Specialistai sako, kad iš smurtinių santykių išsivaduoti bandančios moterys ypač dažnai patiria persekiojimą. Šią psichologinio smurto formą atskiru straipsniu kriminalizuoja vis daugiau Europos Sąjungos valstybių, tačiau Lietuva to kol kas nepadarė.
Persekiojami žmonės teisėsaugos pagalbos dažniausiai gali tikėtis tik tada, kai sulaukia grasinimų sutrikdyti sveikatą ar susidoroti. Iki tol jums vargiai kas padės, net jei per dieną sulauksite 400 skambučių, rašoma manoteises.lt pranešime žiniasklaidai.
Tokią patirtį savo kailiu patyrė ir vardo redakcijai nenorėjusi atskleisti pašnekovė, ne vienerius metus kentusi buvusio partnerio ypač agresyvų persekiojimą ir terorą.
Fizinis smurtas išaugo į grasinimus susidoroti – iš gyvenamosios šalies teko bėgti
Užsienyje santykius sukūrusi ir ilgą laiką šiltus jausmus partneriui puoselėjusi pasakojimo herojė prisimena, kad idealus ryšys su mylimuoju nutrūko susilaukus vaiko. Iki nėštumo ir jo metu vyras buvo itin dėmesingas, rūpinosi ir gerbė savo partnerę.
Pirmaisiais vaiko metais, moters teigimu, iš mylimojo ji ėmė sulaukti skaudžių replikų – jis kibdavo prie įvairių buities detalių, replikuodavo į jos apsirengimo stilių, pradėjo įtarinėti neištikimybę, nors, jos teigimu, tam nebuvo absoliučiai jokio pagrindo.
„Pradžioje kivirčai atrodė nekalti, tačiau buvo nemalonu. Ilgainiui jie įgaudavo vis daugiau įtampos, vyro tonas ir priekabės tapo reguliarūs, atsirado agresijos protrūkių. Nesupratau, kad tai, ką išgyvenu, yra psichologinio smurto apraiškos – mano šeimoje nieko panašaus nebuvo, balso niekas nekeldavo, – todėl nedrįsau apie tai kalbėtis net su pačiais artimiausiais“, – dalijasi pašnekovė.
Situacija tapo nebevaldoma tuomet, kai vyras pirmą kartą panaudojo fizinę jėgą. Tokius jo protrūkius moteris kentė metus, kol ryžosi kreiptis pagalbos į policiją. Šeimą pradėjo stebėti ir psichologai, aiškiai įvardiję, kad tuomet vos kelerių metų dukra taip pat išgyvena potrauminį stresą.
Nors vyras baugindavo savo partnerę, nenorėjo skirtis ir netgi ėmė grasinti atimsiantis judviejų vaiką, moteris nepabūgo – tuosyk su socialinių darbuotojų pagalba ji pabėgo iš šalies ir grįžo į gimtąją Lietuvą.
Persekiojimą įrodyti pavyko sukaupus tik raštiškus įrodymus
Lietuvoje moteris tikėjosi atrasti ramybę, tačiau, kaip pati prisipažįsta, prasidėjo tikras pragaras. Partneris ėmė persekioti, neduodamas ramybės nei jai, nei jos artimiesiems, puolė grasinti, jog padarys galą visai šeimai.
„Pasipylė nesibaigiantys skambučiai ir žinutės. Būdavo, jog per dieną skambindavo ir 400 kartų. Žinučių turinys visuomet žeminantis ir grasinantis. Gąsdino nužudysiąs, sudeginsiąs ar išprievartausiąs, susidorosiantis su tėvais ir giminaičiais.
Jei iškart neatsiliepdavau ir neatrašydavau – tai padaryti buvo itin sunku, nes vos grįžusi į Lietuvą, pradėjau dirbti, – šantažą nukreipdavo į artimuosius: skambindavo mamai, kuri, galiausiai, turėjo keisti telefono numerį, tėčiui, seseriai, draugams. Vėliau prasidėjo jo atakos ir šmeižtas mano darbovietėje“, – su siaubu prisimena moteris.
Anot jos, supratingi darbdaviai nepatikėjo vyro kalbomis, priešingai – kreipėsi į teisininkus, informuodami apie galimybę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Tuo metu su advokatais dėl buvusio partnerio persekiojimo bendravo ir pati pašnekovė, tačiau nuolatinis trukdymas dirbti ir patiriamas stresas dėl reputacijos, paskatino imtis griežtesnių veiksmų.
Vyrą vieno vizito į Lietuvą metu policija sulaikė dar oro uoste. Pašnekovė pasakoja, jog ji buvo sukaupusi pakankamai grasinančio ir terorizuojančio turinio žinučių, kurių pakako skirti baudžiamąją atsakomybę – Lietuvos įkalinimo įstaigoje buvęs partneris praleido 10 mėnesių.
Ragina atskirti rodomą dėmesį nuo nusikalstamos veikos
Dalindamasi savo patirtimi, moteris nesyk pažymi, jog jos persekiojimo istorija nebūtų taip paprastai pasibaigus, jei ne raštiški įrodymai su tiesioginiais grasinimais nužudyti.
„Būdavo, kad sudvejodavau dėl sprendimo ieškoti teisybės. Laimei, mane palaikė šeima, draugai, padėję surasti gerus specialistus. Jie tarsi atvėrė akis, paaiškino, kad reguliarus teroras ir visi grasinimai mano bei artimųjų atžvilgiu nėra normalu, o teisinėje valstybėje turėčiau būti ginama.
Galiu tik įsivaizduoti, ką išgyvena tos moterys, kurios neturi tokio ramsčio. Tuomet padėti turėtų institucijos. Mano atveju, dalis pareigūnų buvo empatiški, profesionalūs, tačiau pasitaikė ir manančių, jog pati esu kalta“, – pastebi ne vienerius metus terorą kentusi pašnekovė.
Moteris nori pabrėžti ir priminti visuomenei, jog išsiskyrus ir nutraukus santykius, buvusio partnerio prieš valią toliau rodomas dėmesys neturi nieko bendra su romantika ar noru susigrąžinti mylimąją. Kai telefonas niekuomet nenutyla, elektroninis paštas sprogsta nuo laiškų ir net išeiti į viešumą darosi baisu, kai grasinama susidoroti, atimti vaiką ar pakenkti artimiesiems – tai yra realūs persekiojimo ženklai, keliantys pavojų gyvybei.
„Mūsų valstybėje vis dar yra spragų, nors situacija dabar šiek tiek geresnė nei prieš kokį penkmetį. Daugėja specializuotų centrų, kur moterys gali anonimiškai paskambinti, paklausti, kaip elgtis ar kur kreiptis.
Pareigūnai taip pat turi galimybę šviestis ir mokytis atskirti tokio pobūdžio nusikaltimus, dalis jų supranta ir palaiko auką, nebesmerkia, nors ankščiau tai buvo gana paplitusi praktika. Vis dėlto, mano nuomone, persekiojimas turėtų būti nutraukiamas anksčiau, kol neprieinamas liepto galas“, – mano pasakojimo herojė.
Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovės Agnės Pakšytės, persekiojimas – tai pakartotiniai veiksmai, kai siekiama kontakto tiesiogiai arba netiesioginėmis priemonėmis. Lietuvos veikiantys Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai sako, kad persekiojimas ypač dažnas, kai bandoma nutraukti smurtinius santykius.
Bandydamas išlaikyti kito žmogaus kontrolę, persekiotojas skambinėja, pasirodo prie namų, darbovietėse, parduotuvėse, gąsdina, keikia ir kitaip žemina.
Šiuo metu Lietuvoje galioja Baudžiamojo kodekso 145 straipsnis, kuris numato atsakomybę tiems, „kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą“. Tačiau kaip pastebi smurto srityje dirbančios organizacijos, tokio reguliavimo nepakanka, o straipsnis visų situacijų neapima.
Dažnais atvejais smurtinius santykius bandančios nutraukti moteris mini, kad, norėdamos susilaukti pagalbos iš policijos pareigūnų patyrus persekiojimą, turi pateikti įrodymus, kad buvo ne tik grasinama tiesioginėmis žinutėmis, bet ir buvo imtasi kokių nors veiksmų. Kitais atvejais, nukentėjusiųjų taip pat yra klausiama, ar tai nėra tiesiog besitęsiančio konflikto su buvusiu sutuoktiniu pasekmė, arba klausiama, ką padarė, kad išprovokuotų tokį elgesį.
Dažnai persekiojimas pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, atlikti kitus asmens gyvybei, sveikatai ar turtui pavojingus veiksmus, bet ir veiksmais, kurių BK 145 str. neapima – kai persekiotojas ieško kontakto su persekiojamu asmeniu, bet jam negrasina: skambinėja daugybę kartų tiesiogiai ar į darbo vietą, ieško ryšio per kitus asmenis, vaikų ugdymo įstaigas ar būrelių vietas, atsiranda vietose, kur yra nukentėjusioji (-ysis), pavyzdžiui, parduotuvėje, kirpykloje, prie darbo, seka, tikrina socialinius tinklus, apsimeta kuo nors socialiniuose tinkluose.
Todėl, kad geriau ir efektyviau apsaugotume žmonės, kurie patiria persekiojimą ir dažnai nesulaukia pagalbos, yra siūloma turėti atskirą Baudžiamojo kodekso straipsnį. 2016 metų duomenimis, tokių priemonių jau ėmėsi 21 ES valstybė. Persekiojimo kriminalizavimas ir efektyvus persekiotojų baudimas yra ir viena iš Stambulo konvencijos nuostatų, nurodo Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovė A. Pakšytė.
Panašią informaciją interneto puslapyje pateikia ir Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos (VAT) specialistų iniciatyva „PERSEKIOJIMUI STOP“. Pasak jos, Lietuvos Resoublikos baudžiamojo kodekso (LR BK) kriminalizuotos veikos yra nepakankama priemonė persekiojimo rizikai valdyti. Tam reikalingas skirtingų sričių specialistų (teisininkų, teisėsaugos pareigūnų, socialinių darbuotojų, psichologų, psichiatrų, probacijos specialistų ir pan.) įsitraukimas.
Pasak organizacijos, persekiojimo problemai spręsti būtinas kompleksas priemonių, panašių į numatytas Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme. Ypač svarbios šios:
– Visuomenės informavimas, švietimas apie persekiojimo elgesio žalą, požymius.
– Efektyvių persekiojimo elgesio rizikos vertinimo ir valdymo metodikų adaptavimas ir taikymas.
– Pareigūnų, psichikos sveikatos srities ir kitų aktualių sričių specialistų parengimas darbui su persekiojimo atvejais (užsienio policijoje persekiojimo atvejus tiria jungtinės psichologų ir pareigūnų komandos, tokią praktiką šiuo metu taiko ir VAT).
– Kompleksinė socialinė, psichologinė, teisinė pagalba persekiojimą patiriantiems.
– Įpareigojimai persekiotojui nesiartinti prie persekiojamo asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo.
– Galimybė persekiotojui dalyvauti elgesio korekcijos programose, psichologo konsultacijose.
Taip pat svarstytina galimybė LR BK 145 str. numatyti atsakomybę už sistemingą, nepageidaujamą, įkyrų dėmesį, kuris neturi bauginimo ar psichinės prievartos požymių, tačiau kelia įtampą ar baimę bei verčia keisti persekiojamo asmens įpročius.
