15 m. metų užsienyje gyvenęs Mantas Urbutis, panoręs grįžti į gimtinę, užsimojo čia sukurti erdvę, kokios nematė niekur kitur, ir su žmona atidarė kultūros barą. Visi baldai ir interjero detalės – prikelti antram gyvenimui, o prieš karantiną čia buvo rengiamos parodos, gyvos muzikos vakarai ar aktų dirbtuvės, o uodegos vizginimu pasisveikindavo Bimas ir Musė.
Laisvėjant karantinui į Kauno Laisvės alėją vėl sugrįžta praeiviai, duris atveria ir kavinės bei barai. Pusmečiui duris buvo užvėręs ir kultūros baras „Godo“. „Reaguodami į situaciją šalyje, dar lapkričio 1 d. laikinai sustabdėme veiklą. Jau tada nujaučiau, kad pandemija gali įsisiūbuoti, tad buvau nusiteikęs, kad vėl duris galėsime atverti tik pavasarį, atšilus orams“, – portalui LRT.lt sakė baro savininkas M. Urbutis. Nuojauta neapgavo – lankytojai į barą vėl sugrįžo tik balandžio pabaigoje.
Savininkas prisipažįsta, kad karantinui užsitęsus optimizmą išlaikyti lengva tikrai nebuvo. „Buvo visokių minčių. Karantinas smogė kaip reikianti. Neskaitant valstybės kompensacijų už darbuotojų prastovas, per tą pusmetį sulaukėme tik nedidelės paramos, kuri nepadengia net tuščio baro išlaikymo išlaidų mėnesniui.
Nemažai praradome, be to, dar turime verslo paskolą. Per pirmąjį karantiną buvo suteikiama galimybė sustabdyti įmokas, šįkart tokios galimybės nebuvo. Taigi ne vieną po karantino atsidariusį verslą pavijo skolos ir kreditorių įspėjimai“, – atsiduso M. Urbutis.
Vis tik jis sako, kad geros nuotaikos po truputį grįžta – kavinių ir restoranų pasiilgę lankytojai noriai užsuka į pamėgtas vietas. „Kai nelepina orai, ir lankytojų būna mažiau, tačiau vos tik pašviečia saulė, visi staliukai mūsų baro terasoje būna užimti“, – sakė jis.
Prieš karantiną jo baras garsėjo kaip kultūrinė erdvė. Šiuo metu į barą užsisakyti užsukę lankytojai gali apžiūrėti nuotraukų parodą, bet renginiai čia nevyksta – M. Urbutis patikina, kad karantino taisyklių laužyti tikrai nenori, tad stengiasi elgtis atsakingai ir didesnių susibūrimų neplanuoja.
Kauno Laisvės alėjoje esančiame M. Urbučio kultūros bare lankėmės dar prieš karantiną, rudenį. Užsukus į netoli Vytauto Didžiojo paminklo esantį barą, akimirką galima pasijusti taip, tarsi būtum užsukęs į svečius: palei sienas išrikiuotos senos sekcijos, jų lentynose sustatyti indų servizai, patefonai, prisėsti kviečia seni foteliai, ant langų keroja gėlės, sienas puošia įvairiausi plakatai, muzikantų laukia pianinas, akį traukia didžiulė spinta, pilna senų knygų.
Maža to, čia pat prisistatė uodegas vizginantys keturkojai Bimas ir Musė. Tik vidury erdvės esantis baro stalas išdavė, kad patekome į kavinę, o ne į namus, kuriuose dar yra užsilikusių kelis dešimtmečius menančių baldų.
„Prieš porą metų šią vietą atidarėme kartu su žmona Agne, – pasakojo baro savininkas. – Maždaug 15 metų gyvenau ir dirbau užsienyje, nors vasaras neretai leisdavau Lietuvoje. Atsibodo keliauti, labai norėjosi namo, tačiau svetur buvau įpratęs prie patogaus ir aprūpinto gyvenimo, tad gąsdino, kad čia susiradęs darbą turėsiu pratintis prie mažesnio atlyginimo. Kadangi esu didžėjus, vasarodamas Lietuvoje aplankydavau čia esančius barus, kai kuriuose jų grodavau, bet atrodė, kad nerandu vietos, kurioje norėčiau užsibūti ilgiau. Taip kilo mintis atidaryti barą, kokio Kaune trūko.“
Nors anksčiau restoranų versle dirbęs nebuvo, pašnekovas pasišovė sukurti tai, ko nematė ne tik tėvynėje, bet ir svetur. Pirmiausia, jis sakė, norėjęs sukurti erdvę, kurioje būtų jauku kaip namuose, tačiau nenorėjo atkartoti šių dienų interjero.
„Mums su žmona patinka senasis modernizmas. Ir nors pats esu iš Kėdainių, o žmona – iš Panevėžio, mus labai žavi senoji Kauno architektūra, ypač tarpukario. Nusprendėme barą įrengti baldais ir dekoruoti detalėmis, prikeltomis antram gyvenimui“, – prisiminė M. Urbutis.
Ne tik čia esantys baldai, bet ir indai ar knygos – kitų žmonių namuose naudoti ne vienus metus. Mantas pasakojo, kad barą atidarė vos per porą mėnesių, tad tas laikotarpis įsiminė kaip labai intensyvus – net ir miegui likdavo vos kelios valandos per parą. Vos tik pabudę internete ieškodavo to, kas bare padėtų sukurti norimą atmosferą.
„Suradę tai, kas mums patiko ir tiko, važiuodavome į Vilnių, Klaipėdą ar Šiaulius, kad viską parsigabentume“, – šyptelėjo Mantas. Dabar senų daiktų jam pasiūlo ir klientai, pavyzdžiui, indų turi ir atskirą rezervą. O ir didžiulė spinta, pilna literatūros klasikos, čia stovi ne vien dėl grožio – lankytojai gali knygas vartyti, skaityti ar net pasiskolinti.
Beje, taip ieškodamas senų daiktų, Mantas aptiko skelbimą, kad sostinėje itin prastomis sąlygomis, prie būdos vos metro ilgio grandine pririštas gyvena šunelis, kuriam reikalingi rūpestingi šeimininkai. Augintinę Musę jau turėję Mantas ir Agnė nusprendė priglausti ir likimo nuskriaustą keturkojį Bimą. Šis su Urbučiais gyvena jau maždaug trejus metus.
Bimas ir Musė prieš karantiną čia būdavo kone kasdien ir pasitikdavo lankytojus, kartais meiliai pasisukiodavo aplink bandydami iškaulyti skanėstą. Tiesa, Bimas kiek atsargesnis ir santūresnis – ne taip lengva pamiršti kadaise patirtas skriaudas ir visais besąlygiškai pasitikėti. Tačiau nuolatinių lankytojų jau nestebindavo, jei užsimanęs miego jis pamiršdavo aplinkos šurmulį ir susirangęs ant fotelio užsnūsdavo.
„Ši vieta draugiška gyvūnams, tad ir lankytojai neretai atsiveda savo keturkojus. Kone kasdien čia apsilanko koks nors šuo. Augintiniams visad pasiūlome vandens ir ėsti“, – sako Mantas.
Į „Godo“ žmonės ateidavo norėdami pamaitinti ne tik kūną, bet ir sielą – paprastai čia rengiamos parodos, gyvos muzikos vakarai, didžėjų vakarėliai, skaitoma poezija, juokina stand up komedijos, pirmadieniais vykdavo aktų dirbtuvės, kai nuogas žmogus pozuoja menininkams – fotografams, tapytojams.
„Norėjome, kad tai būtų kultūrinė vieta, kurios, mūsų manymu, Kaune trūko. Be to, mano žmona – menininkė, iliustruotoja, jos iliustracijos puošia ir baro sienas. Taigi siekėme, kad skirtingos meno formos susidraugautų po mūsų stogu. Čia esame surengę apie 180 kultūrinių renginių. Kai kurie juokauja, kad tai daugiau, nei surengiama Kauno kultūros centre“, – šypsojosi baro siela ir šeimininkas, pats čia prieš karantiną besidarbuodavęs kone kiekvieną dieną.
Šeimininkas pasakojo, kad dauguma baro lankytojų – kūrybiški žmonės, bohema. „Esame apsupti teatrų, tad čia neretai užsuka teatro darbuotojai, personalas, ateina ir muzikantų, ir menininkų. Ir tiesiog labai kūrybiškų žmonių ar užsienio turistų“, – vardijo jis.
M. Urbutis prisimena, kad restoranų versle besisukantis bičiulis prieš porą metų pasiteiravo, kodėl šis lenda į maitinimo įstaigų verslą, juk tai viena sudėtingiausių ir rizikingiausių sričių. Veikiausiai tuo vyras per karantiną įsitikino ne sykį. Tačiau Mantas sako, kad dėl svajonės rizikuoti buvo verta ir nors tenka labai daug dirbti, nesigaili atidaręs barą.
„Netgi ši vieta daugeliui atrodė rizikinga – tuo metu kaip tik buvo ruošiamasi Laisvės alėjos rekonstrukcijai, dar ir dabar už lango kasinėjama. Tačiau aš nusprendžiau, kad jei bus lemta, išgyvensime. Ir sumanymas pasiteisino, nesiskundžiu“, – patikino Mantas, kurio baras rugsėjį minėjo antąjį gimtadienį.
Pašnekovas atskleidė, kad ir baro pavadinimas susijęs su jo pasiryžimu siekti savo tikslo. „Samuelio Becketto pjesėje „Belaukiant Godo“ du žmonės laukia trečio bičiulio – Godo, bet jis vis neateina. Ir nors laikas slenka, draugų porelė laukia, tačiau patys jo ieškoti neina. Galbūt man tas Godo simbolizuoja pokytį gyvenime – užuot ko nors laukęs, aš pats nuėjau pas savąjį Godo. Todėl barą taip ir pavadinau“, – sakė M. Urbutis, kuris tikisi, kad pandemija bus suvaldyta ir netrukus visi sugrįšime į sau įprastą gyvenimą.
Kai kuriuose miestuose tebeveikia maitinimo vietos, tarsi įšalusios laike: interjerą puošia sovietiniai baldai, patiekalai gaminami pagal dešimtmečius skaičiuojančius receptus, tad nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo patirti Šaltojo karo istorijos alsavimą. Rudenį, dar prieš karantiną, agentūra surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos turiniui tai neturėjo.
