Prieš porą savaičių tapusi LRT OPUS vadove, Evelina Kazakevičiūtė sako jau spėjusi apšilti kojas. „LRT OPUS visada buvo mano slapta simpatija, kurią norėjau užkalbinti, – prisipažįsta ir priduria: – Be muzikos neįsivaizduoju gyvenimo. Nata ištatuiruota ant mano širdies.“ Sunkiausia E. Kazakevičiūtei atsakyti į klausimą, kas jos mėgstamiausias atlikėjas, o paklausta apie silpnybes užsimena – viena jos kasdien laukia namuose.
– Baigusi žurnalistikos magistro studijas Vilniaus universitete, tęsti mokslų išvykote į Kardifo universitetą Jungtinėje Karalystėje. Iš ten grįžote pažinusi, ką reiškia atsidurti kitoje auditorijos pusėje ir dėstyti studentams. Kokios gyvenimiškos patirties parsivežėte?
– Jungtinėje Karalystėje toliau kaupiau komunikacijos, ypač tarpasmeninės, srities žinias. Studijuodama domėjausi nesusipratimo reiškiniu, bandžiau suprasti, kodėl žmonės kartais nesusikalba, gilinausi į tai, kaip skirtingai galime interpretuoti tuos pačius žodžius.
Disertacijoje gilinausi ne tik į komunikaciją, bet ir į filosofiją, kiną. Kadangi mano mokslinis darbas buvo tiesiogiai susijęs su kinu, taip pat koordinavau universiteto Tarpdisciplininio filmų ir vizualios kultūros tyrimų tinklo veiklą. Trejus metus universitete teko dėstyti bakalauro studijų studentams su medijomis susijusius dalykus.
Iš pradžių buvo baugu, nes reikėjo prisiimti labai daug atsakomybės, tačiau ilgainiui atsipalaidavau ir ėmiau mėgautis procesu. Dėstymo patirtis išmokė trijų dalykų: kalbėti prieš auditoriją, nebijoti suklysti ir suteikti grįžtamąjį ryšį.
– Kadangi per anglų filologijos bakalauro studijas turėjote progą susipažinti su britų istorija ir kultūra, ko gero, kultūrinio šoko išvykusi svetur nepatyrėte?
– Tai, kad labai gerai moku anglų kalbą, man, žinoma, nepamaišė. Tiesa, nuvykus į Jungtinę Karalystę paaiškėjo, kad tokia anglų kalba, kokios mus mokė mokykloje ir universitete, niekas nekalba.
Didžiojoje Britanijoje ji daug laisvesnė, o kai kurios pasenusios idiomos šių dienų kontekste skamba, švelniai tariant, keistai. Pabandyk jaunesniam britui pasakyti „It`s raining cats and dogs“ (liet. frazeologizmas „Lauke pila kaip iš kibiro“) ir stebėk, kaip ims kilti jo antakiai ar bent jau vienas iš jų (juokiasi).
Kartkartėmis bendraudama su britais pasijusdavau kaip Roberto Benigni personažas iš mano mėgstamo filmo „Už įstatymo ribų“. Žinoma, tokios akimirkos buvo pavienės, o ir anglų kalbą moku geriau už Roberto (šypsosi). Tai man tikrai labai praversdavo dėstant.
LRT OPUS visada buvo mano radijo programų numylėtinis – tokia slapta simpatija, kurią visada norėjau užkalbinti.
– Vis dėlto po beveik ketverių metų sugrįžote į Lietuvą ir į visuomeninį transliuotoją – tapote LRT OPUS vadove. Meilė tėvynei nusvėrė norą toliau žengti akademiniu keliu?
– Net baigus magistro studijas man nuolat magėjo jas pratęsti ir toliau gilintis į komunikaciją. Taigi, taip ir padariau. Dabar jaučiu, kad mokslų kol kas pakanka, vėl norisi praktikos. Nors svarsčiau toliau eiti akademiniu keliu, viskas tapo labai aišku, kai pasitaikė galimybė tapti LRT OPUS vadove, – dėl savo sprendimo nesuabejojau nė viena ląstele.
Visada norėjau gyventi Lietuvoje ir, nors esu kilusi iš Kauno, nuo paauglystės svajojau apie Vilnių. Ypač Užupiui jaučiu daug sentimentų – ten mano namai. Neabejinga esu ir visuomeniniam transliuotojui.
Baigusi magistro studijas dirbau LRT.lt portale, čia mano darbas taip pat buvo glaudžiai susijęs su radiju. Ne tik dirbau redaktore, rašiau tekstus, bet ir, kaip juokauju, turėjau tris poras ausų: man teko klausyti visų trijų LRT radijo programų, nes buvau atsakinga už jų turinio adaptavimą portalui.
Reikia pripažinti, kad nuo to laiko, kai čia dirbau, LRT įvyko daug teigiamų pokyčių, tad čia grįžau kaip į atsinaujinusius namus. Na, o LRT OPUS visada buvo mano radijo programų numylėtinis – tokia slapta simpatija, kurią visada norėjau užkalbinti.
– Vadovės pareigos Jums – ne naujiena, nors anksčiau buvote atsakinga už kiek mažesnes komandas. Vadovo darbas iš šalies atrodo gana patraukliai, bet, ko gero, nėra toks lengvas. Kas sunkiausia siekiant, kad komanda suktųsi išvien kaip gerai sutepti vežimo ratai?
– Mano galva, vadovui tenkantys iššūkiai labai priklauso nuo organizacijos, kurioje jis dirba. Visgi manau, jog svarbiausia stengtis, kad visų darbuotojų tikslai derėtų su bendrais skyriaus, departamento ir visos organizacijos tikslais, taigi, suvienyti komandą taip, kad visi dirbtų dėl bendro tikslo ir jaustų bendrą pulsą. Man pasisekė, kad LRT OPUS komanda būtent tokia ir yra.
Beje, esu įsitikinusi, kad ne mažiau svarbu pasitikėti savo darbuotojais ir, žinoma, užsitarnauti jų pasitikėjimą. Geras vadovas turi gebėti suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ne tik tada, kai kas nors vyksta ne taip, bet pamatyti ir įvertinti, ką žmonės daro teisingai. Ne ką mažesnis iššūkis ir ta pati mano tyrinėta komunikacija – reikia nuolat dėti pastangas, kad ji vyktų sklandžiai.
Man artimas miesto gyvenimas. Nuo paauglystės domiuosi gatvės kultūra, mėgstu gatvės meną, madą ir šiaip miestietišką gyvenimo būdą.
– Paprastai vadovo pareigos reikalauja didžiulio atsidavimo, tačiau dažnai taip pat mėgstama sakyti, jog, suradus mylimą veiklą, dirbti nereikia. Jūs irgi iš tų, kuriems nuo darbo ilsėtis neprireikia?
– Naujasis mano darbas man labai patinka, tačiau esu įsitikinusi, kad pailsėti nuo bet kokio darbo, net ir labai patinkančio, yra sveika. Apie darbo ir poilsio santykį viename interviu labai gerai yra pasakęs psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Jo žodžiais, laimę pasieki tada, kai ryte norisi kilti į darbą, o vakare – grįžti namo. Man pasisekė, kad turiu tokį darbą, į kurį norisi kilti, ir namus, į kuriuos norisi sugrįžti. Gal jau ir pasiekiau tą laimę? (Šypteli.)
Anksčiau mėgau vaikščioti į teatrą, bet nuo jo nutolau išvykusi studijuoti svetur. Taip pat patiko skaityti knygas, bet, kai skaitymas tapo mano darbu ir per dieną tekdavo perskaityti krūvas mokslinių straipsnių bei filosofinių traktatų, vakarais skaityti savo malonumui visiškai nebesinorėdavo. Todėl žiūrėdavau filmus – labai mėgstu kiną. Mano mėgstamiausias režisierius – Jimas Jarmuschas, nes jo juostos apima daug man patinkančių dalykų: alternatyvią kultūrą, poeziją ir muziką...
Beje, įspūdingi ir J. Jarmuscho filmų garso takeliai. Pavyzdžiui, „Negyvėliui“ garso takelį sukūrė roko legenda Neilas Youngas, filmui „Šuo vaiduoklis“ – vienas geriausių visų laikų hiphopo muzikos prodiuserių RZA. Na, o, kuriant juostos „Išgyvena tik mylintys“ garso takelį, prisidėjo ir pats režisierius su savo grupe „SQÜRL“. Reikia mane stabdyti, nes apie tai galėčiau kalbėti valandų valandas!
Vienaip ar kitaip manau, kad labiausiai man nuskilo, jog mano dabartinis darbas yra susijęs su muzika. Muzika – ir mano hobis, ir poilsis. Geriausiai pailsiu jos klausydama. Mano sielos muzika – hiphopas ir džiazas, tačiau mielai klausausi ir ritmenbliuzo, soulo, fanko, regio bei kitų žanrų. Mėgstu apsilankyti koncertuose. Be muzikos apskritai neįsivaizduoju savo gyvenimo. Nata tikrai yra ištatuiruota ant mano širdies.
– Kokia graži metafora!
– Tai nėra tik metafora (šypteli).
Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad mano silpnoji vieta yra katės. Kadaise svajojau turėti net tris: juodą, baltą ir pilką. Pradėjau nuo pilkos ir manau, pakaks.
– Minėjote, kad Jūsų sielos muzika – hiphopas ir džiazas, tačiau mielai klausotės ir kitokių žanrų. Kokios pavardės neabejotinai pakliūva į Jūsų mylimiausių atlikėjų sąrašą?
– Labai sunkus klausimas! Galėčiau vardinti ir vardinti. Atlikėjai, grupės, kurių klausau, keičiasi, bet yra ir tokių, kurių muzika įaugusi man į kraują ir prie kurių grįžtu nuolat. Pavyzdžiui, Miles Davis, Herbie Hancock, Thelonious Monk, Sarah Vaughan ar Nina Simone. Dažnai sugrįžtu ir prie to, ko klausiau paauglystėje.
Mano divos tada buvo Lauryn Hill ir Erykah Badu. Mėgstamiausios grupės titulą ilgą laiką turėjo „Wu-Tang Clan“, iš kurių išskirčiau Method Man. Taip pat užaugau klausydama „The Roots“, „A Tribe Called Quest“, „Gang Starr“, ypač Guru, „The Pharcyde“, Madlib, Nas, Jeru The Damaja, „The Herbaliser“, „US3“... Taigi, man visada labai patiko tos grupės ir atlikėjai, kurių muzikoje hiphopas susipina su džiazo elementais.
Iš dabartinių atlikėjų vertinu Kendricko Lamaro kūrybą, mėgstu J. Cole, šiuo metu dažnai paklausau „EarthGang“, Sammo Henshaw, Andersono Paako, Prof, Sa-Roc... Na, o jei kalbėtume apie visus kitus žanrus, prijaučiu labai daug atlikėjų, priklausančių „Tru Thoughts“ leidybinei kompanijai. Ir, žinoma, mėgstu tai, ką groja LRT OPUS (šypteli).
– Gyvenate vienoje bohemiškiausių sostinės vietų, Užupis garsėja kaip menininkų respublika su sava konstitucija. Čia pat, už lango tvyrantį miesto pulsą laikote privalumu?
– Mėgstu ramybę, myliu gamtą, labai gerai joje jaučiuosi, bet iš tiesų esu miesto žmogus, čia labiau mėgstu leisti ir savo laisvą laiką. Man artimas miesto gyvenimas. Nuo paauglystės domiuosi gatvės kultūra, mėgstu gatvės meną, madą ir šiaip miestietišką gyvenimo būdą.
– Kai grįžtate namo, Jus pasitinka ne tik miesto šurmulys, Jūsų namuose nenutylanti muzika, bet ir Jūsų gydytoja, masažuotoja...
– ... ir gera mano bičiulė rusų mėlynoji katė Alisa pravarde Vandalas. Šiaip jau didžiąją laiko dalį ji būna geruolė, tačiau, jeigu jai šauna į galvą, pavyzdžiui, mano kolonėlių tinkleliu pasinaudoti kaip draskykle, tikrai imu ją vadinti Vandalu.
Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad mano silpnoji vieta yra katės. Kadaise svajojau turėti net tris: juodą, baltą ir pilką. Pradėjau nuo pilkos ir manau, pakaks (juokiasi). Tiesa, kažkada buvau parnešusi namo ir juodą, bet antros katės projektą vetavo pati Alisa.
Jeigu pasitaiko niūresnė nuotaika, niekas man jos taip greitai nepataiso kaip ji. Kadangi per karantiną kartu leisdavome daug laiko, pastaruoju metu grįžusi iš darbo gaunu barti ir turiu pasiteisinti, kur taip ilgai buvau. Bet, gavusi šiek tiek dėmesio, ji atlyžta ir įjungia savo variklį. Dieviškas garsas!
