visą jų grožį. Taip, dabar pievos pačios gražiausios, margiausios, prausiamos gausaus lietaus ir pilnos smagaus vabzdžių dūzgesio.
Jei jau prakalbom apie vabzdžių dūzgesį, tai šiemet tikrai jo nestinga. Mums nuo jo gali pradėti nervingai trūkčioti akis, bet gamta ploja katučių – pagaliau po poros metų pertraukos atsirado uodų.
Žinoma, jų visada buvo drėgnesnėse pelkėtose vietovėse, bet miškuose galėdavai pusnuogis lakstyti ir tik vienai kitai uodo damutei paploti. Šiemet dėl gausaus lietaus sausi miškų grioviai buvo pripildyti vandeniu, žemė nebespėja sugerti visų balučių laukuose, iki pilnos laimės tetrūko tik šiltesnio oro. Ir va, dabar sąlygos yra idealios uodams veistis. Teliko zyzliams sulaukti, kol mes iškišim nosis iš savo mūrų.
Taip, į mišką dabar aš rengiuosi turbūt daugiau nei žiemą. Nors temperatūra plius dvampenki, privalai autis guminius batus (maniškiai iki juosmens) ne tik todėl, kad šlapia, bet ir kad kojas apsaugotum nuo uodų bei erkių (per guminius batus jokia erkė neužsikabaros). Žieminės kelnės ir megztinis saugo nuo nepageidaujamų uodų dūrių, storos pirštinės (geriausia odinės (arba uodinės)) saugo rankas, o žieminė kepurė – pakaušį.
užsidengi veidą ir va taip, dusdamas nuo karščio bei nieko nematydamas, eini pasivaikščioti. Tiesa, ramiai vaikščioti neišeina, turi eiti greičiau, nei uodai skrenda. O kuo greičiau eini, tuo daugiau prakaituoji ir tuo daugiau iškvepi anglies dvideginio, o tai yra pats didžiausias masalas uodams. Tavo sekėjų gretos (deja, ne Instagrame) didėja geometrine progresija ir po kelių kilometrų ėjimo ristele paskui tave dūzgia visas būrys ištroškusių mergų. Bet koks sustojimas ir bet koks kūno atidengimas baigiasi prievartine kraujo donoryste.
Na taip, spalvas kiek sutirštinau, išties nėra taip blogai (nes tiesiog po vieno karto nebelendi į mišką). Juk yra krūva visokių tepalų ir purškalų, kurie uodus kelioms valandoms atbaido – deja, kai slenki prie žvėrių, jų naudoti negali. Tada norėdamas atsipūsti kariesi į aukštesnį medį ar medžiotojo bokštelį (uodai nemėgsta aukštai skraidyti), eini į atvirą vietą, kur stipresnis vėjas. Taip pat visada padeda prisiminti, kaip tundroj vienu smūgiu 80 uodų priplodavai, tai tie keliasdešimt desperatiškai ieškančių kraujo siurbikų nebe taip ir baisiai atrodo.
Tai koks to uodo gyvenimas? Išsiritusi patelė palaukia porą – trejetą dienų ir puola ieškot bernų (jie nuo patelių skiriasi labiau pūkuotomis antenomis). Tie saulei leidžiantys garsiai būriu zyzia virš kokio augalėlio viliodami uodes (grūda čiulkinį). Susiporavusi patelė tampa vampyru ir įsijungusi visus anglies dvideginio, pieno rūgšties, šilumos bei kitus detektorius puola ieškot aukos.
Kol mes sėdim užsidarę savo kambariuose, žvėrys ir paukščiai tampa kraujo tiekėjais. Įdomu, kad kuo šiauriau, tuo daugiau paukščiai yra nusiurbinėjami. Kraujo baltymai ir kitos medžiagos reikalingos, kad galėtų vystytis kiaušiniai (nors gali dėti kiaušinius ir neprisisiurbusios kraujo). Į stovintį vandenį dedami kiaušinėliai, iš kurių per pora dienų išsirita lervutės, kurios jau po dešimties dienų virsta lėliukėmis, o dar po poros išsirita suaugėlis.
Taigi užtenka poros savaičių visam ciklui. O viena patelė, jei nebūna priplota, gali per savo dviejų – penkių savaičių gyvenimėlį net iki dešimties kartų padėti po 50 – 100 kiaušinėlių. Uodų bernų pareiga tik vaisinti pateles ir siurbti nektarą. Tiesa, patelės irgi nektarą geria (kai pradeda nuo kraujo troškinti).Uodo siurbimo įrankis nėra tiesiog vamzdelis, tai multi-įrankių komplektas, sudarytas iš dėklo, dviejų pjūklelių, dviejų skėstukų ir paties siurbtuko.
Tai kam tie uodai reikalingi? Tikrai ne man, kai bandau nufotkinti kokį elnią. O gamtoje jų reikšmę prilyginčiau bitėms, nors gal ir didesnė tragedija būtų, jei uodai išnyktų. Taigi. Visų pirma uodai yra labai svarbi mitybos grandinės dalis. Daugybė vandens gyvių minta būtent uodų lervomis ir lėliukėmis.
Jei neliktų uodų trūklių (anie nesiurbia kraujo), tai ir žuvys nebeturėtų, ko valgyti, o nelikus žuvų neliktų ir daugybės jomis mintančių gyvių.
Suaugusiais uodais minta plėšrūs vabzdžiai, vorai, paukščiai ir, žinoma, šikšnosparniai (per naktį vienas šikšnius jų kelis tūkstančius gali sugauti). Ir čia dar ne viskas. Mūsų mylimos naktižiedės, bitkrėslės, kraujažolės ir kiti augalai yra apdulkinami uodų. Tundroj, kur nėra bičių, uodai yra patys pagrindiniai augalų apdulkintojai. O be to, uodai vieninteliai efektyviai reguliuoja dvikojų populiaciją platindami virusus (encefalito, Nilo, Dengė karštinių, Geltonojo drugio sukėlėjus), bakterijas (tuliaremijos sukėlėjas), pirmuonis (maliarijos sukėlėjas), kirmėles (dramblialigės sukėlėjas).
Taigi, nors mane ir nusiurbinėja ištroškusios uodų damos, aš džiaugiuos jų zyzimu (ypač, kai jo negirdžiu).
O dabar liaudies receptas, kaip apsisaugoti nuo uodų. Visų pirma reikia paruošti varpučio šaknų ir pelyno nuoviro ir jame kelias valandas pamirkti, tada išsipurkšti visų rūšių augalų eteriniais aliejais (levandų, eukaliptų, bazilikų, anyžių).
Tada reiktų išsitrinti pomidorų ir šeivamedžio bei katžolės lapais, kol oda pažaliuos, o ant kaklo pasikabinti per pusę perpjautą ir gvazdikėlių bei citrinžolių prikaišiotą citriną. Burnon susikišus kelis mėtų lapus ir juos nuolat kramtant, rankose reiktų neštis glėbį smilkstančių kadagių. Va, dabar jūs pasiruošę eiti miškan nebijodami uodų. Tiesa, jau atsirado mašalų, aklių, žabalių ir sparvų, kuriems dzin visos jūsų pastangos.
Tai smagaus ir malonaus savaitgalio.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
