„Šiemet gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis“, – portalui LRT.lt sako aktorė ir atlikėja Kristina Radžiukynaitė-KaYra, vasarą išsiskyrusi su vaikinu, atsitiesianti po netekčių ir išbandymų. Nepaisant to, kad buvo nelengvi, šie metai atlikėjai yra ir vieni geriausių bei ryškiausių gyvenime. „Tai buvo tikri emocijų kalneliai“, – apibendrina ji.
– Šie metai tau prasidėjo nacionaline „Eurovizijos“ atranka, vėliau visus pristabdė pavasarinis karantinas, o, jam atlaisvėjus, gyvenime atsirado „Šok su žvaigžde“ ir vėl sugrįžęs karantinas. Atrodo, kad nors pasaulis šiemet sukosi kiek lėčiau, tau tai buvo ganėtinai intensyvūs metai.
– Man šie metai buvo kaip savotiški emocijų kalneliai. Tai buvo ir atradimų, ir praradimų metai. Mano asmeninis gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – po penkerių metų draugystės išsiskyriau su vaikinu, buvo ir brangių žmonių netekčių, ir karjeros kelyje išgirdau atsakymą „ne“ ten, kur tikėjausi išgirsti „taip“. Ne viskas klostėsi taip, kaip norėjau, buvo ir liūdnų akimirkų, ir sunkumų. Karantinas prie to taip pat prisidėjo.
Tačiau taip pat šie metai buvo kol kas vieni geriausių mano metų – jaučiu, kad iš tikrųjų pradedu suvokti, jog gyvename tik vieną kartą, ir pradedu gyventi šia diena. Dabar man – savotiškas atgimimo momentas, kai pradeda atsiverti durys, nors galvojau, kad jos neatsivers.
Didžiausias atradimas man buvo tai, kad supratau, jog laiminga galiu būti ir pati su savimi, o labiausiai džiaugiuosi tuo, kad dar niekada nesijaučiau tokia brandi ir savimi pasitikinti, atrandu savyje daug drąsos ir stiprybės. Šiemet man suėjo 28-eri, gimtadienis buvo kitoks nei visada, bet supratau, kad vis tik esu labai savarankiška ir stipri savo vidumi.
Be to, esu dėkinga gyvenimui, kad man netrūksta darbo, kad esu kviečiama, daug kur dalyvauju, o tai suteikia daug laimės. Šie metai kol kas yra ryškiausi mano gyvenime, nes daug visko vyksta vienu metu. „Šok su žvaigžde“ – kaip grietinėlė ant torto, nes projektas bene daugiausia prisidėjo prie mano savijautos ir suvokimo, kad galiu daugiau, nei man atrodė.
Man atrodo, kad dalintis svarbu ir nėra temų tabu. Gyvename 21 a., esame laisvi žmonės, tad turime kalbėti apie viską, nes kalbėjimas ir bendravimas yra raktas į laimę.
– Ar po skyrybų reikia iš naujo mokytis gyventi vienai?
– Labai džiaugiuosi, kad beveik iškart po skyrybų atsirado projektas „Šok su žvaigžde“. Jis man neleido liūdėti, tiesiog nebuvo kada. Žinoma, buvo labai liūdnų vakarų, o egzistencinių klausimų, kas toliau, būna ir dabar.
Bet nestokoju entuziazmo ir šis laikas kol kas man patinka, jis yra kitoks. Noriu atrasti laimę savyje būdama viena. Dabar tą laiką, kurį skirdavau santykiams, galiu skirti kitiems dalykams. Išsigrynino labai daug svajonių ir tikslų, susijusių ir su karjera, ir su mano laisvalaikiu, kelionėmis.
– Ar tiesa, kad apsigyvenę atskirai su vaikinu vis tiek dalijatės šuns Bacho priežiūra?
– Beprotiškai myliu gyvūnus. Kadangi vaikų dar neturiu, Bachas man kaip vaikas. Buvusiam mano draugui taip pat. Kadangi išsiskyrėme gražiuoju, nusprendėme, kad nenorime Bacho atskirti nuo kurio nors iš mūsų, ir priežiūra dalijamės. Juk ir šuo nusipelnė būti laimingas. Manau, kad tai labai graži idėja.
– Nors žiūrovai, matydami jus kartu su partneriu Justu Girdvainiu, vis pasvarsto, kad esate pora, ne kartą patikinote, kad romantiški santykiai jūsų tikrai nesieja. Galbūt projektas padovanojo kitokius santykius – tvirtą draugystę?
– Žinoma! Manau, kad su Justu tikrai būsime draugai ne vieniems metams. Pasikalbame, kad esame sielos draugai, vienodai mąstantys daugeliu klausimų, ypač kalbant apie kūrybinį procesą. Net patiems dėl to keista. Nepaisydami visų smulkių nesutarimų, kurių dėl nuovargio kartais kyla repeticijų salėje, labai gerai sutariame. Šis projektas tikrai man padovanojo labai gerą draugą ir naują žmogų mano gyvenime.
„Šok su žvaigžde“ – kaip grietinėlė ant torto, nes projektas bene daugiausia prisidėjo prie mano savijautos ir suvokimo, kad galiu daugiau, nei man atrodė.
– Bet kokiu atveju, po savaitės – „Šok su žvaigžde“ finalas, į kokią kasdienybę sugrįši tu, ir kas po projekto sugrįš į tavo kasdienybę?
– Man šiek tiek baisu – atrodo, kad nepamenu, kaip gyvenau anksčiau. Esu žmogus, kuriam patinka didelis krūvis ir kuris mėgsta dirbti kaip jautis. Tada neapsikraunu kokiomis nors buitinėmis problemomis ir pan. Kai baigsis projektas, gali būti, kad lauks liūdesys, nes tos rutinos ir fizinio krūvio labai trūks.
Galbūt po projekto pradėsiu sportuoti ar ieškosiu, kaip išsikrauti, galbūt lankysiu bačiatą ir bandysiu tą šokį į savo gyvenimą kažkaip įpinti. Trūks daugybės dalykų. Dar projektas nesibaigė, o aš jau pasiilgau. Nors ir būna to nuovargio, būna sunku, žinau, kad net ir to nuovargio pasiilgsiu. „Šok su žvaigžde“ – pats sudėtingiausias fiziškai ir morališkai projektas, kuriame esu dalyvavusi. Bet ir pats mieliausias širdžiai, nes sugebėjau įrodyti sau, kad galiu ne tik vaidinti ar dainuoti.
– Dažnai atrodai linksma, optimistiška, tačiau ne kartą atvirai prakalbai apie gyvenimo skaudulius – vaikystėje patirtas bendraamžių patyčias, valgymo sutrikimus, lydėjusį nerimą ar panikos atakas. Ne kiekvienas išdrįsta būti toks atviras.
– Galbūt atrodau pozityvi, nes stengiuosi neapkrauti aplinkinių savo problemomis, stengiuosi iš to nepūsti didelio burbulo. Vis tik visos klaidos, skauduliai yra mano gyvenimo dalis, pavertusi mane tuo, kuo esu šiandien.
Tai yra praeitis, į ją žvalgytis nereikia, tačiau dalytis patirtimis man yra gera. Man rašo paauglės, mergaitės, jos manęs klausia apie mano patirtis, dalijasi savosiomis ir aš džiaugiuosi galėdama joms pasakyti, kad viskas bus gerai. Kai buvau paauglė man ir pačiai reikėjo, kad man kas nors pasakytų: „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Dabar stengiuosi padėti kitiems ir norėčiau, kad ateityje tai išaugtų į ką nors daugiau. Turiu daug gerų norų, tik kol kas vis pritrūkstu laiko.
Man atrodo, kad dalintis svarbu ir nėra temų tabu. Gyvename 21 a., esame laisvi žmonės, tad turime kalbėti apie viską, nes kalbėjimas ir bendravimas yra raktas į laimę, o žmonės šiais laikais yra sulindę į ekranus ir bendrauja gerokai mažiau.
– Kas sunkiausiomis akimirkomis labiausiai padėjo nenuleisti rankų?
– Mano autoritetas, mano ramstis visada buvo ir yra mano mama. Su ja pasidalijame problemomis ir viena kitą palaikome. Labai svarbus bendravimas ir ryšys su tėvais. Tėvai turėtų domėtis, ką vaikai daro socialinėse medijose, kuo užsiima ir pan., jie turėtų pastebėti savo vaikus, kad mažos jų problemos nevirstų didelėmis.
Be to, kaip jau tapo normalu lankytis pas šeimos gydytoją, taip pat normalu yra ir nueiti pas psichologą bei pasirūpinti savo emocine būsena. Tai, kad lankaisi pas psichologą, nereiškia, kad sergi kokia nors liga. Manau, normalu nueiti pas pašalinį žmogų, visiškai nešališką, kuris tiesiog galėtų išklausyti. Kaip minėjau, ne visada norisi savo problemomis apkrauti artimuosius. Man asmeniškai psichologas tikrai padėjo ir manau, kad visada reguliariai apsilankysiu norėdama palaikyti emocinę pusiausvyrą.
– Dar yra žmonių, kurie yra įsitikinę, kad psichologas turi išspręsti visas problemas ir padaryti tave laimingą, viename interviu kaip tik minėjai, kad dabar mokaisi būti laiminga...
– Psichologas yra žmogus, kuris padeda laimės ieškoti savyje, o ne kituose. Turbūt pagrindinė problema yra tai, kad laukiame, kol kiti žmonės ar aplinkybės padarys mus laimingus. Reikia suvokti, kad viskas yra mūsų rankose, o kiekvienas nepasisekimas taip pat yra sėkmė. Niekas nepadarys mūsų laimingų, išskyrus mus pačius.
Mes patys kuriame tą nuotaiką ir buriame aplink save panašius žmones. Tai suvokiant yra daug lengviau gyventi ir manau, kad jau po truputį atrandu tą raktą į laimę ir su kiekviena diena darausi laimingesnė.
Didžiausias atradimas man buvo tai, kad supratau, jog laiminga galiu būti ir pati su savimi.
– Kad nesėkmės taip pat yra sėkmė, dažniausiai galime pasakyti tik praėjus tam tikram laikui. Žiūrėti taip optimistiškai tada, kai talžo išbandymai, turbūt neįmanoma. Kaip pati neprarasdavai vilties, kai išgyvenai juodžiausius laikotarpius?
– Nors buvo itin sunkių momentų, visuomet stengiuosi nepulti į neviltį ir pamatyti, kad pakeitus požiūrį viskas gali būti geriau. Kai norėsime būti laimingi ir to sieksime, laimingi ir būsime. Žinoma, lengviausia būti auka, gailėti savęs, tą mes tikrai dažnai darome. Taigi, turbūt pamatyti kitas spalvas galime tada, kai nustojame savęs gailėti, svarstyti apie tai, kas buvo, o pradedame kabintis toliau į gyvenimą, nes jis prabėga labai greitai.
Dabar man – savotiškas atgimimo momentas, kai pradeda atsiverti durys, nors galvojau, kad jos neatsivers.
– Artėja gražiausios metų šventės, kaip joms ruošiesi ir jas pasitinki?
– Kalėdos – mano mylimiausia metų šventė. Šiemet ji yra kitokia visomis prasmėmis, dėl to truputį gaila. Paprastai eglutę papuošdavau dar gruodžiui neprasidėjus, būdavau ta vaikiška mergaitė, kuri puola pirkti advento kalendoriaus, pakuoja dovanas. Tačiau šiemet mano namuose šventėmis dar nekvepia – neturiu eglutės, nesu nupirkusi dovanų. Turbūt apie tai pradėsiu galvoti pasibaigus projektui.
Paprastai prie mūsų šventinio šeimos stalo susėda apie penkiolika žmonių, gaila, kad šiemet, norėdami vieni kitus apsaugoti, šventes sutiksime atskirai. Kadangi mano seneliai puikiausiai naudojasi kompiuteriu ir įvairiomis programėlėmis, mūsų virtualios Velykos buvo labai smagios, tad tikiu, kad taip pat sugalvosime, kaip šias šventes padaryti nors kiek smagesnes.
