„Kaip krikščionis turėčiau tikėti pomirtiniu gyvenimu, bet kaip chirurgas žinau – po to nieko nebus“, – šiemet LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ mintimis dalijosi 69-uosius ėjęs chirurgas Kęstutis Vitkus, kurio gyvybė užgeso balandžio 19-ąją.
„Tai buvo labai netikėta mums visiems. Labai skaudu“, – netramdydama ašarų LRT.lt sakė dukra Vita Vitkutė-Degutienė, patvirtinusi, kad mirtis jos tėvą ištiko pirmadienio rytą Birštone, kur jis sveiko po stuburo operacijos.
Nuo 2004 m. UAB Valakupių plastinės chirurgijos klinikos „VitkusClinic“ chirurgas, 2013 – 2019 m. buvo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centro vadovas. Profesorius dirbo ir per 1991 m. sausio 13-tosios naktį.
LRT.lt dalijasi chirurgo Kęstučio Vitkaus interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“, kuris eteryje pasirodė šiį metų sausį, tekstas pirmą kartą portale publikuotas 2021 m. sausio 31 d.
Dabar profesorių dažniau užtiksi sodyboje nei namuose Vilniuje. Gal todėl, kad čia daug veiklos – ir skauduliai greičiau užsimiršta, ir yra, kuo rūpintis. Keliskart per dieną su ištikimuoju augintiniu Čezariu jis apeina ežerą, prisikapoja malkų židiniui, pašeria savo gyvuliukus. Jei prireikia konsultacijos, įsijungia kompiuterį arba sėdęs į mašiną per keturiasdešimt minučių atsiduria Santaros klinikose arba savo plastinės chirurgijos klinikoje. Bet iš čia jam vis rečiau norisi grįžti į Vilnių – sodyba be galo traukia.
„Aš nežinau, ar televiziją labiau noriu žiūrėti, ar noriu žiūrėti į tą panoramą, kuri tuoj išnyks. Čia buvo giria – dabar liko keli medžiai. Iškirto kokius dešimt hektarų. Bet išeini vakare, vyno taurę prisipili, sėdi – iš vienos pusės elektros piemens lamos eina, iš kitos pusės – stirnos“, – pasakojo jis.
Šios vietos profesorius sodyba nevadina: tai – dvarelis keistu pavadinimu „Keistai“, nes šiuose kraštuose profesorių dažnai šaukia Keistučio vardu. Ir ko gi ne dvarelis, jei name yra ir garažas, virtęs kalėjimu, ir bokštas, ir įėjimą saugantys marmuriniai, iš Ispanijos parsisiųsti liūtai. Profesoriaus ūkis – šešios avys, arkliukas, kuriam jau 31-eri, ir dvi lamos – Almondo ir Brunehilda.
Kiekvienas kampas čia – savas, pažįstamas, artimiausių žmonių rankomis nuglostytas, prisijaukintas, kiekviena detalė – šviesaus atminimo žmonos Daivos sugalvota.
„Ji susipirko plyteles, dėliojo spalviškai ir klijavome, nes pirmąsyk, kai buvo užklijuotos plytelės, po gero baliaus verdant žuvienę visa ta siena nukrito į bliūdą. Daiva nupaišė, kaip turi atrodyti ventiliatorius, ir restauratoriai darė – sakė, neįmanoma tokio padaryti iš vario, bet padarė“, – prisiminė K. Vitkus.
Šeimininkauti virtuvėje profesorius nemėgsta – atvažiavęs į sodybą dažniausiai gelbėjasi konservais. „Kaip Daiva darydavo, niekas nepadaro“, – pažymėjo pašnekovas.
Kai prieš beveik dešimtį metų profesorius „Stilių“ pirmą kartą pasikvietė į savo sodybą, virtuvėje kaip tik šeimininkavo šviesaus atminimo jo žmona Daiva. Ant ugnies kunkuliavo didžiulis puodas, o prie svetingo šeimininkų stalo sėdo smagiai klegantis gausus artimųjų bei draugų būrys. Ir sodyba tada toli gražu nebuvo panaši į dabartinę – dar tik statėsi ir plėtėsi.
„Mes statėme tą namą nuo nulio – nuo 1991 metų. Po to rekonstravome, sienas keitėme, šildėme. O tada Daiva – mėlyno kraujo bajoraitė – sakė: noriu bokšto. Viskas, kas čia dabar likę – Daivos. Ji interjerą darė, ji norėjo tą bokštą statyti, norėjo viską įprasminti. Prie koplyčios, prūdo ji norėjo, kad būtų pastatyta pilis, kad būtų riterių varžybos. Atrodo, kaip vakar buvo tėvų vestuvių 50-metis – prieš 20 metų. Buvo vienas tualetas ir tas griuvinėdavo. Dabar – trys tualetai, salės, flygeliai, apvažiavimas, baseinai...“ – kalbėjo jis.
Įskaudino požiūris į plastinę chirurgiją
Tėvus profesorius atsimena dažnai – jų daugiau nei pusę amžiaus trukusi santuoka tapo pavyzdžiu ir jiems su Daiva. Tėvas, garsus chirurgas Mečislovas Vitkus, suvaidino lemiamą vaidmenį sūnaus gyvenime.
„Tėvas pagal pažymių knygutę lupdavo. Iš vienos pusės – mamos, močiutės meilė. Tai buvo kaip italų šeima – visi kartu, viskas bendrai, Kalėdos, Velykos... O dabar vienas, tai kitaip“, – pasakojo K. Vitkus.
Garsus chirurgas M. Vitkus kantriai kreipė sūnų į mediciną – vis palikdavo ant stalo knygų, kurių herojai – medikai. Galbūt taip ir susiformavo pašaukimas.
„Kažkas buvo užprogramuota mano kraujyje. Nes chirurgas vis tiek turi būti agresyvus. Kai ant stalo žmogus ir susiduri, jis mirs ar gyvens, tu neturi pasirinkimo. Sukandi dantis, pradedi kažką matyti ir turi baigti operaciją. Mano brolis alpsta kraują pamatęs, o aš labai mėgdavau ką nors preparuoti – varles ar dar ką nors, man tiesiog niežėdavo rankos tą padaryti“, – tikino laidos herojus.
Tačiau sovietmečiu tik Maskvoje dirbę mikrochirurgai jautėsi lygūs dievams. Lietuvoje nebuvo numatytas net toks centras, tačiau, pasak profesoriaus, jo tėvo ir ryškiausių to meto chirurgų dėka Lietuva tapo lydere mikrochirurgijos srityje. „Mano tėvas toksai – neįleis pro duris, lips pro langus“, – pabrėžė K. Vitkus.
Griūnant Sovietų Sąjungai profesorius sako galėjęs pasirinkti du kelius – eiti į politiką, kaip darė nemažai jo kolegų, arba gilintis į profesiją. Jis pasirinko darbą, per kurį nematė, kaip užaugo vaikai.
„Aš tada visiškai atsidaviau profesiniams dalykams. Daiva manęs nematydavo – niekas nematydavo. Aš po savaitės grįždavau – taip buvo. Mes tuo metu operuodavome visą vakarinę imperijos dalį: ir Latviją, ir Estiją, ir Baltarusiją – visus veždavo. O tų traumų būdavo labai daug – žemės ūkis ir viskas... Jau kažkokius porolonus pasitiesę eisime pagulėti – skambina: amputuota ranka, amputuoti pirštai... Taip ir sukosi viskas. Po to prasidėjo banditizmo laikai: „A girdž, daktare, man reik to ar to...“ – prisiminė žinomas gydytojas.
Prieš trisdešimt metų Sausio 13-osios naktį profesoriui teko prisiminti karo lauko chirurgo įgūdžius. Visgi toji viena naktis apvertė ne tik santvarkas, bet ir laisvės suvokimą žmonių galvose.
„Nepriklausomybė atnešė pasirinkimą – tu galėjai daryti, ką nori. Po viso to buvo didžiulis lūžis. Aš išvažiavau į Ameriką, o kai atvažiavau, po kelių mėnesių mūsų su tėvu straipsnis apie infekuotų blauzdikaulio defektų rekonstrukciją buvo atspausdintas viename iš plastinės rekonstrukcinės chirurgijos žurnalų. Jie tiesiog negalėjo manęs pakęsti, bet kai baigiau kontraktą, sakė: kaip mes su tavimi nepasirašėme ilgesnio kontrakto? O man kiekviena diena buvo skausmas, aš galvojau apie draugus...
Padirbau tenai, bet supratau, kad noriu kažko savo. Daiva mane užvedė savo daryti. Eidavau po Senamiestį, ieškodavau vietos. Draugai buvo verslininkai, kuriems jau anais laikais rūpėjo pinigai. Man tas buvo visiškai nesvarbu. Tai jos idėja buvo: va čia sukurk kliniką. Pinigų tikrai niekas man nedavė, bet jų buvo. Ėmėme paskolą, užstatėme visą turtą, paskui, kai išsimokėjome, bankas sakė: jūs turbūt pirmieji, kurie taip padarė“, – prisiminimais dalijosi K. Vitkus.
Keleri darbo Amerikoje metai tik dar labiau sustiprino profesoriaus suvokimą, kad gyventi, dirbti ir kurti jis privalo Lietuvoje. Netrukus čia įkūrė savo plastinės chirurgijos kliniką, kas tuo metu Lietuvoje buvo gana nauja ir netgi vertinama dviprasmiškai – ar tikrai reikalinga grožio chirurgija?
„Chirurgija, kuria visą gyvenimą užsiėmiau, buvo – žmogus arba gyvens, arba mirs, arba gyvens be kažkokio organo: be žandikaulio, be krūties, be rankos. Tai man buvo sunkus virsmas, bet po Amerikos supratau, kad tai reikalinga. Gal materialiniam gėriui, bet... Kažkada manęs paklausė: ko tu nuėjai į tą plastinę chirurgiją – dėl pinigų?“ – apie įskaudinusį aplinkinių požiūrį kalbėjo chirurgas.
Profesorius nesigaili gimęs galbūt per anksti – juk šiais laikais plastinės chirurgijos specialistai turi daug daugiau galimybių. Būti pradininku ir mokytoju – irgi savi privalumai. Jam smagiausia dabar – asistuoti rezidentams.
„Man įdomu su jaunais kolegomis, kai aš jiems, kaip laivo kapitonas, sakau, kaip reikia daryti. Nuvažiuoju, paasistuoju rezidentams, truputį pakonsultuoju, dar virtualiai paskaitas paskaitau kur nors prie židinio atsisėdęs. Man tai – aukso amžius. Su Čezariu, mano draugu, pavaikštome... Visiškai kitoks gyvenimas pasidarė“, – pasakojo jis.
Ir chirurgas negali priprasti prie savųjų mirties
Mediciną K. Vitkus pasirinko paskatintas tėvo, o už kitus gyvenimo pasiekimus yra dėkingas šviesaus atminimo žmonai Daivai. „Ji mane sukūrė, leido man visus mokslinius darbus padaryti, viską parašyti. Išmokė mane rengtis, suformavo kaip žmogų“, – teigia žinomas vyras.
Kartu jie praleido net 40 metų – kartu ir džiaugsme, ir nelaimėje. Sodyboje profesorius paliko viską, kaip buvo Daivai esant gyvai: jos mylėti paveikslai, įrėminti giminės dokumentai, antikvarų ir sendaikčių parduotuvėse išieškoti baldai. Visa ši prisiminimus žadinanti aplinka ir skaudina, bet kartu – ramina.
„Daivos herbas – tai šeštos kategorijos bajorai iš Kolainių dvaro. Labai bendravo su istorikais, tą mėlyną kraują labai jautė. Vieną sykį atvažiavome į Užutrakio dvarą, aš po operacijos, pavargęs. Išeina visus tuos auksinius ženklus prisisegę palikuonys ir klausia: o tu prie ko čia? Sakau: prie Daivos“, – juokėsi K. Vitkus.
Daiva Vitkienė buvo tarsi šeimos angelas: visus globojanti, viską suprantanti ir atleidžianti, visur kurianti grožį ir namų jaukumą, visus svetingai priimanti.
„Čia būdavo geri baliai: 15 metrų stalas, suvažiuoja 70, 100 žmonių, o dabar... Pilna izoliacija, gamta ir tu – gal to ir užtenka. Aš įpratau. Jau treti metai baigsis – įpratau“, – tikino jis.
Tuoj bus treji metai, kai po sunkios ligos mirė profesoriaus žmona Daiva. Net ir chirurgas turbūt prie daug ko gali priprasti – tik ne prie savųjų mirties. Netoli nuo dvarelio pastatyta dar Daivos sugalvota koplyčia – ten ilsisi judviejų sūnaus Jono pelenai, o prieš trejus metus atgulė ir Daivos pelenai.
Ar galėčiau viso savo gyvenimo atsisakyti? Ar galėčiau viską mesti ir išvažiuoti gyventi į užsienį? – perklausia profesorius, kasydamas galvą ištikimam lyg šešėlis savo vilkšuniui. „Aš jo negaliu palikti, jis mane visą laiką sekioja, mes kalbamės, būname. Sušunėjau aš“, – pažymėjo K. Vitkus.
Jis buvo trumpam nuskridęs į Ispanijos salą, kur žiemoja dukters šeima, bet suprato, kad negali gyventi ne Lietuvoje – net jei ten kažkur geriau, šilčiau ir patogiau.
„Tai visiškai nesvarbu. Kai kada nors viską turėjai, tai nieko nereikia. Ko man norisi? Žmogus ir šalia jo – begalybė. Galvoju rašyti, bet neišeina. Prirašiau daug visokių nesąmonių, prisiminimų, kad ir apie Sausio 13-ąją“, – sakė pašnekovas.
Galbūt sodybos tyla ir ramybė po intensyvaus, žmonių pilno gyvenimo yra dovana? Tik ar įmanoma pradėti gyvenimą iš naujo? Išgyventi ir vėl pamatyti šviesą? Profesorius juokiasi: ne su chirurgu reikėtų diskutuoti apie mirtį ir gyvenimą.
„Imperatorius Napoleonas sakė: kuo žemesnis chirurgas, tuo didesnės kapinės. Mano jos nemažos. Tada jau atsiranda sąžinės dalykai – o jeigu būčiau kitaip daręs?.. Nieko čia neištempsi. Kaip medis: vienos, antros, trečios šaknies nėra...
Kažkada prieš 40 metų rašiau apie mirtį ir neišspausdinau to straipsnio. Profesorius, mano mentorius Gintas Česnys pasakė: tu galvoji, kiek tūkstantmečių apie tai visi žmonės kalba? Žmonės tiki visokiais dalykais apie pomirtinį gyvenimą. Na, kaip krikščionis aš turėčiau tuo tikėti, bet kaip chirurgas žinau – po to nieko nebus“, – mintimis dalijosi K. Vitkus.
