„Kartais nuo scenos ateinu dar su karūna, reikia ją nusiimti. Būna ne taip paprasta“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ teigia dainininkas, aktorius Mantas Jankavičius. Vis dėlto žmona Ieva – žmogus, kuriuo jis pasitiki besąlygiškai. Vyras pamena, jam būnant vos 5-erių vieną vakarą išėjęs tėvas taip ir negrįžo, dėl ko save kaltino daug metų.
1980-ųjų gegužės 20-ąją sostinės priemiestyje Salininkuose jauniems ir savo gyvenamos vietos dar neradusiems Leilai ir Arūnui gimė sūnus Mantas, berniukas, kursiantis įspūdingas dainas ir netgi tapsiantis naujuoju Tadu Blinda.
„Gyvenome šeimininko teritorijoje. Jis turėjo namą, plytinį, gražų, didžiulį. Jis leido mums gyventi tokioje žeminėje. Žeminė yra padaryta iš atliekų, tokia apvali. Taip ją prisimenu: apvalus pastatėlis, apkaltas juodu smalos pagrindu nuo lietaus. Ten tilpdavo lova, gal koks staliukas. Pati pradžia buvo ne tokia ori. Prisimenu šunį, kuris ten gyveno. Jis buvo pats geriausias mano draugas, su kuriuo leisdavau laiką, miegodavau jo būdoje, apsikabindavau. Didžiausias prisiminimas iš Salininkų – šuniukas“, – pasakoja jis.
Daug daugiau prisiminimų išlikę iš vaikystės vasarų, kurias M. Jankavičius leido pas senelius Biržuose. Visi geriausi vaikystės nuotykiai nutiko būtent ten, kur buvo ką veikti, pažymi vyras.
„Buvo draugai, kiemas, krepšinis, braškių vogimas, ežeras, maudynės, pilis, bunkeriai. Vieta vaikystei – negaliu įsivaizduoti geresnės. Mano močiutė dirbo Lietuvos banke. Galėdavau ateiti į banką, įeiti į jos kabinetą, vaikščioti. Buvo grotos, seifas, dieną jis nebuvo uždarytas, nes kam jį daryti: reikia visą laiką imti rublius ir skaičiuoti. Visi banko pinigai buvo padėti didžiuliame rusiškame seife ir aš galėdavau su jais žaisti. Nebūdavo jokių minčių imti, o močiutė per dieną skaičiuodavo. Labai greitai mokėdavo skaičiuoti pinigus. Prisimenu jos pirštukus, kaip varo“, – kalba pašnekovas.
Bet grįžus į Vilnių laukė dar viena nepamirštama diena – liūdna diena. „Pamenu vakarą, kai tėtis atėjo į kambarį, atnešė prisukamą vėžliuką kaip dovaną ir išėjo. Greičiausiai mamai buvo labai sunku, verkė, jaučiau tą įtampą. Man buvo 5 metai. Tikrai nebuvo lengvas momentas. Bandau suprasti, kad natūrali vaiko reakcija taip suvoki: ne taip, kad tėvams nepasisekė sutarti ir jie tiesiog pasuko skirtingais keliais, tu priimi tai tiesiogiai. Aš kaltas dėl to, gal kažką ne taip padariau. Buvo skaudu daug metų“, – atmena M. Jankavičius.
Mačiau labai daug smurto, patyčių, išėjau labai didelę išlikimo mokyklą. Kad išliktum, turėjai būti stiprus arba prisitaikęs. Aš nebuvau stiprus, tame kontekste buvau balta varna, mane gelbėdavo tik viena – kad buvau muzikantas.
Po tėvų skyrybų šeima persikėlė į Kėdainius. Nuo pirmos dienos jis juose tapo panku.
„Miegojau visą kelią iš Vilniaus į Kėdainius ir susivėliau. Buvau truputėlį ilgesniais plaukais, man buvo 6 metai. Tik išlipdamas Kėdainiuose tapau panku. Sėdėjo du kaimynai, buvau toks susivėlęs, sako: žiūrėk, koks pankas. Pirma sekundė Kėdainiuose – ir visam gyvenimui likau panku“, – pažymi jis.
Gal ir teisūs buvo kaimynai: M. Jankavičius tikrai nebuvo panašus į paklusnų pirmūną. Nesusidomėjo mokslais, sako buvęs labai nepavyzdingas, o gal, svarsto, tiesiog nerūpėjo nei mokslai, nei mokytojai.
„Kai nesiseka, tada nebesinori mokytis. Bėgdavome iš pamokų. Išeidavau į pamokas, nueidavau į rūsį, pabūdavau 15 minučių, tėvai išeina į darbą ir aš užkylu atgal į trečią aukštą. Sėdžiu, pamiegu, televizorių pažiūriu – gyvenimas“, – pamena laidos herojus.
Tačiau neilgai trukus į M. Jankavičiaus sielą įkrito muzikos grūdas. Įvairiausios melodijos jį supo tiek gatvėje, tiek namuose.
„Turėjau mamą, kuri visada mane apkabindavo. Tai buvo mano šilumos židinys, buvau gana jautrus vaikas. Mano mama pati grodavo gitara, mokėjo pagroti kelias dainas. Aš tas dainas pirmas ir išmokau, kelis akordus išmokau iš mamos. Ji biržietė, jos klasiokai buvo tokios roko grupės „August band“ nariai. Turėjau juostinį magnetofoną, sukdavau jų dainas. Netgi iki šiol savo repertuare turiu jų dainų: „Tavęs man niekas nepakeis“, „Nauji metai“, „Sveika, Nijole“. Man artima klasika“, – šypsosi atlikėjas.
Taip M. Jankavičius pradėjo lankyti muzikos mokyklą, tačiau tai davė ir papildomos naudos. Dėl visko kaltas vidurinės muzikos mokytojas. „Jis man leido nedalyvauti muzikos pamokose. Kaip būdavo faina, kai aš ateidavau, visa klasė turėdavo sėdėti, o jis: Mantai, tu mokaisi muzikos mokykloje, tau nereikia čia sėdėti, nesąmonėmis užsiiminėti; eik į kambarį. Aktų salėje už scenos būdavo mažas kambariukas, kur būdavo mokyklos lėšomis nupirktų būgnų, elektrinių gitarų ir viso kito. Aš ten sėdėdamas grodavau tais instrumentais“, – prisiminimais dalijasi žinomas vyras.
Barškinti būgnais vienam užkulisiuose ilgainiui atsibodo – norėjosi kur kas platesnio gerbėjų rato.
„Nuėjome į politechnikos mokyklą ir pasiprašėme, kad mums leistų repetuoti jų aktų salėje. Mums leido ir vakarais važiuodavome autobusu per visą miestą, kad porą valandų pasėdėtume su elektrinėmis gitaromis. Tada atsivedė Viačeslavą Čerenkovą. Jis – buvęs grupės „Ramybės skveras“ narys. Nuo to prasidėjo: jis parodė pirmus akordus, išmokė elgtis su gitara, pagarbos profesijai, energijos, atsidavimo scenai. Jis buvo pirmas mano įkvėpėjas, kokiu būdu turi atsiduoti scenai. Jei jis dainuoja, tai maivosi, visą energiją parodo, rokenrolus. Grodavome senovinę muziką, bet mums, vaikams, buvo fantastika.
Prisimenu patį pirmą išėjimą į sceną. Tai buvo Kėdainiuose, 2-ojoje vidurinėje mokykloje, aktų salėje. Pilna bendraamžių, išėjau su gitara, grojome keturiese. Nejučia pradėjau groti nugara į publiką, slinkau iki užuolaidų, pabaigiau dainą už užuolaidų ir nebeišėjau. Buvo baisu. Ir dabar dar baisu – tai niekada nedingsta“, – tikina muzikantas.
Kad nebūtų taip baisu, reikia pasisemti drąsos. O kas drąsiausias ir nenugalimiausias žmogus pasaulyje? „Visi norėjome būti briusliakais. Tai buvo kultūra, kurioje gyvenome, visi mušdavomės. Norėjome būti labai kieti, nuėjome pas vieną geriausių Kėdainiuose karatistų Zaną, kad mus pamokytų. „Gerai, dabar darykite tokius pratimus.“ Mano draugas normaliai varo, o aš menininkas, kokie kovos menai? Aš kažkaip šitaip, man klubai sukasi... Jis man išpranašavo šokėjo karjerą, sako: tu gal lambadą čia šoki?“ – pamena jis.
Kartais nuo scenos namo pareina dar su karūna
Iš muzikos mokyklos M. Jankavičius buvo išspirtas jos taip ir nebaigęs. Vidurinėje ilgaplaukis, nuo galvos iki kojų oda apsirengęs auskarotas metalistas, taip pat nebuvo pageidaujamas. Jam leista baigti tik 9 klases, o tada – tiesiog nurašė.
„Mama labai jaudinosi, kad iš manęs nieko nebus, kad nueisiu šuniui ant uodegos. Kaip rūpestinga mama ji sakė: vaikeli, jei profesiją turėsi, nepražūsi. Pasiūlė man automechanikos specialybę“, – pasakoja dainininkas.
Taip meniškos sielos vaikinas palinko prie tekinimo staklių, tačiau laikas, praleistas profesinėje mokykloje, parodė ir kitą žmonių pusę. „Mačiau labai daug smurto, patyčių, išėjau labai didelę išlikimo mokyklą. Bombioškes į kapišonus deda... Labai nemalonūs dalykai. Kad išliktum, turėjai būti stiprus arba prisitaikęs. Man pavyko. Aš nebuvau stiprus, buvau ilgais plaukais, su auskaru, nešiojau odines kelnes, odinę striukę. Tame kontekste buvau balta varna, mane gelbėdavo tik viena – kad buvau muzikantas“, – pažymi jis.
Besimokydamas M. Jankavičius suprato – muzika svarbiausia. Tuo pat metu atėjo ir dar vienas suvokimas – dabar jau tikrai metas bėgti iš Kėdainių. Vaikinas savo noru laikė papildomus egzaminus ir šturmavo Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją Vilniuje. Ketino studijuoti muzikos vadybą, bet, žinoma, neįstojo.
„Tais laikais imdavo į armiją. Jei toliau neini, tave paima į armiją. Neįstojęs į vadybą rūkiau paskutinę cigaretę ir ruošiausi važiuoti namo į Kėdainius ruoštis armijai. Prie manęs priėjo žmogus (vėliau sužinojau, pučiamųjų skyriaus mokytojas) ir sako: gal nori į pučiamuosius? „Taip, aišku, kad noriu.“ Taip patekau į Tallat-Kelpšą. Leido pasirinkti iš visų galimų pučiamųjų. Pasirinkau tromboną visiškai nemokėdamas. Buvo labiau bendrystės metai – ten man buvo svarbiausia kompanija. Mokslai nebuvo ta sritis, dėl ko ten atėjau.
Mokydamasis antrame kurse sutikau savo būsimą žmoną. Ji buvo smuikininkė. Susitikdavome kiemelyje, kartu rūkydavome. Matydavau gražią mergaitę. Šalia Tallat-Kelpšos konservatorijos būdavo labai gražių vietų, kur būdavo galima nueiti kavos. Buvo kavinė „Arka“. Ten supratau, kad su šituo žmogumi noriu nugyventi visą gyvenimą. Kai susituokėme, man buvo 22 m., jai 21 m. Visgi turėjau pasirinkti, ką daryti toliau. Pamėginau įstoti į akademiją, įstojau į trombono specialybę, bet šalia pasirinkau ir vokalą. Neprisimenu, kad būčiau galvojęs, iš ko gyvensiu. Neturėjau jokių tikslų, susijusių su materialine gerove. Man pakakdavo labai mažai. Gyvenau pas žmonos tėvus, man viskas buvo patogu, valgyti turėdavau, turėdavau kelis eurus“, – pamena pašnekovas.
Ilgainiui M. Jankavičius išgarsėjo kaip vokalistas. Gyvenimas ir karjera įgavo kosminį greitį. Televizijoje prasidėjo populiariausiųjų dešimtukai: iš pradžių jis kartu su Izabele laimėjo „Lietuvos šokių dešimtuką“, kitais metais dalyvavo „Lietuvos dainų dešimtuke“ ir vėl laimėjo. Vienas po kito sekė beprotiškai sėkmingi „Tabami goes“ projektai, kuriuose M. Jankavičius įsikūnijo į Freddie`į Mercury`į ir Robbie`į Williamsą. Dar – miuziklai, kuriuose vyras atliko pagrindinius vaidmenis. Tuo metu jis pirmą kartą prisilietė ir prie teatro, kai jį pastebėjo ir į savo „Tango in Fa“ pakvietė choreografė Andželika Cholina.
Kartais nuo scenos ateinu dar su karūna, reikia ją nusiimti. Būna ne taip paprasta – būna visaip. Būdavo ir nekalbadienių, visokiausių momentų. Bet kažkuriuo momentu savo karjerai pradėjau teikti mažesnę reikšmę.
„Kad aš, toks kietas bičas, pradėsiu šokti moteriškus šokius... Pramoginiai šokiai, pasiraitymai iš pradžių buvo gėda. Bet kai pradėjau mokytis, klausytis muzikos, man taip patiko. Bet kokie šokiai teikia labai didelį džiaugsmą. Aš nemokėjau šokti, nelankiau jokių būrelių, bet girdėjau muziką“, – kalba jis.
Į M. Jankavičiaus gyvenimą įsiveržė ir kinas: po ilgų apmąstymų režisierius Donatas Ulvydas nusprendė Tado Blindos vaidmeniui pakviesti būtent jį.
„Režisierius sako: mums reikia tokio kaip Mantas, tik kad būtų aktorius. Supratau, kad nerado. Mokėmės pusę metų: ant arklių joti, kovos menų, su kardais, buvo kaskadininkai, kurie mus mokė kristi, kad nesusižeistume. Ant tų arklių jodavome patys. Kiek kartų užmynė arklys ant kojos, 5 tonos, mėlynas vaikštai... Bet buvo faina, buvo azartas, skausmo nejauti, tiesiog varai. Naktimis nemiegi, keliesi naktį, dirbi, geri 16 puodelių kavos per dieną ir varai“, – pasakoja ir aktoriumi tapęs atlikėjas.
Varyti M. Jankavičius taip ir nesustojo, nes vos baigus filmuotis kartu vaidinusiam Dainiui Kazlauskui staiga atsivėrė akys. Tokia būsimo spektaklio „Laisvi drugeliai“ pradžia.
Dabar M. Jankavičius – dviejų sūnų ir dviejų dukryčių tėvas, mylintis, gerbiantis ir besąlygiškai pasitikintis tik vienu žmogumi – savo žmona Ieva.
„Ji paskyrė gyvenimą kitiems – man ir vaikams. Iki šiol ji yra tas žmogus, kuris laiko visą šeimą. Visaip dorojamės: kartais nuo scenos ateinu dar su karūna, reikia ją nusiimti. Būna ne taip paprasta – būna visaip. Būdavo ir nekalbadienių, visokiausių momentų. Bet kažkuriuo momentu savo karjerai pradėjau teikti mažesnę reikšmę. Supratau, kad karjera yra mažas varžtelis, kuris man padeda judėti, bet nėra esmė.
Su amžiumi natūraliai ateina pasvarstymų, kas vyksta su tavo gyvenimu. Supranti, kad gyvenimas ne taip einasi. Vis nesijauti laimingas nuo žiūrovų skaičiaus ar pinigų. Nueini, kur įdomiau, kur yra triukšmo, alkoholio, linksmybių. Po to grįžti prie esmės. Nerandi tuose dalykuose sau klausimų ir ieškai Dievo. Mes esame susikūrę tradiciją: tai nėra gyvas tikėjimas – sekmadieniais einame į bažnyčią, po bažnyčios einame į kavinę. Turime tradiciją šeštadieniais kepti blynus. Tai tradicijos, kurių laikomės. Man tai atrodo nuostabu, stengiuosi tomis vertybėmis gyventi“, – mintimis dalijasi muzikantas.
Plačiau – kovo 24 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
