Pamažu nublanksta link horizonto pasvirusio paukščių tako juosta. Žvaigždės it akvarelė išsilieja melsvėjančiame danguje. Ir prieš pat nakties marškai pasikeliant ir ponui rytui įkišant savo rausvą trigrašį, dangun šauna nenuilstantis dirvonų šeimininkas – vieversys. „Čir vir vir“ ir diena prasidėjo.
Jam iškart iš pagriovio visiškai neromantiškai atsako kurapkos gaidžiukas. Pasilypėjęs ant kupsto jis girgždančiu, šiek tiek griežlės varškės kaulijimą primenančiu balsu paskelbia, kad nuo vakar niekas nepasikeitė, ir kad teritorija nuo ana ten iki va ten yra jo, o visi gaidžiai, kurie tai užmirš, bus išspirti lauk.
Po ausis rėžiančio kurapkino krenkštimo kažkur netolimoj pelkėj beveik vienu metu įsijungia monotoniškas bet tolydžio stiprėjantis tetervinų burbuliavimas ir pavieniai nestiprūs prie lizdų pabudusių gervių klyksmai. Anos daug rėkauti neturi kada, nes jau tuoj kiaušinių lukštus prakals pūkuoti ilgakakliai gerviukai, o tetervinai dar iki birželio burbuliuos.
Rytuose plečiantis šviesos ruožui vienas po kito įsijungia iš miegų pakirdę giesmininkai. Garbingas vietas eglių ir sprogstančių beržų viršūnėse užėmę strazdai giesmininkai net užkimę po kelis kartus kartoja tuos pačius motyvus: pasakoja kokie jie nuostabūs giedorėliai, būsimi vyrai, sėklintojai ir taip toliau.
Jiems nieku gyvu nenori nusileisti ką tik sliekais užkandę juodieji strazdai. Kiek žemiau tankmėje suskamba skardesnė ir ne tokia tolygi liepsnelės giesmė bei švelni ir plona tarsi upelio čiurlenimas riestauodegės karietaitės trėlė.
Mažylė užsikorusi ant išvartos rėkia taip, kad garas iš burnos eina. Iš visų pakampių pasigirsta vienodos vis garsėjančios kikilių giesmės. Iš eglės atsklinda keršulio mielas burkavimas, bet vien burkavimu damos nesužavėsi, reikia dar ir paskridus sparnais paplakti, tik tada žinos, kas čia tikras vyras.
Pelkės pakrašty pabunda ir kitas mėgėjas plunksnomis groti – perkūno oželis. Patiksėjęs ant stuobrio, ožiukas pakyla skrydžiui ir išskėtęs specialiai tam augintas šonines uodegos plunksnas pradeda nardyti aukštyn žemyn, išgaudamas tą su niekuo nesumaišomą mekenimą.
Įvairiabalsį paukščių chorą trumpam nutraukia duslus stirnos lojimas. Visi kiek prityla ir vėl visu garsu sučiulba, sukreksi, surėkia, sugieda. Išgirdusi paežerėj giedančius būsimus savo vaiko tėvus (nendrinukes, kiauliukes, kalviukus) užkukuoja gegutinas.
Dar po kiek laiko jis jau vaizduodamas vanagą skraidys, klykaus plonu balseliu it raibasis ir bandys išdurti tuos nelaimėlius. O tuo metu jo rudoji draugė akylai seks, kuriam lizde čia kiaušinuką įmetus, o po juodo darbo ilgai ir kraupiai žvengs.
Nebemiega ir ežero gyventojai. Pakirdęs šaižiai surinka garnys. Sucypsi baltakaktis laukys, sukrenkši ausytieji kragai, sužvinga nendrynų paršeliai – ilgasnapės vištelės, ir dusliu bosu sudundena didysis baublys.
Ant pernykštės nendrės vis striksėdama aukštyn pradeda giedoti ežerinė nendrinukė, netoli jos rytą sveikina nendrinė starta, it žiogas monotoniškai čirpia nendrinis žiogelis (paukštis, ne vabzdys) ir galų gale juos visus nustelbia didžiagerklė skardžiabalsė didžioji krakšlė su savo „karė karė dorė dorė dorė kyt kyt kyyt“. O kur dar visokios antys, kirai, nendrinės lingės, žąsys ir gulbės.
Pamiškėse suliuliuoja ligutės, skambiais balseliais joms pritaria pilkosios pečialindos su zylėmis, pievose pragysta geltonosios startos ir kiauliukės. Parkuose ir sodybose iš proto eina švilpimo čempionai varnėnai, bei išprotėjusios rėksnės grąžiagalvės, miestų mūrams gyvybės įneša dūminės raudonuodegės balselis. Ana nuo kikilio giesmės pradžią nusižiūrėjo ir tik savo pabaigą pridėjo.
Ir visa tai dedasi, kol jūs dar palaimingai drybsot lovoje. Tačiau, jei sekmadienį nelįsdami lauk iš šiltų patalų įsijungsit LRT radiją, visus tuos ir dar daugiau balsų galėsit išgirsti patogiai vartydamiesi duknose, nes jau keletą metų iš eilės iš Žuvinto pamiškių, pelkių ir nendrynų bus transliuojamas unikalus nepamainomas paukščių choras.
O jei pramiegosit ir išeisit pasivaikščiot, kai saulė jau į jus žiūrės iš aukšto (na arba snigs – toks jau tas pavasaris), vis viena nesusigrūskit į ausis ausinukų. Jus vis dar linksmins varnėnai, kikiliai, liepsnelės, vienas kitas strazdas, žvirblių turgūs, balandžių burkavimai, kirų klyksmai ir melodingi kuosų čiauškesiai.
Net tamsus ir nesvetingas eglynas šiuo metu skamba nuo nykštukų (vėlgi, paukščių, o ne pasakų herojų) balselių).
Choristai ilgai netemps, dar keli savaitgaliai ir daugumai bus ne iki giedojimo, o teks ankstyvųjų kirminiukų ieškoti naujai augančiai giesmininkų kartai. Tad nepražiopsokit. Melodingo savaitgalio!
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
