Žinomiausios Lietuvos politologų kalvės vadovė Margarita Šešelgytė buvo netoli pasirinkimo studijuoti teisę, o ne politikos mokslus, visgi didžiąją dalį jos paauglystės laisvalaikio užkariavo pianinas, sugrįžimą prie kurio M. Šešelgytė šiandien vadina viena iš terapijos formų.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktore 2019 m. išrinkta M. Šešelgytė vadina jį daugiau negu mokslo ar darbo, bet ir erdve, kurioje gimsta idėjos, sutinkami bendraminčiai ir kuriami ateities projektai. Toks ryšys nestebina, turint omenyje, kad institute M. Šešelgytė dirba nuo 2007 metų, čia pat ji baigė bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas.
Institutas kaip bendruomenė, tiesa, šiuo metu persikėlęs į nuotolinę erdvę, kaip ir kitos mokymo įstaigos. „Aš esu absoliuti ekstravertė, todėl man šis karantino laikotarpis yra keliantis iššūkių – man reikia žmonių, reikia bendravimo“, – LRT OPUS laidai „Švelnūs tardymai“ sakė M. Šešelgytė.
Visgi dabartiniams studentams introvertams, nemėgstantiems viešo kalbėjimo auditorijose, šis laikotarpis galbūt priešingai – kiek lengvesnis, svarstė pašnekovė.
„Man atrodo, kad tikrai reikėtų kiek įmanoma individualizuoti studijas. Tai yra brangus dalykas, komplikuotas. Bet ne visi yra puikūs kalbėtojai, galima išmokti dalykų, bet žmogus perlipinės per save ir, ko gero, nereikia prašyti žuvies, kad įliptų į medį.
Tie, kurie introvertai, galbūt yra puikūs rašytojai, rašo nuostabius tekstus ir analizes, tiesiog nemėgsta viešai kalbėti. Ar jie prastesni politikos mokslų studentai ir absolventai? Manau, kad ne, kiekvienas turi savo kelią ir jeigu darai tai, kas tau priimtina pagal prigimtį, tu paprastai darai tai geriau negu turėdamas peržengti per save“, – apie esamojo laikotarpio iššūkius ir galimybes kalbėjo M. Šešelgytė.
Politologė laidoje pasakojo, kad nuo darbų atitrūksta skaitydama, o karantino metu atrado ir vaikščiojimo malonumą.
„Ramybės minučių yra tikrai nedaug ir aš jas tikrai branginu. Knyga gali tą ramybės momentą suteikti, bet ne profesinė – jų tikrai daug tenka skaityti ir tada jautiesi kaip darbe sėdėdamas. Kažkas iš grožinės literatūros yra tas ramybės momentas“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Prisėsti prie pianino – kita poilsio forma, nors ir reta. Politologės ryšys su muzika ir šiuo instrumentu skaičiuoja ne vienerius metus, su juo būta ir malonių, ir varginančių dienų.
„Kažkada labai norėjau groti, tėvai mane užrašė į muzikos mokyklą ir iš pradžių ėjau mielai. Vėliau reikėjo daug dirbti, nes grojimas pianinu yra darbas. Jeigu nori kažką gerai daryti, yra tik darbas. (...) Labai nenorėjau, bet man jau sakė, kad kalbų nėra – gavai gerą pianiną, atidirbsi.
Ir dirbau, muzikos mokyklą pabaigiau. Atsimenu, kad prieš egzaminus reikėdavo groti vos ne 8 valandas per dieną, tikrai daug darbo. Paskui santykis nutrūko, nes džiaugiausi, kad pabaigiau ir nebereikia dirbti, o kai vėl prisėdau, labai nusivyliau savimi, nes pirštai buvo kaip dešrelės ir to, ką galėdavau sugroti baigusi muzikos mokyklą – o tai buvo tikrai sudėtingi kūriniai – aš tiesiog nebesugrodavau.
Ir tada buvo atmetimo reakcija: ir gerai, ir nebegrosiu. Bet prieš keletą metų pagalvojau, kad ne, reikia prisėsti“, – pasakojo TSPMI direktorė.
Kalbėdama apie vaikystę ir paauglystę ji prisimena, jog šalia muzikos visuomet svarbūs išliko ir mokslai. Tiesa, kur kryps studijos, apsisprendusi tik paskutiniaisiais metais mokykloje, kai teisę nusvėrė politika. O prie pastarosios polinkis atsirado dėka istorijos.
„Man buvo įdomu istorija, labai mėgau jos pamokos. Atsimenu, dar tais sovietiniais laikais senelis turėjo seną Adolfo Šapokos knygą, kuri buvo labai mistifikuota, jos oficialiai kaip ir nebuvo galima rodyti, bet mes ją turėjome, skaitėme“, – laidoje „Švelnūs tardymai“ sakė M. Šešelgytė.
Šiandien ji prisimena, kad ypatingai įdomu buvo stebėti Sąjūdžio politinę veiklą.
„Mano paauglystėje vyko labai įdomūs įvykiai – Sąjūdžio pradžia, Lietuvos nepriklausomybė. Man atrodo, kad bendrai mūsų kartoje buvo daugiau noro žinoti apie politiką, suprasti ją negu dabartinėje kartoje. Nes mums tai buvo pasaulį apverčiantys įvykiai ir įdomu, iš kur visa tai ateina, kaip tai vyko“, – sakė M. Šešelgytė.
Tačiau greta pakylėjimo, kaip atsimena visi matę 1991-ųjų sausio 13-ąją, būta ir tragizmo. Tuo metu moksleive buvusi M. Šešelgytė prisimena, jog ginti šalies institucijų ėjo Vilniuje gyvenę jos artimieji. O šalia tuometinių tėvų namų veikė ir Sovietų Sąjungos Aukštoji radiotechnikos gamykla, šalia kurios tą naktį taip pat būrėsi kareiviai.
„Vieni išėjo prie parlamento, kiti prie televizijos bokšto – ir seneliai mano, ir tėvai. Aš žiūrėjau televiziją ir mačiau, kaip viskas užgeso. Mobiliųjų telefonų tais laikais nebuvo, aš paauglė, esu viena namuose ir nežinau, kas toliau bus. Vėliau mama parbėgo, bet man tai buvo didelis šokas“, – prisiminė pašnekovė.
Visas pokalbis – LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
