Kelis dešimtmečius Gražina Bigelytė žavėjo televizijos žiūrovus elegancija, balso tembru ir grožiu, moterys norėjo rengtis ir šukuotis taip, kaip ji. Televizijos primadona vadinta moteris ne sykį buvo poruojama su kolega, diktoriumi Juozu Baranausku, nors abu kūrė laimingus šeiminius gyvenimus, augino vaikus. Tiesa, po keturis dešimtmečius trukusios santuokos ir ji sužinojo, kas yra skyrybų kartėlis.
LRT.lt pradeda tekstų ciklą apie ryškiausias televizijos ir radijo asmenybes. Jų mintys ir darbai išlikę LRT archyvuose.
G. Bigelytės vaikystė prabėgo Padumblių kaime, Lazdijų rajone. Kai 1998-aisiais ją kalbino vaikai televizijos laidoje „Tokie jie buvo“, moteris su televizija jau buvo atsisveikinusi ir tuo metu sakėsi tvarkanti, puoselėjanti savo tėvų namus, sodybą. Jei visi žmonės tvarkytų savo tėviškes, kokia graži būtų Lietuva, tąkart susimąstė ji.
„Nebuvau labai išdykusi mergaitė, manau, būna ir labiau išdykusių vaikų. Buvau labai gera, energinga, – šyptelėjo ji. – Kai buvau maža, nieko aš nebijojau, o kai užaugau, vienintelis mano suvokiamas priešas buvo laikas. Nenuspėjamas dalykas. Nežinai, kas tavęs laukia, nors visi laukia senatvės. O ši ateina, kai žmogus jau būna daug ką atidavęs motinai gamtai, iš kurios atėjo. Atidavęs jaunystę, grožį, jėgas, lankstumą. <...> Bet laikas nėra blogas, taip turi būti.“
Šiltų žodžių moteris negailėjo ir kalbėdama apie tėvą, mokytoją Motiejų Bigelį, jis buvo ir jos pirmasis mokytojas. 1947-aisiais, po karo, jis buvo įkalintas, o Gražina iki pat mirties saugojo jo kalėjime iš duonos pagamintą rožinį. „Tokius gamino kaliniai iš duonytės kruopelių. Vėliau mano tėvelį paleido jo paties mokiniai. Jis juk nieko ir nebuvo padaręs“, – prisiminė G. Bigelytė, rankose švelniai sukiodama daiktus, primenančius jai vaikystę.
Laidoje „Vakaro autografas“ ji prisiminė, kiek visokių reikalavimų turėjo atitikti žmogus, norėjęs dirbti eteryje: dvi užsienio kalbos, aukštasis išsilavinimas, tinkama išvaizda, balso tembras ir pan. Tiesa, iš poros šimtų kandidatų pirmaisiais televizijos diktoriais buvo atrinkti jauniausi – antro kurso studentė 18-metė G. Bigelytė ir trečio kurso studentas 22-ejų metų Juozas Baranauskas.
Lietuvos televizorių ekranai sužibo 1957 m. balandžio 30 d. vakarą. Tada savo televizijų neturėjo nei Graikija, nei Norvegija, nei Suomija, o Lietuvoje buvo 32 televizoriai – 28 mieste, 4 – kaime. Išmušus lygiai 20.00 val., iš ryškiai švytinčio stačiakampio televizoriaus ekrano su žiūrovais pasisveikino G. Bigelytė: „Labas vakaras. Pradedame Vilniaus televizijos studijos pirmąją bandomąją laidą.“ Pirmojo vakaro programa užtruko 2 val. 20 minučių.
Po pirmosios transliacijos moteris ilgiems dešimtmečiams tapo televizijos veidu, vėliau – tikra primadona. Vedė tuometinėje Sovietų Sąjungoje populiarius koncertus, konkursą „Vilniaus bokštai“, laidą šeimai „Šeimininkės rytmetys“, gyvavusią daugiau nei septynerius metus.
„Mano idėja buvo tokia, kad moterys pačios turime išmokti susišukuoti, pačios būkime sau kosmetologės, būkime pedagogės augindamos vaikus. Tačiau laida buvo skirta visai šeimai“, – „Kulinarinėse kelionėse“ prisiminė G. Bigelytė. Anot jos, laida buvo tokia populiari, kad į redakciją tiesiog plūsdavo laiškai. Sykį, norėdamos parodyti, kiek laiškų gauna, laidos kūrėjos jais nuklojo didžiosios televizijos studijos grindis.
Aštrialiežuvė ir dėmesį prikaustanti, gražuole tituluojama diktorė buvo visiems atpažįstama, tačiau anuomet žurnalistai nevarstė privataus gyvenimo durų ir nerašydavo apie diktorių privatų gyvenimą. Nenuostabu, kad daugeliui tada atrodė, kad ryškus eterio duetas Juozas Baranauskas ir G. Bigelytė – pora.
Tiesa, abu jie kūrė laimingus šeiminius gyvenimus atskirai, o į visokias kalbas pirmoji diktorė mojo ranka. „Buvo gandų, bet mums jie buvo nesvarbūs. Iš tiesų visi mano kolegos buvo puikūs, padorūs vyrai“, – laidoje „Tarp mūsų, moterų“ A. Žukauskienei sakė G. Bigelytė.
G. Bigelytė buvo ištekėjusi ir augino du sūnus, vėliau pasirinkusius architekto ir fiziko kelius.
Kokia G. Bigelytė už kadro? „Viskas manyje taip harmoninga buvo. Žinojau, kad grįžusi namo turiu apsiauti šlepetes, apsimauti pirštines ir eiti plauti indų ar dar ką nors. Tačiau man tai nebuvo joks kryžius, žinojau, kad taip reikia. Toks gyvenimas. Mano vyras sakydavo, kad namuose esu višta, kuri peri viščiukus“, – laidai „Kultūra“ pasakojo ji.
„Dirbdama jaučiau didelį malonumą. Sakoma, kad žmogus laimingas tada, kai eina į darbą laimingas ir laimingas būna sugrįžęs namo. Aš abu šiuos dalykus turėjau“, – sakė ji, nors tuo metu, kai tarė šiuos žodžius, 1998-aisiais, su vyru išgyvenusi kone 40 metų, ji nusprendė pasukti skirtingais keliais.
Diktorius vadino didžiausiomis anų laikų žvaigždėmis, tačiau G. Bigelytė laidoje „Vakaro autografas“ patikino, jog žvaigžde nesijautė, nors aplinkinių dėmesį jautė: „Užkalbindavo ir padėdavo. Ir gydytojai, ir akademikai, ir profesoriai, ir įvairūs žmonės. Labai gerbė diktorių klaną.“ G. Bigelytė juokavo, kad diktorių konkurentais buvo tik kosmonautai, kurių nemažai ji ir pati pažinojo, pavyzdžiui, buvo sutikusi ir Jurijų Gagariną, ir pirmąją kosmonautę moterį Valentiną Tereškovą.
Iš televizijos G. Bigelytė išėjo 1991-aisiais, kai jai buvo atlikta sudėtinga inkstų operacija. „Rašau prisiminimus, kartais laikraščiai atspausdina“, – laidai „Tarp mūsų, moterų“ kalbėjo ji.
Kaip diktorę ją žinojo visi, tačiau mažai kas buvo girdėjęs G. Bigelytės sukurtų eilėraščių. Praėjus kiek daugiau nei trejiems metams po jos mirties 2009-aisiais, pristatyta G. Bigelytės kūrybos knyga „Jausmų gama“.
Pasak sūnų, ši knyga buvo jos svajonė, tačiau kuklumas vis neleido jos išspausdinti. „Sakė, gal jūs padarykite tai, kai manęs jau nebus, ir tada visuomenė tegu vertina mano kitą „aš“. Jos kitas, lyriškasis „aš“, kurį mes šeimoje puikiai pažinojom, ir atsispindėjo poezijoje. Labiausiai tai ir norėjosi parodyti“, – pristatydamas knygą teigė G. Bigelytės sūnus Viktoras Bulavas.
