Televizijos žiūrovai pakerėti iškalbingojo Ąžuolo Račinsko, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos penktoko ir „Dainuok su manim“ vaikų komisijos nario. Gali būti, jog vieną dieną jis ves ir savo laidą, veikiausiai pramoginę, tačiau ir dabar veiklos stygiumi Ąžuolas nesiskundžia – lanko mokyklą, net kelis būrelius, o vakarais dar lieka laiko knygoms ar „Dviračio žinioms“.
– Jau antrą sezoną esi vaikų komisijos narys projekte „Dainuok su manim“, neseniai kaip vienas iš dalyvių debiutavai ir laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Papasakok, kaip atsidūrei televizijoje.
– Vasarą LRT TELEVIZIJOJE buvo projektas „Įdomiosios atostogos“, labai norėjau jame dalyvauti. Taigi užpildžiau anketą ir buvau pakviestas. Veikiausiai „Dainuok su manim“ kūrėjai pastebėjo, jog nejaučiu scenos baimės, nebijau kamerų ir galiu laisvai kalbėti, tad vasaros pabaigoje pakvietė prisijungti prie vaikų komisijos. Žinoma, nesakau, kad visiškai nesijaudinu, nedidelis jauduliukas – sveika, tačiau savo pareigomis televizijoje labai džiaugiuosi. Per karantiną tai buvo puiki veikla, praskaidrinanti kasdienybę.
Be to, ir užkulisiuose – labai smagu, vyksta daug nuotaikingų dalykų. Ką nors vis iškrečia Vidas Bareikis, pajuokaujame su kitais komisijos nariais. Niekas nebijo likti nesuprastas – laidos filmavimuose renkasi gerai išauklėti, linksmi, puikų humoro jausmą turintys, talentingi vaikai.
– Turbūt smagi patirtis susipažinti ir su atlikėjais, kuriuos kažkada galbūt galėjai pamatyti tik televizoriaus ekrane.
– Labai! Sutikau ir daug jau žinomų dainininkų, ir jaunųjų žvaigždžių. Galbūt po dešimties metų galėsiu sakyti, kad juos pažįstu ir netgi papasakoti daug smagių istorijų.
– Ar nebūdavo gaila, kai su projektu kuriam nors duetui tekdavo atsisveikinti?
– Šiek tiek. Kiekvienas duetas į projektą įnešė kažką nuostabaus, ką buvo verta parodyti žiūrovams.
– Galbūt, kaip ir projekte dalyvaujantys vaikai, po pamokų skubi į muzikos mokyklą?
– Muziką mėgstu, mano mama grojo pianinu, tačiau aš muzikos mokyklos nelankau. Tiesa, skambinti pianinu mokausi savarankiškai. Taigi, nesu muzikos profesionalas.
Kaip ir minėjau, mane veikiausiai pakvietė todėl, kad nebijau laisvai kalbėti. Man patinka ir linksmesnės bei energingesnės, ir lyriškos, šiltos, kūną sušildančios dainos, patinka, kai atlikėjai linksmai apsirengia ar įdomiau susišukuoja, tačiau svarbiausia – visada jaučiu, kai atlikėjai supranta ir įsitraukia į atliekamą kūrinį ir atlieka jį taip, kad norisi sakyti „Oho!“.
– Kokius būrelius po pamokų lankai tu?
– Mano tėtis – šaulys, pamaniau, kad ir man būtų gerai mokėti taikliai šaudyti, tad pradėjau lankyti šaudymo į skraidančius taikinius būrelį. Kadangi norint gerai šaudyti reikia turėti pakankamai jėgų, kad galėtum išlaikyti šautuvą ir atlaikyti atatranką, pradėjau lankyti ir bendrojo fizinio pasirengimo treniruotes.
Taip pat lankau šachmatus ir stalo tenisą. Stalo teniso stalo gimtadienio proga paprašė mano jaunesnis brolis Uosis, jam – 10 metų. Kartu pradėjome žaisti. Tėtis sykį apie tai kalbėjosi su kaimynu ir paaiškėjo, kad jis – stalo teniso treneris, taigi pradėjome su broliu lankyti ir stalo teniso treniruotes. Vieną būrelį norėjau lankyti kartu su draugu, kuriam patinka programavimas. Taip užsirašiau ir į programavimo būrelį, jame man taip pat labai patinka.
– Esi labai užimtas, ar lieka laiko pailsėti?
– Žinoma, prie namų darbų ilgai neužtrunku, tad po treniruočių turiu laiko ir pažaisti su broliu, ir knygą paskaityti. Kaip tik neseniai pradėjau skaityti knygą „Hobitas“. Apskritai mėgstu fantastines, istorines ar biografines knygas. Jei knyga mane sudomina, vienu prisėdimu galiu perskaityti pusę. Labiausiai ir mėgstu tuos kūrinius, kurių vieną skyrių perskaitęs negaliu knygos padėti į šalį, nes labai smalsu sužinoti, kas nutiks kitame.
– Nenuostabu, kad pirmojoje penktokų serijos laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ iškovojai pergalę. Panašu, kad esi labai smalsus ir daug kuo domiesi.
– Nuo pat darželio laikų sekmadieniais žiūriu „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ viktorinas. Per kiekvieną laidą sužinau kokį nors įdomų faktą ir įsidedu į galvą. Per daugelį metų susikrovė nemenkas žinių bagažas.
– Tie, kuriems yra tekę dirbti televizijoje, sako, jog tai – tam tikra magija, kuri užburia ir įtraukia. Galbūt ir tu jau pasvajoji kada nors ateityje vesti laidą?
– Po daugelio projektų, kuriuose teko dalyvauti, televizija man patinka vis labiau, vis daugiau sužinau ir išvystu. Gali būti, jog kada nors ir aš vesiu kokią nors laidą, manau, pramoginę. Politinės laidos reikalauja labai daug kantrybės, o man atrodo, kad kartais jos pritrūkstu. Pramogines laidas vesti smagiau – ir pačiam linksma, ir tiems, kurie žiūri, juokiasi iš tavo pokštų, pakelia nuotaiką.
– Kokias dar televizijos laidas žiūri?
– Dažniausiai žiūriu humoristines „Dviračio žinias“, kuriose politologai bando pašiepti dabartinę Vyriausybę, Seimą ar įvairius politikus. Visada prapliumpu juokais.
– O jei ne televizija? Galvojai, ką dar norėtum veikti?
– Esu penktos klasės mokinys, tad iki dvyliktos klasės dar turiu laiko apsispręsti. Tikrai nesu kategoriškai nutaręs, kad būsiu, pavyzdžiui, gydytojas ar teisininkas. Galiausiai, ką gali žinoti, gal po 10–15 metų atsiras naujų įdomių profesijų, apie kurias šiandien nė nepagalvotum.
– Kaip toks veiklus vaikas, kaip tu, praleido karantiną? Nestigo veiklos?
– Ir per karantiną įvyko daug smagių dalykų. Turėjau daugiau laisvo laiko, galėjau daugiau paskaityti, susiradau Rubiko kubą... Džiaugiuosi, kad turiu jaunesnį brolį, su juo mus sieja labai stiprus broliškas ryšys, kartu galime pajuokauti ir pažaisti, drauge ir daugumą būrelių lankome.
Be to, su šeima turime smagių tradicijų. Šeštadienio vakarais visi drauge žiūrime „Dainuok su manim“, o po darbų ir pamokų ar savaitgaliais išeiname pasivaikščioti. Per karantiną laikas labai prailgsta, trūksta buvimo gryname ore, labai daug laiko praleidžiame prie kompiuterio ekranų. Taigi pasivaikščiojimai išeina į naudą – yra atliktas mokslinis tyrimas, nustatyta, jog, bent valandą pasivaikščiojus, smegenys veikia daug produktyviau ir galima pasiekti geresnių rezultatų.
– Ar nuotolinis mokymasis buvo didelis iššūkis?
– Nemenkas. Nebuvome įpratę prie tokio mokymosi būdo. Žinoma, nuotolinės pamokos reikalingiausios moksleiviams tada, kai jie ko nors nesupranta ar kas nors nepavyksta. Tačiau tie, kuriems mokytis sekasi sklandžiau ir lengviau gali savarankiškai atlikti klasės ar namų darbus, gerai sekėsi mokytis ir nuotoliniu būdu.
Labiausiai pasiilgau bendravimo. Tačiau suprantu, kad jei dabar grįžtume į mokyklas, turėtume dėvėti kaukes, būtų daugiau suvaržymų. Negerai, kad tiek daug laiko praleidžiame žiūrėdami į ekranus, tačiau suvokiu, kad jei dabar visi laisvai sugrįžtume į klases, gali vėl prasidėti pandemijos protrūkis, nuo to būtų tik dar blogiau. Juk, pavyzdžiui, vienam mokiniui susirgus tektų izoliuoti visą klasę. Nežinau ir ar pamokos gryname ore būtų tokios produktyvios, kaip vykstančios per nuotolį. Veikiausiai blaškytų vėjas, kuris nuolat pučia sąsiuvinio lapus...
– Panašu, kad tavęs varyti prie knygų ir ilgai įtikinėti, kad reikia ruošti namų darbus, tėveliams netenka...
– Ne, nors pripažįstu, kad yra pamokų, kurios mane labiau įtraukia, yra ir tokių, kurios sudomina mažiau. Galbūt problema ne vaikas ar jo nenoras mokytis, o mokytojas. Manau, kad jei šis moka puikiai viską paaiškinti, sudominti ir dar papasakoti daugiau, nei parašyta vadovėlyje, pasiūlo įvairių tyrimų ar projektų, vaikai labai susidomi ir įsitraukia. Jei mokytojas tik papasakoja, kas yra vadovėlyje, ir užduoda atlikti užduotis iš pratybų sąsiuvinio – tai banalu ir gali pabosti.
– Ar daug mokytojų įkvepia ir sudomina tave?
– Pavyzdžiui, labai mėgstu matematiką, anglų, rusų ir hebrajų kalbas. Mokytojos tikrai moka ir sudominti, ir paskatinti.
– Beliko kelios savaitės iki vasaros atostogų, nepasiilgsi pamokų?
– Buvo ilgi ir nelengvi mokslo metai, tad pailsėti tikrai norėsiu.
