Vis girdėti – po pandemijos nebebūsime tokie kaip anksčiau. O kokie būsime? Kokia ta ateities visuomenės vizija? Dėl nesibaigiančio nerimo ir nuovargio gali daugėti psichikos sveikatos sutrikimų, žmonės pradės griebtis svaigalų, grius netvirti porų santykiai, sako LRT.lt kalbinti ekspertai. Šviesioji pusė? Galbūt tapsime mažiau savanaudiški, labiau bendruomeniški.
LRT.lt pristato projektą „Pasaulis po COVID-19“. Šis publikacijų ciklas mus nukels į netolimą ateitį – kaip atrodys pasaulis po koronaviruso pandemijos?
Prieš 17 metų Aistė Stanley iš Lietuvos persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, o prieš porą metų metė gerai apmokamą logistikos įmonės vadovės darbą ir išpildė seną svajonę – įkūrė nuosavą kelionių agentūrą ir tapo pati sau viršininke.
Lietuvė padėjo amerikiečiams planuoti atostogas, organizavo grupines keliones į Europą, kaip tik laukė suplanuota 19 asmenų išvyka į Italiją. Kadangi moters puoselėjamas verslas sparčiai plėtėsi ir tvirtinosi milžiniškoje JAV rinkoje, ji ketino samdyti daugiau darbuotojų.
Užgriuvus pandemijai, ėmė griūti verslas
Ko gero, jau nujaučiate, kad 37-erių A. Stanley planus aukštyn kojomis per kelis mėnesius apvertė pasaulinė pandemija. Kovo mėnesį JAV ėmus sparčiai didėti užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičiui, valstijos viena po kitos ėmė skelbti karantiną ir uždaryti sienas, šalies prezidentas Donaldas Trumpas įsakė atšaukti ir tarpkontinentinius skrydžius. Svajonių šalimi vadinama Amerika tapo nepasiekiama.
„Dėl koronaviruso susiklosčiusi situacija tiesiog nušlavė viską nuo žemės paviršiaus. Dar pirmosiomis kovo savaitėmis visi pavasariui suplanuoti mano klientų atostogų užsakymai buvo atšaukti arba nukelti. Suplanuotą grupės kelionę į Italiją pirma nukėlėme į spalį, o vėliau dar kartą į kitų metų gegužę“, – portalui LRT.lt pasakoja Delavero valstijoje gyvenanti A. Stanley.
Moteris sako, kad pirmosiomis karantino savaitėmis niūriai nuotaikai nepasidavė ir priverstinę pauzę išnaudojo laikui su šeima bei verslo strategijai plėtoti. Vis dėlto situacija užsitęsė (ne)tikėtai ilgai.
Kasdien vis sunkiau atrasti vilties
Birželį su šeima apsilankyti gimtojoje Lietuvoje ketinusi A. Stanley atvira: pastaruoju metu ją kamuoja slogi nuotaika, kankina nemiga, sunku surasti širdžiai mielų užsiėmimų, pradžioje džiuginę laisvadieniai neteko prasmės, o nuo minčių apie sugrįžimą į biurą darosi tiesiog bloga.
„Pusiau juokais sakau, kad per gimtadienį prasidėjusį karantiną gavau kaip pačią blogiausią dovaną, kuri tęsiasi iki šiol. Labai noriu, kad gyvenimas stotų į senas vėžes, aš grįžčiau į darbus, vaikai – į mokyklą, vėl galėtume keliauti po pasaulį.
Labiausiai mane kankina nežinomybė, kada visa tai baigsis ir kaip iki tol išgyventi emociškai. Tikiu, kad kelionių industrija atsigaus, tačiau kasdien svarstau apie laikiną darbą, nes sėdėti namie be tikslo labai nuobodu. Esu kūrybiškas ir karjerai atsidavęs žmogus, bet labiausiai nenoriu grįžti į darbą biure. Pripratau laisvai realizuoti savo idėjas ir dirbti pagal susikurtą darbo grafiką.
Laukiame rudens, nes vaikai ilgisi mokyklos, draugų ir tiesiog rutinos. Visgi dauguma mokyklų paskelbė apie mokymąsi nuotoliniu būdu, nors jis, mano nuomone, siaubingai apsunkina kasdienybę tiek vaikams, tiek tėvams“, – šeimos išgyvenimais dalijasi A. Stanley.
Skirtingai, bet paveikė visus
Kaip portalui LRT.lt sako psichologė Jurgita Rimkevičienė, pasaulinė pandemija ir priemonės, kurių imamasi ją pažaboti, visus užklupo skirtingose gyvenimo situacijose, todėl kiekvieną ir paveikė įvairiai. Kai kam teko žongliruoti begale skirtingų pareigų, kitiems, priešingai, karantino apribojimai tapo proga atsikvėpti.
„Kas vienija tiek vienus, tiek kitus, yra jaučiama nežinomybė ir nuovargis. Pandemija nesibaigia, tad natūralu, kad su tuo susijusi nežinomybė kelia nerimą. Jaučiamas ir nuovargis tiesiog galvoti: nebėra jėgų kažką planuoti, spręsti, mąstyti, žmonės darosi irzlūs, nerimastingi, jiems trūksta motyvacijos, apėmusi apatija“, – pandemijos padarinius vardija psichologė J. Rimkevičienė.
Tyrimo rezultatai parodė, kad ekstravertiški žmonės per karantiną patyrė didesnį vienišumą nei introvertai, emocinės būsenos blogėjimas labiau buvo būdingas tiems tyrimo dalyviams, kurie prasčiau vertino savo finansinę padėtį.
Vienas iš Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų atlikto tyrimo apie psichologinės savijautos pokyčius karantino metu autorių, VU Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys atkreipia dėmesį, kad COVID-19 pandemija smarkiausiai paveikė asmeniškai su virusu susidūrusius žmones – ligonius, jų artimuosius ir medikus.
„Žvelgiant į atlikto tyrimo rezultatų vidurkį, iš pradžių gali pasirodyti, kad karantino poveikis psichologinei lietuvių sveikatai nėra labai dramatiškas. Visgi tikrai buvo žmonių, kurie pajuto stipresnį pandemijos poveikį. Galbūt vieno didžiausias patirtas nemalonumas buvo tai, jog žmogus negalėjo nueiti į mėgstamą parduotuvę, kiti susidūrė su sveikatos iššūkiais, artimųjų liga ar net mirtimi.
Atlikę tyrimą pastebėjome, kad emocinės savijautos pokyčiams per karantiną turi asmenybės struktūra ir bruožai, t. y. svarbu nepamiršti, kad ne visi į susiklosčiusią situaciją reaguoja vienodai“, – portalui LRT.lt sako A. Kairys.
Pavyzdžiui, žemu emociniu stabilumu pasižymintys žmonės, kurie dažniau patiria neigiamas emocijas – liūdesį, pyktį, gėdą ar kaltę, – per karantiną jautėsi pastebimai blogiau nei tie, kurie buvo emociškai stabilesni.
Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad ekstravertiški žmonės per karantiną patyrė didesnį vienišumą nei introvertai, emocinės būsenos blogėjimas labiau buvo būdingas tiems tyrimo dalyviams, kurie prasčiau vertino savo finansinę padėtį.
Iš nuovargio žmonėms gali kilti noras neigti situaciją: kad jokio viruso ir pandemijos nėra, nereikia saugotis.
Psichologė J. Rimkevičienė priduria pastebinti tendenciją, kad, be susirgusiųjų COVID-19 ir jų artimųjų bei gydytojų, pandemija didžiausią smūgį sudavė ir taip pažeidžiamiausiems visuomenės nariams: vaikams iš asocialių šeimų, kurie saugų prieglobstį ir šiltą maistą gaudavo tik mokyklose, senjorams, susidūrusiems su didžiausia rizika užsikrėsti ir dėl saviizoliacijos patyrusiems vienišumą.
Pandemija perskėlė gyvenimą į dvi dalis
Kol viena visuomenės dalis per karantiną dėl vienatvės rovėsi plaukus, kai kurias po vienu stogu gyvenančias poras ištiko priešinga situacija. Užsienio žiniasklaida plačiai aptarinėjo Kinijoje po karantino pasipylusius skyrybų prašymus, kiek tyliau nušvietė faktą, kad šalyje taip pat pagausėjo tuoktuvių.
Anot JAV klinikinės psichologės dr. Alexandros Solomon, didelės nuostabos tai nekelia, mat koronaviruso krizė tapo lūžio tašku, po kurio gyvenimas skilo į dvi dalis – laiką prieš virusą ir po jo. Karantinas tvirtus santykius sustiprino, silpnus – sugriovė.
„Nenuostabu, jog po pandemijos kai kam pasirodė, kad gyvenimas yra trumpas, brangus ir žmogus negali toliau gyventi nelaimingoje santuokoje. Pandemija tokią santuoką, vaizdžiai tariant, gali nustumti nuo skardžio“, – įžvalgomis su portalu LRT.lt dalijasi psichologė A. Solomon.
Sugrįžimas prie romantinių santykių modelio ištakų
Psichologė A. Solomon svarsto, kad karantino apribojimai gali iš esmės pakeisti romantinius santykius ir sugrąžinti juos prie ištakų, kai gyvenimas po vienu stogu ir dalijimasis bendra lova prasidėdavo kur kas vėliau, nei įprasta šiomis dienomis.
„JAV labai populiaru eiti į pasimatymus susiradus partnerį per programėlę, jauni žmonės linkę delsti susituokti. Manau, jie susikuria gana nerealius lūkesčius ir praleidžia labai daug laiko bandydami susirasti savo sielos draugą.
Tačiau dabar, kai gyvenimas sulėtėjo, žmonės suvoks, kas iš tikrųjų yra svarbu. Vietoje to, kad galvotų apie žmogaus ūgį ar jo vairuojamą automobilį, žmonės vėl atsigręš į pamatines vertybes.
Šiuo metu gana įprasta anksčiau pradėti lytinius santykius, tačiau dabar žmonės negali susitikti akis į akį, todėl pasimatymus rengia virtualioje erdvėje. Vadinasi, dabar jie yra kone priversti iš pradžių susipažinti ir kurti draugystę, rūpintis vienas kitu ir didžiausią dėmesį skirti emocijoms. Taigi, bus grįžtama prie schemos, kai pirma draugystė – vėliau seksas“, – kalba knygų „Taking Sexy Back: How to Own Your Sexuality and Create the Reliatonships You Want“ ir „Loving Bravely: Twenty Lessons of Self-Discovery to Help You Get the Love You Want“ autorė A. Solomon.
Nerimas taps naująja gyvenimo norma?
Sunkumai puoselėjant santykius, potraukis alkoholiui ar narkotikams, polinkis rizikuoti, noras kaltinti save, kamuojantis nusivylimo savimi jausmas, agresija – ilgalaikių karantino apribojimų padarinių sąrašas ilgas, teigia psichologė J. Rimkevičienė. Vienas pavojingiausių – situacijos neigimas.
Anoniminiai alkoholikai turi maldą, ji labai naudinga mums visiems dabartinėje situacijoje: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“
„Iš nuovargio žmonėms gali kilti noras neigti situaciją, sakyti, kad jokio viruso ir pandemijos nėra, nereikia saugotis. Kita vertus, pauzė nuo galvojimo apie ateitį ir nerimo būtina kiekvienam iš mūsų.
Labai sveika atsijungti nuo žinių, kurį laiką neplanuoti ateities ir per viruso atoslūgį kiek įmanoma pailsėti. Pailsėję priimame racionalesnius sprendimus, tai ypač svarbu sudėtingose situacijose“, – kalba psichologė J. Rimkevičienė.
Visgi realus viruso plitimas nesibaigė, tad rudens akivaizdoje naivu tikėtis, kad artimiausiu metu būsime produktyvūs, energingi ir darbingi, kaip grįžę po įprastų vasaros atostogų, sako psichologė J. Rimkevičienė. Pasak jos, nežinia kuriam laikui užsitęsusios krizės sąlygomis naująja gyvenimo taisykle bent kuriam laikui turėtų tapti siekis išmokti būti čia ir dabar.
„Ieškoti būdų, kaip gyventi su neapibrėžtumu, nežinojimu, išmokti būti čia ir dabar ir gal net pasimėgauti malonia akimirka, nepaisant nežinios ir nerimo dėl ateities, yra puikūs įgūdžiai net ir ne pandemijos metu. Vertėtų prisiminti, jog mūsų įsivaizdavimas, kad galime kontroliuoti ir numatyti ateitį, yra tik patogi iliuzija, su kuria turime prabangą gyventi tam tikrais gyvenimo laikotarpiais.
Anoniminiai alkoholikai turi maldą, ji labai naudinga mums visiems dabartinėje situacijoje: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Kas man yra ramybė, drąsa, ką iš tiesų galiu pakeisti, ko – ne, yra tikrai svarbūs klausimai šiame ieškojime.
Svarbu suprasti ir tai, kad negalėsime pajausti malonumo, jei neleisime sau jausti nemalonių jausmų – nerimo, kaltės, gėdos, pykčio, nusivylimo, liūdesio. Kartais reikia išgedėti tai, ką praradome susidūrę su koronaviruso pandemija, kad galėtumėme atrasti ir kitą pusę: pajausti džiugesį, smalsumą“, – kalba psichologė J. Rimkevičienė.
Psichologas A. Kairys taip pat antrina, kad netolimoje ateityje nerimas dėl pandemijos neturėtų tapti kasdienos palydovu, tačiau jei situacija tęsis, naująja norma taps gyvenimas su koronavirusu.
„Reikėtų nepamiršti, kad kažkiek nerimo patiriame visada, tačiau jei dabartinė situacija tęsis ilgą laiką, ji pati taps norma ir, greičiausiai, nebekels tokio didelio nerimo. Žmonės sugeba prisitaikyti prie gana stipriai pasikeitusios aplinkos, tai tampa nauja taisykle, nauju elgesio ypatumu.
Didžiausią nerimą žmonės jautė prieš karantiną, kai buvo neaišku, kas laukia. Lygiai taip pat galime pastebėti, kad daliai žmonių problemiška buvo karantino pabaiga, nes tai, kas buvo aišku per karantiną, tapo nebeaišku po jo. Žmonės adaptavosi prie karantino, lygiai taip pat prisitaikysime ir prie naujos aplinkos“, – kalba A. Kairys.
Prigis nauji darbo ir elgesio viešumoje modeliai
Psichologas A. Kairys dar sykį pakartoja daugelio mintyse besisukančią mintį: „Pandemija yra vienas iš įvykių, gana dramatiškai veikiančių mūsų visuomenę, todėl tikėtina, kad po karantino nebebūsime tokia pati visuomenė, kokia buvome iki šiol.“
Į klausimą, kokia visuomenė mes būsime, psichologai A. Kairys ir J. Rimkevičienė atsako beveik unisonu: sunku tiksliai pasakyti, kadangi dabartinė situacija tebėra vystymosi stadijoje.
Ši pandemija išryškino, kaip smarkiai esame susiję vienas su kitu, kiek esame vieni nuo kitų priklausomi. Viliuosi, kad, užuot koncentravęsi į save, daugiau dėmesio kreipsime į bendruomenes.
„Jau galime matyti besikeičiančius darbo modelius, bendravimo, elgesio viešoje vietoje stilius. Tikėtina, jog dalis iš jų persikels į ateitį ir joje išliks. Visgi kaip tai transformuos visuomenę, būtų anksti kalbėti, kadangi krizė dar nesibaigė“, – sako A. Kairys.
Kalbėdama apie ateities žmogų, psichologė A. Solomon piešia gana optimistinį paveikslą – ji viliasi, kad po pandemijos žmonės taps švelnesni ir mažiau savanaudiški, nuo savęs labiau atsigręš į visuomenę.
„Po Antrojo pasaulinio karo buvo atliktas tyrimas, kaip jautėsi jį išgyvenę žmonės. Emociškai atspariausi buvo tie, kurie didžiavosi, kad rūpinasi savo bendruomene. Tie žmonės, kurie elgėsi savanaudiškai, kaupė išteklius, nesirūpino savo kaimynais, emociškai jautėsi blogiausiai, kentė kaltę, gėdą.
Manau, ši pandemija išryškino, kaip smarkiai esame susiję vienas su kitu, kiek esame vieni nuo kitų priklausomi. Viliuosi, kad, užuot koncentravęsi į save, daugiau dėmesio kreipsime į bendruomenes ir suprasime: nėra gerai tau, kol nėra gerai visiems. Tikiuosi, kad ši krizė padarys mus geresnius, švelnesnius, labiau galvojančius ir apie kitus“, – viliasi A. Solomon.
Ateities emocinė gerovė ir vakarietiškos iliuzijos griuvimas
Naujoji pandemija – ne momentinis, o ilgalaikis traumuojantis įvykis, kurio pasekmės gali pasireikšti net aprimus situacijai. Pasak psichologės J. Rimkevičienės, žmonėms, patiriantiems ilgalaikį stresą, būdinga banguojanti būsena – po pagerėjimų ateina sunkesni periodai, vėliau ratas apsisuka.
Sunkiausia, galbūt, bus susigrąžinti vakarietiško gyvenimo iliuziją, kad mūsų gyvenimas yra prognozuojamas ir gali vykti pagal planą.
Tikėtina, jog dėl ilgą laiką patiriamos emocinės įtampos ir išsekimo ateityje daugės psichikos sveikatos sutrikimų. Beje, jie paaštrėjo ir per pačią pandemiją.
„Šiuo metu išties padidėjęs psichologinės pagalbos prieinamumas nuotoliniu būdu, gausu savigalbai skirtų šaltinių. Tiesa, negalima nepastebėti, kad dalis psichikos sutrikimų paaštrėjo būtent dėl to, kad ilgalaikė specializuota psichosocialinė pagalba pandemijos metu dėl karantino buvo ir iš dalies liko ribota.
Dėl to pablogėjo dalies pacientų sveikata, ieškančiųjų pagalbos vis daugėja. Tikėtina, jog netolimoje ateityje padaugės sergančiųjų depresija ir besiskundžiančiųjų nerimo sutrikimais, nes būtent jie pasireiškia su šiuo metu patiriamu emociniu išsekimu ir nuovargiu“, – pažymi psichologė.
Vis dėlto sunkiausia artimosios ateities žmogui, kaip sako J. Rimkevičienė, gali būti susitaikyti su suvokimu, kad nesame absoliutūs pasaulio valdovai.
„Net per praeitą šimtmetį žmonijai teko išgyventi išties daug: du karus, atomines bombas, gripus, pandemiją. Man atrodo, svarbu galvoje nepiešti katastrofiško scenarijaus ir situacijos neromantizuoti. Abu variantai yra kraštutiniai ir gyvenime, skirtingai nei filmuose, jie, jei ir pasitaiko, tai itin retai.
Tikėtina, kad vieniems iš mūsų bus sunkiau, kitiems – lengviau. Kažko išmoksime, galbūt suprasime, kad dalį dalykų nuotoliniu būdu atlikti net patogiau, prie kitų įpročių grįšime pasitaikius pirmai progai.
Visgi sunkiausia, galbūt, bus susigrąžinti vakarietiško gyvenimo iliuziją, kad mūsų gyvenimas yra prognozuojamas ir gali vykti pagal planą. Bet gal ji ir nėra būtina?“ – retorinį klausimą kelia psichologė J. Rimkevičienė.
