„Nesiveržiu būti priekyje – man smagiau dirbti savo darbą, nei vaikščioti raudonuoju kilimu“, – portalui LRT.lt sako aktorius Paulius Markevičius, rudenį atsiėmęs „Auksinį scenos kryžių“, nominuotas „Sidabrinei gervei“. Sukūręs ne vieną ryškų vaidmenį lietuviškoje scenoje ir kine, aktorius su malonumu prisimena ir darbą „Černobylio“ aikštelėje.
– Nors daugeliui geriausiai žinomas esate kaip aktorius, taip pat jūs – režisierius, kuriantis garso takelius teatrui. Karantinas iš atlikėjų atėmė saviraiškos galimybes, tačiau kūrėjai gali ir toliau atsiduoti kūrybai. Kaip jūs šiuo laikotarpiu realizuojate save?
– Pirmoji banga kėlė daugiau streso, nes visai nesupratome, kas yra tas nematomas priešas, kaip su juo elgtis. Antroji banga nepalyginamai ramesnė – jau žinome, ką tai reiškia, ko tikėtis. Tačiau karantinas kelia dvejopus jausmus – kaip atlikėjui yra liūdna, nes dauguma suplanuotų spektaklių, pasirodymų yra atšaukti. Žinoma, yra darbų, kurie nesustojo, – ruošiamės premjeroms, spektaklių filmavimams.
Tačiau tuštuma, atsivėrusi dėl to, kad dalis pasirodymų įvykti negali, užsipildo kūrybine veikla – šis metas puikus generuoti idėjas ateičiai. Visada į priekį stengiuosi žiūrėti šviesiai – tikiu, kad ši situacija nesitęs amžinai, tad reikia ruoštis geresniems laikams, nesvarbu, ar jie ateis rytoj, ar po mėnesio, ar po trijų. Daug laiko praleidžiu kurdamas, daug skaitau, rašau, skiriu laiko dalykams, kurie buvo kiek nustumti į šalį, sugrįžtu prie muzikos kūrimo.
Taip pat malonu, kad turiu daugiau laiko kitoms veikloms, pavyzdžiui, galėjau neskubėdamas susitvarkyti sode, sugrėbti lapus, apgenėti krūmus ir pasiruošti žiemai. Daugiau laiko galiu skirti sau, šeimai, namams.
Buvo gera matyti, kad „Černobylio“ filmavimo aikštelėje dirbę lietuviai niekuo nenusileidžia ir kai kuriose vietose netgi lenkia tuos, kurie atvyko iš Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos ar kitų pasaulio šalių.
– Sodas, pabuvimas gamtoje visuomet buvo jūsų pomėgis, ar jį atrodote per pavasarinį karantiną?
– Sodas jau nuo prosenelio laikų yra mūsų šeimos puoselėjama ir prižiūrima vietelė. Kaip žmogui man labai svarbu pabūti gamtoje, ypač vienumoje. Tai – savotiška meditacija, sugrįžimas prie tikrųjų minčių, nes gamta yra puiki erdvė užduoti sau gilius, tikrus vidinius klausimus. Mėgstu sukišti rankas ir kojas į žemę, tam tikra prasme įsižeminti. Tai mėgau visada, bet karantinas tapo proga daugiau pasidomėti ir paskaityti specifinės literatūros apie vieno ar kito augalo priežiūrą, sukaupti tam tikrų specifinių žinių, pasigilinti į sritis, kurioms anksčiau pritrūkdavo laiko.
– Šis ruduo jums buvo savotiško kūrybinio derliaus metas – už Martyno vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“ pelnėte „Auksinį scenos kryžių“, už vaidmenį filme „Išgyventi vasarą“ buvote nominuotas „Sidabrinei gervei“. Kai kurie kolegos sako, kad apdovanojimų visiškai nesureikšmina ir laiko nebent tik maloniu dėmesiu, kiti vadina motyvacija, treti – ženklu, kad yra teisingame kelyje. Ką apdovanojimai reiškia jums?
– Įdomu, ką pasakytų ketvirtieji, kuriuos apdovanojimai pakeičia. Man apdovanojimas pirmiausia yra ne individualaus darbo ar pasiekimo, o visos kino ar teatro komandos darbo įvertinimas per vieną ar kitą asmenį. Juk kinas ir teatras visuomet yra kūrybinės komandos darbo rezultatas. Taigi tokie apdovanojimai pirmiausia yra užtikrinimas visai komandai, kad judama gera kryptimi, paskatinimas darbuotis toliau ir eiti į priekį.
Naujo pasaulio, naujos realybės kūrimas žavi labiausiai. Didžiausias stebuklas – kai žiūrovas patiki nesamu.
– Aktoriai dažnai sako, kad yra savotiški narcizai, mėgstantys dėmesį. Atrodo, kad esate ganėtinai kuklus...
– Galbūt. Turbūt taip yra todėl, kad nesu tik aktorius. Kadangi tenka režisuoti spektaklius, rašau scenarijus, dirbu su scenografija, įvairiais projektais, apkabinu įvairias sritis. Esu dirbęs su monospektakliu „Alberai, WRU?“, jame viską dariau vienas. Praėjus premjerai net neturėjau su kuo atšvęsti ar kam paspausti rankos ir pasveikinti su premjera, tik save patį. Vis tik žinau, kas yra komanda, kiek ji daug padaro ir ką reiškia.
Galbūt ne visada aktorius supranta, kiek iš tiesų žmonių prisideda prie to, kad vieną ar kitą meno projektą išvystų žiūrovas. Žinoma, aktorius yra tas žmogus, kuris veikia scenoje ir jis yra tiltelis, kuris visos komandos darbą perduoda publikai. Tačiau nesiveržiu būti priekyje – man smagiau dirbti darbą, nei vaikščioti raudonuoju kilimu.
Stengiuosi išlaikyti ir tradiciją, manau, ne veltui teatras gyvuoja jau ne vieną tūkstantį metų – aktoriaus ir žiūrovo susitikime yra užkoduoti tam tikri dalykai.
– Nusifilmavote ir pasaulinio populiarumo sulaukusiame seriale „Černobylis“, kurį sausį pradės rodyti LRT TELEVIZIJA. Kaip prisimenate šią patirtį?
– Tai buvo nuostabi patirtis, palikusi tik geriausius prisiminimus, ir didžiausia užsienio kino kūrėjų produkcija, kurią kuriant iki šiol teko dalyvauti. Didžiausia visapusiškai – techninio personalo, aktorių gausa, filmavimo vietų įvairove, daugybe technikos, profesionalumo lygiu. Tai buvo aukščiausios prabos darbas, po kurio galiu pasakyti, kad pabuvau Holivude.
Buvo gera matyti, kad „Černobylio“ filmavimo aikštelėje dirbę lietuviai niekuo nenusileidžia ir kai kuriose vietose netgi lenkia tuos, kurie atvyko iš Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos ar kitų pasaulio šalių. Džiugu, kad tikrai neturėtume jaustis nei mažesni, nei menkesni savo gabumais ar profesionalumu. Gera buvo matyti kolegų darbą ir pačiam prisidėti.
Žinoma, buvo įdomu sutikti aktorius, kuriuos buvau matęs tik televizoriaus ar kino ekranuose. Įspūdį darė tai, kad galėjau su jais kalbėtis, vaidinti ar bent jau prasilenkti žvilgsniu. Geras jausmas, kai tavimi pasitiki ir tave įsileidžia į tokią erdvę. Tai buvo didžiulis pasitikėjimas ir vidinis postūmis pačiam, kad ir aš galiu.
Gamta – savotiška meditacija, sugrįžimas prie tikrųjų minčių, nes gamta yra puiki erdvė užduoti sau gilius, tikrus vidinius klausimus.
– Ar tuo metu nujautėte, kad serialas sulauks tokio populiarumo, nuskins prestižinius kino industrijos apdovanojimus?
– Tuo metu negalvojau nei apie populiarumą, nei apie apdovanojimus. Pamenu, kad prieš filmavimus perskaičiau scenarijų ir pagalvojau, kad tai bus labai geras darbas. Vien skaitydamas scenarijų pajaučiau tą įtampą, ėmiau virpėti. Pamenu ir aikštelėje tvyrančią atmosferą, kai supranti, kad turėsi susikaupti ir pasistengti atlikti viską, ko iš tavęs tikisi, kiek įmanoma geriau. Kitaip ir negali būti, kai matai, kaip visi dirba.
– Tikriausiai neverta klausti, ar „Černobylį“ žiūrėjote...
– Žinoma, kartą peržiūrėjau ir man labai patiko. Rekomendavau visiems pasižiūrėti.
– Kaip apskritai žiūrite filmus, kuriuose pats nusifilmavote?
– Paprastai aktorius pamato jau užbaigtą filmą. Žiūrėdamas pirmuosius savo filmus buvau priekabus sau – galvodavau, kodėl tokios intonacijos, kodėl tokie gestai ar pan. Su laiku supratau, kad tai žalinga, nes neleidžia pamatyti visumos, tarsi lieku nepamatęs paties filmo. Dabar stengiuosi atsiriboti nuo savęs vertinimo ir savikritikos ir nesusitelkti į smulkmenas.
– Filmai, serialai, teatras – didelė jūsų laisvalaikio dalis?
– Serialų žiūriu nedaug, kinas dažniausiai yra mano laisvalaikis, o spektaklius žiūriu dvejopai. Kartais einu į spektaklį žiūrėti jo kaip kolega, kaip žmogus, dirbantis toje srityje, kuris gali turėti tam tikrų įžvalgų. Pastaruoju metu nemažai spektaklių žiūriu internetu – noriu pamatyti, kaip spektakliai filmuojami, kaip jie veikia, perkelti į skaitmeninę erdvę, nes ir pats ruošiuosi spektaklių filmavimams. O kartais į teatrą einu kaip žiūrovas, norėdamas tiesiog atsipalaiduoti, nes teatras man patinka.
– Kas apskritai jus žavi jūsų darbe – temos, istorijos, nebandyti laukai, atradimai, nauji potyriai?
– Spektaklio kūrimas man dažnai prasideda nuo darbo su scenografija. Susitikę su scenos dailininku, pradedame kurti naują pasaulį, visatą, kuri iki mūsų susitikimo neegzistavo. Kai ją sukuriame, į tą naują erdvę įleidžiame aktorius, kurie toje erdvėje tarsi pradeda gyventi naują gyvenimą. Tas naujo pasaulio, naujos realybės kūrimas žavi labiausiai. Didžiausias stebuklas – kai žiūrovas patiki nesamu.
Apskritai mane domina spektakliai plačiąja prasme – kas yra gyvas veiksmas, suplanuotas laike ir erdvėje, kur susitinka to veiksmo atlikėjas ir žiūrovas. Mane domina, koks santykis gali tarp jų užsimegzti ir kaip jis užsimezga, kur ir kaip galima pakreipti tą susitikimą.
Skiriu daugiau laiko tam, kad susidraugaučiau ir suvaldyčiau perfekcionistą savyje.
– Ne karantino metu labai įdomūs susitikimai vyksta drauge su Lietuvos etnokosmologijos muziejumi ir Vilniaus miesto teatru „Meno ir mokslo laboratorija“. Kviečiate į kelionę po žvaigždynus „Ženklai“, čia žiūrovai klausydamiesi jūsų balso gali stebėti dangų.
– „Ženkluose“ susilieja kūryba ir edukacija. Juos kurdami remiamės lietuvių etnokosmologijos žiniomis. Paprastai spektaklis vykdavo sukvietus būrį žmonių po žvaigždėtu dangumi, į vieną vietą, tačiau tikimės, kad kitąmet spektaklio bus galima klausytis savo telefone individualiai kur nors prie jūros ar sodyboje.
Programėlė padėtų susiorientuoti danguje, atrasti žvaigždynus, dangaus kūnus ir atskleisti, kas vyksta naktiniame danguje. O kai karantinas baigsis, tikimės vėl visus sukviesti į bendrus susitikimus, nes juose dalyvauja ir astronomas, jis renginio metu viską parodo lazeriu, o po jo mielai atsako į žiūrovų klausimus. Taigi, susitikus visuomet būna smagu ir pabendrauti.
– Jums įdomu ieškoti naujų formų?
– Neturiu tikslo ieškoti naujų formų, tiesiog technologijos šiandien yra lengvai prieinamos, o technologiniai sprendimai neapeina ir teatro, tad jis nelieka konservuota, izoliuota erdve. Kuriantiesiems teatrą technologijos suteikia naujų galimybių įtraukti žiūrovą į veiksmą, į netikėtą erdvę, pakviesti ant scenos, suteikia naujų požiūrio taškų. Teatras vis labiau perlipa į kasdienybę, vyksta arčiau žmonių, užklumpa juos kasdienybėje, nebūtą pasaulį suliedamas su realybe. Man tai yra žavu.
Mano kūryboje kitokių formų atsiranda savaime, siekiant ryšio su žiūrovu, bet taip pat stengiuosi išlaikyti ir tradiciją, manau, ne veltui teatras gyvuoja jau ne vieną tūkstantį metų – aktoriaus ir žiūrovo susitikime yra užkoduoti tam tikri dalykai. Galbūt atsiranda tokių krypčių kaip performansas, hepeningas, kurios nėra teatras, ir jos nebus teatras. Kažkas yra tame, kai mes atsisėdame tamsoje, saugiai žiūrime į ant apšviestos scenos esantį veiksmą. Manau, ieškau tarpinės būsenos, kurioje žiūrovas galėtų būti kartu ir tarp publikos, ir įtraukiamas į veiksmą.
– Dažnai galima išgirsti, kad aktoriaus būsena per spektaklį priklauso nuo publikos. Kiek įtakos žiūrovas turi jums?
– Prieš antrąjį karantiną, kai spektakliai dar galėjo vykti, tačiau juose dalyvaudavo kur kas mažiau žiūrovų, būtinai turinčių dėvėti kaukes, apimdavo labai keistas jausmas. Pavyzdžiui, vaidinu ant Mažojo teatro scenos, ir salė, kuri paprastai būdavo pilna, dabar gerokai ištuštėjusi, o tos kaukės kaip pikseliai išsimėčiusios erdvėje – rodos, tik jas ir matai, nesimato nei žmonių akių, nei reakcijų. Nesupranti, kaip reaguoja žiūrovas, nors aktoriui publikos reakcija – labai svarbi. Svarbus ir emocinis bendravimas, kuris nuolat vyksta teatre.
Vaidindamas monospektaklį „Alberai, WRU?“, kuris yra skirtas vienam žiūrovui, taip pat pastebiu skirtingus žiūrovus – vienas ateina nusiteikęs, kad aš turiu jį nustebinti, kitas atsisėda sukryžiavęs rankas ir kojas, taip tarsi parodydamas, kad yra uždaras, nelinkęs manęs prisileisti.
Gera matyti, kaip per spektaklį rankos ir kojos atkryžiuojamos, nusimetami paltai, skaros ir žiūrovas tiesiog panyra į veiksmą. Juk teatras, net jei tik tuo, spektaklio, metu, atveria kažką – įtraukia žiūrovą, apgauna iliuzija, ištraukia iš jo nuostatų, atšildo kaip ledą. Net jei ir trumpam. Labai įdomu matyti, kaip žmogus keičiasi, jausti tą energiją. Tarsi pradeda bendradarbiauti ir kurti kažką tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje su aktoriumi.
– Ir nors sakėte, kad kartais pavyksta kovoti su savikritika, ar jau išmokote pasidžiaugti pavykusiais darbais?
– Kaip tik per karantiną skiriu daugiau laiko susidraugauti ir suvaldyti perfekcionistą savyje – tobulumo siekimas niekada nesustoja. Tačiau būna, kad jaučiu, jog viskas praėjo gerai, lempa nenukrito, technika veikė puikiai, aktoriai suvaidino gerai, ir pasidžiaugiu tuo, tačiau randu ir prie ko prikibti.
Vis tik spektaklis – ne kinas, kur viskas sumontuota ir užbaigta, spektaklis – nuolat kintantis, tarsi pasipildantis. Kartais aktorius suvaidina dar geriau, geriau suimprovizuoja, atsiveria naujos galimybės, tobulėjimas, o kartais spektaklis sminga žemyn. Tačiau jis nuolat keičiasi. Gerus momentus stengiuosi pastebėti ir įvertinti, bet pagalvoju, ką galima padaryti geriau.
