Jauniausias eurokomisaras Virginijus Sinkevičius LRT RADIJO laidoje „Pala pala...“ atviras: po tėvų skyrybų jo santykiai su tėvu – jokie, jis neparodė noro palaikyti ryšio, o dabar to noro nėra ir iš jo pusės. V. Sinkevičiaus mama sūnui perdavė požiūrį, kad artimaisiais rūpintis privalu: „Mes niekada neturėjome abejonės, kas jai svarbiausia gyvenime. Tas natūraliai persidavė turbūt ir mums su seserimi.“
LRT RADIJO laidos „Pala pala...“ vedėjas Giedrius Masalskis laidos herojų vadina vyriškąja Pelene: tai žmogus, kuris paauglystėje uždarbiavo Anglijoje, statybose, augo Šeškinėje, o šis rajonas tais laikais buvo panašus į tam tikras džiungles. Bet pro jas jis brovėsi alkūnėmis ir sėkmingai prasibrovė, dabar uždirba 20 tūkst. eurų per mėnesį ir yra žinomas ne tik Lietuvoje – tai jauniausiu eurokomisaru tapęs V. Sinkevičius.
– Buvote klasės seniūnas, mokyklose prezidentas. Kodėl? Juk tai taip nuobodu.
– Man kaip tik atrodė, kad tai labai prasminga. Aš labai džiaugiuosi, kad jau tada formavosi mano, kaip politiko, asmenybė, ypač buvimas mokyklose prezidentu padėjo atrasti tą politiko giją. Man labai patiko, labai džiaugiuosi tais metais ir juos visada atsimenu su didele meile.
– Žinome, kad buvote mamos pagalbininkas, sesės globėjas. Mamai reikėjo daug pagalbos?
– Aš manau, kad tai kiekvieno vaiko neišvengiama gyvenimo dalis, ypač to, kuris šeimoje vyresnis. Buvome vieninga šeima, mamai, ypač po skyrybų, teko vienai labai daug dirbti. Vienas dalykas, tai buvo budėjimai ligoninėje, bet ji dirbdavo ir papildomus darbus. Aišku, kad daug laiko praleisdavome dviese su seserimi vieni namuose. Gal dabar tai skamba labai baugiai, bet tuo metu viskas buvo labai natūralu ir gerai.
– Kaip išgyvenote skyrybas?
– Tai buvo įdomus etapas, bet gal visi labiau pasinėrėme į savo darbus, galbūt apie tai per daug nekalbėjome. Viskas įvyko labai natūraliai, tai turėjo kažkada, matyt, įvykti. Labai smarkiai susikaupėme ties mokslais, pagalba. Mama vieno pokalbio, kurį esame turėję, metu ir pasakė: iš mūsų su seserimi ji tikisi visai kitokio požiūrio ir jai reikės labai daug mūsų pagalbos.
– Ar lietuviai ne per mažai kalbasi apie tokius dalykus: skyrybas, lytinį švietimą, apskritai santykius, jausmus?
– Manau, esame gana uždari, stengiamės tai laikyti šalia savęs. Galbūt dabar tai atveria socialiniai tinklai, bet manau, tai neišvengiama. Tai sovietinės edukacijos dalis, kai tokie dalykai labai griežtai likdavo už namų durų. „Kokia gėda, ką pagalvos kiti?“ Nuolat tą girdėdavau, bent jau augdamas Šeškinėje. Man atrodo, tai ir yra tas sovietinis palikimas. Dabar žmonės tampa daug atviresni, daug mažiau bijo apie tai kalbėti.
Manau, kad reikia apie tai kalbėti, ypač kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje. Tai didžiulė problema, į kurią kartais nėra atkreipiamas pakankamas dėmesys, ypač dabar. Pavyzdys yra Argentina, kurioje vyko didžiuliai streikai, protestai prieš smurtą artimoje aplinkoje, jiems jį pavyko žymiai sumažinti, bet buvo įtraukta ir žiniasklaida, kuri aktyviai tyrė, per kiek laiko reaguojama į pranešimus ir pan. Visuomenės dėmesys tam turi būti didelis, manau, kad kol kas jis nėra pakankamas.
Kai tėvai išsiskyrė, mes nuo to laiko nė kiek nebendravome. Sakykime, tuo metu iš jo turėjo būti kažkoks bandymas palaikyti ryšį su vaikais, bet to nebuvo, na o dabar to nėra ir iš mūsų.
– Ką reiškia sesės globėjas?
– Man atrodo, kad tai natūralus vyresnio brolio ir jaunesnės sesers santykis. Nemanau, kad reikėjo daryti kažką daugiau, prižiūrėti. Mūsų skirtumas yra vos 3 metai. Tai buvo natūralus vyresnio brolio rūpestis, atsakomybė prieš mamą. Tai buvo natūralu ir už tai turbūt esu labai dėkingas mamai, nes ji visuomet šeimą, vaikus statė į pirmą vietą. Mes niekada neturėjome abejonės, kas jai svarbiausia gyvenime. Tas natūraliai persidavė turbūt ir mums su seserimi.
– Panašu, kad vaikystė, jaunystė nebuvo labai lengvabūdiška, vėjavaikiška.
– Visko būdavo. Gal mano požiūris buvo per daug rimtas. Bet džiaugiuosi, tikrai buvo įdomi vaikystė, augome kieme tikrąja to žodžio prasme, kai išeidavai prieš 10-ą ir turėdavai grįžti prieš temstant. Džiaugiuosi, kad turėjome tokią vaikystę, dabar vaikai auga visai kitaip.
– Jūsų Šeškinės daugiabučio draugai sakė, kad krepšinio aikštelėje pergalės siekdavote kitus stumdydamas alkūnėmis, kad niekada nemėgote pralaimėti, kad esate labai užsispyręs ir atkaklus. Kai kuriems draugams tai keldavo net diskomfortą.
– Atsiprašau, jeigu ką užgavau, bet tikiu, kad kai jie būdavo mano komandoje, tada džiaugdavosi dvigubai. Tas mūsų krepšinis buvo gatvinis, būdavo visko, ir pasistumdydavome. <...> Aš nemėgdavau kažko pradėti, kažkur eiti, kažką daryti, jeigu iš to nebus rezultato. Aišku, lygiai taip pat ir aikštelėje tu nori laimėti. Pergalės jausmas labai geras. Ne visuomet pavyksta, sportas toks dalykas – nebus taip, kad visą laiką vienas laimės, bet, aišku, daug smagiau būdavo laimėti. Prie to natūraliai priprasdavai ir po to gal grumdavaisi ir alkūnėmis.
– O kaip klostėsi santykiai su tėvu? Kokie jie dabar?
– Jokie. Kai tėvai išsiskyrė, mes nuo to laiko nė kiek nebendravome. Sakykime, tuo metu iš jo turėjo būti kažkoks bandymas palaikyti ryšį su vaikais, bet to nebuvo, na o dabar to nėra ir iš mūsų. Jų [santykių] nėra. Aš kartas nuo karto pasiskambinu močiutei, paklausiu, kaip jai sekasi.
– O ką ji sako apie tai, kad nebendraujate su tėvu?
– Mes apie tai nekalbame. Daugiausia kalbame apie jos sveikatą, proanūkius. Manau, kad neverta prie to grįžti.
– O jaučiate skausmą, kad taip atsitiko?
– Ne, nepasakyčiau, manau, kad viskas susiklostė taip, kaip turėjo būti. Yra, kaip yra. Turbūt mano užduotis – nekartoti tų klaidų.
Visas pokalbis – kovo 6 d. laidos „Pala pala...“ įraše. „Pala pala...“ – nauja pasikalbėjimų ir patylėjimų laida apie gyvenimą, karjerą, didžiausius iššūkius ir gyvenimo džiaugsmus.
Parengė Indrė Motuzienė.
