Tėvui, LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovo, psichologo Justino Buroko manymu, ne pats kūdikio atsiradimas, bet santykio su partnere pasikeitimas pakeičia daug dalykų, tad suprasti, kas tuo metu su ja vyksta, svarbu. Nors pirminis prieraišumo objektas yra mama ir pradžioje tėvas turi tiesiog užimti mamos ramintojo vaidmenį, ryšį su vaiku galima kurti nuo pirmų jo gyvenimo dienų.
Psichologą, psichoterapeutą J. Buroką kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Kai knygose skaitai apie metodus, kaip padaryti, kad tavo vaikas miegotų, valgytų ar dar ką nors darytų, kaip tu nori, skamba paprastai. Kai tampi tėvu, įsijungia ir širdis, gailestis. Kaip save disciplinuojate šiuo klausimu?
– Manau, kad tų knygų skaitymas žmonėms įneša daug vidinio chaoso. Jie gauna technikas nesuprasdami, kokia už to filosofija. Iš vaiko galime padaryti, ką tik norime, bet nepamirškime, ko iš tikrųjų siekiame.
Vienas iš pagrindinių autorių, kuriais dažnai remiuosi ir dirbdamas su žmonėmis, ir kalbėdamas apie vaikus ir pats auklėdamas, rašo, kad dažnai skaitydami teorijas išmušame tai, ką turime atsinešę su savimi, vidinį žinojimą apie vaiką. Kai pradedame taikyti įvairias teorijas, tai sugadina tėvystę.
Pradžioje pagrindinis tėvo vaidmuo yra raminti mamą. Tam, kad ji galėtų duoti visa tai, ko reikia vaikui, ji turi turėti pakankamą emocinį ir fizinį saugumą.
Ilgą laiką turėjome supratimą, kad vaiką reikia auklėti jėga. Tai sovietmečio supratimas. Kai tas supratimas nuėjo, viskas perėjo į kitą pusę, kad vaikams reikia leisti viską. Tada lyg pradėta suprasti, kad ar vaiką auklėji jėga, ar viską leidi, iš tikrųjų darai labai panašią žalą, deja. Trečioji banga pradėjo sakyti, kad prieš būdamas tėvu turi pasibaigti atskirą universitetą, perskaityti tūkstantį knygų. Ir ta banga eina, ir dažnai tėvai įsivaro sau menkavertiškumo jausmą, galvoja, kad neįmanoma auginti vaiko, jei nebaigei vaikų auginimo universiteto.
Iš to jausmo atsirandanti kaltė pradedama spręsti pinigais, t. y. leidžia vaikus į brangius darželius galvodami: aš tai nepajėgus, bet jeigu susimokėsiu didžiulius pinigus, tai darželis klaidas ištaisys.
– Man teko girdėti vyrus diskutuojant apie jų vaidmenį savo vaikų gyvenime. Vienas tikino, kad vaikui atėjus į pasaulį jis atsineša 10 tūkst. taškų mamai ir nulį tėčiui. Meilė mamai – prigimtinė, o tėtis turi ją užsidirbti. Kitas tikino, kad vyrams vaikai nesuprantami iki kol pradeda kalbėti, tai nėra ko su jais pačioje pradžioje ir trintis. Kuris teisus?
– Labai įdomus dalykas: tėvui atrasti savo vaidmenį gana nelengva. Vienas dalykas, ką turime suprasti ir žinoti, kad iš tikrųjų vaikas ateina į pasaulį ne tik su įgimtu poreikiu būti pamaitintas, pagirdytas, sausas ir šiltas, bet ir gauti emocinę šilumą. Jis renkasi tam tikrą išgyvenimo strategiją: kad gautų emocinę šilumą, jis rišasi. Yra visa prieraišumo teorija, kad vaikai prisiriša prie prieraišumo objekto. Tipiškai tai bus mama, ypač kai tai yra tas žmogus, su kuriuo jis leidžia daugiausiai laiko. Nors tai gali būti ir tėtis, senelė, senelis.
Esmė tokia, kad vaikas pradžioje negali rištis prie kelių. Visą laiką yra pirminis prieraišumo objektas, kuris yra pats svarbiausias. Taigi tėtis po truputį taps antrinio prieraišumo objektu ir tam reikės laiko.
Tad pradžioje pagrindinis tėvo vaidmuo yra raminti mamą. Jeigu tavo vaiko mama sugalvojo, kad šiandien nori sūrelio ne iš tos parduotuvės, kuri yra prie tavo namų, bet iš tos, kuri yra kito miesto kitame gale, sėdi ir važiuoji. Nes tam, kad ji galėtų suvirškinti ir duoti visa tai, ko reikia vaikui, ji turi turėti pakankamą emocinį ir fizinį saugumą.
Aš ir su savo vaiku labai gerai mačiau: galėdavau nuraminti jį iki tam tikros stadijos, bet jeigu vaikui labai baisu, reikia mamos. <...> Bet tėvas nuo pat pirmų dienų, nuo laukimosi periodo gali formuoti savo ryšį. Tipiškai tėvas prisiima kokias nors pareigas ar vaidmenį: pirmadienį–penktadienį mamytė su vežimėliu, šeštadienį, sekmadienį – tėvelis. Mano reikalas buvo maudymas, vėliau – naktinis kėlimasis. Bet bendras tėčio ir vaiko laikas gali atsirasti nebūtinai nuo to momento, kai jis pradeda kalbėti. Gali atsirasti nuo pat pradžių.
Tėvui ne pats kūdikio atsiradimas, bet santykio su žmona ar partnere pasikeitimas įneša daug dalykų. Supratimas, kas vyksta su partnere tuo metu, gana svarbus.
– Statistika rodo, kad pagrindinė porų skyrybų priežastis – arba finansai, arba vaikas iki 3 metų. Kaip suprantu, apsitarimas, kieno ir kokios bus pareigos su vaiku, yra vienas iš svarbiausių dalykų norint nepalūžti atsiradus naujam šeimos nariui. Dar būna: gali būti susitaręs, ką nori, bet hormonai daro savo, mamos uzurpuoja vaikus, nustumia tuos tėčius į šoną, o paskui primesti tą vaiką nėra taip lengva. Ar yra dar patarimų, ką reikėtų turėti omenyje naujai iškeptiems tėčiams?
– Svarbus bendras supratimas, kad atsiradęs kūdikis nėra tik vaivorykštės ir vienaragiai, bet ir tam tikras vargas, nuovargis. Manau, kad tėvui ne pats kūdikio atsiradimas, bet santykio su žmona ar partnere pasikeitimas įneša daug dalykų.
Supratimas, kas vyksta su partnere tuo metu, gana svarbus. Turime suprasti, kad mama tam, kad galėtų susikalibruoti su kūdikiu, turi nusileisti į tam tikrą jo lygį. Kitaip tu negali galvoti tik apie sauskelnes, su vaiku guguoti. Gali išprotėti, tam tikra prasme mama viena koja ir išprotėja. Svarbus supratimas, kad ji truputėlį yra neadekvati. Į visus reikalus reikia reaguoti per tą prizmę.
Antras dalykas – susitarti, kaip reaguosime, kai bus sudėtinga, kas ką darys. Kartais sunku susitarti iš anksto, bet svarbus vaidmens supratimas – palaikytojo, šeimos galvos, kuris užtikrina stabilumą, gali įnešti sveikesnio proto. Tai padeda išgyventi.
– Ar pas patį ateina vyrai su baime su vaiku būti jautrūs, silpni, kurie užima tą blogojo policininko vaidmenį?
– Kiek man tenka susidurti, tėčiai labai sąmoningėja. Tas pasiskirstymas, kad vaikas pirmus 3 metus yra mamos atsakomybė, o aš pasirodysiu gyvenime vėliau, mano galva, labai smarkiai keičiasi. Dabar mada ir tėčiams megzti ryšį, būti. Iš terapinės praktikos žinau istorijų, kai žmogus sako: negaliu to vaiko vesti į darželį, man jį palikti – aš apsiverksiu. Tas jautrumas atsiranda ir aš džiaugiuosi.
– O kaip tėčio vaidmuo kinta vaikui augant? Yra ta teorija, kad mamos yra ramybės uostai, o tėčiai yra tie, kurie ruošia gyvenimui.
– Tėvo vaidmuo tampa labai svarbus nuo maždaug 3 metų. Tėvas drąsesnis, mama pasaugo. Tėvas parodo nesąmonių darymą, feisbuke yra labai gerų memų, kaip mama maitina, prausia, kaip tėvas maitina, prausia. Tėvas suteikia drąsos. Visi mes paskui gyvenime nešamės patyrimus – nuo raminančio mamos iki tėčio drąsos įpučiantį. „Einam, pabandysim, padarysim, pažiūrėsim, kaip čia kas, pameistrausim...“
Tas vaidmuo labai svarbus nuo maždaug 3 gyvenimo metų, kai vaikas įšoka į oidipinę stadiją. Ji mistifikuojama, bet tai labai svarbu mergaitėms – gauti tėvo dėmesio, ko niekaip negali kompensuoti mama. Jeigu berniukai auga be tėvo, jiems tai nebus labai jautru, bet mergaitėms matyti tėvišką dėmesį yra labai svarbu. Tai yra iki maždaug 5–6 gyvenimo metų. Jeigu pora yra išsiskyrusi, didelė bėda, kai mama bando atstoti ir mamą, ir tėtį, tada nei vieno, nei kito nepadaro gerai.
Mergaitė pradeda norėti būti princese, kad ja žavėtųsi, bet jai reikia, kad ja žavėtųsi ne mama, o tėvas, vyras. Tokiu būdu formuojasi moters savęs suvokimas, kad ji yra princesė gerąja prasme. Jei to suvokimo ji negaus dabar, gali būti sudėtinga suaugus, nes visą laiką norėsis tą deficitą panaikinti ir niekaip neišeis. Ji vis ieškos vyrų dėmesio, vis nesiklostys santykiai, nes vyrų dėmesys to deficito neužpildys. Tad mamos turėtų pagalvoti, kaip mergaitei gauti vyriško dėmesio.
Visas pokalbis – kovo 4 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
