Kunigui Benui Lyriui iki šiol sunku laidoti panašaus amžiaus kaip amžinybėn išėjusi jo mama moteris. Nors tada jau krimto kunigystės mokslus, vienam susitvarkyti su staigia motinos netektimi nepavyko. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis prisipažįsta, kad prireikė ir psichiatrės pagalbos, o vėliau užklupusi onkologinė liga privertė dar kartą apmąstyti gyvenimo trapumą.
Populiarumo jam gali pavydėti ne viena Lietuvos žvaigždė – kunigą B. Lyrį socialiniuose tinkluose stebi ir jo mintis bei įspūdžius iš kelionių seka beveik dvidešimt tūkstančių žmonių. Tačiau šis nuoširdus ir visada pasiruošęs padėti Dievo namų tarnas, vienas jauniausių kunigų Lietuvoje, tikrai nesipuikuoja pasiekimais socialinėje erdvėje.
Jis džiaugiasi, kad jo mintys virto knygomis ir kai kuriems padeda sunkią minutę. Galbūt daugeliui parapijiečių, kurie lankosi B. Lyrio laikomose mišiose, gali kilti nepatiklių minčių. Ką šis jaunas berniukėlis gali papasakoti apie gyvenimo prasmę ir tikėjimo tiesas? Tačiau patirtos asmeninės netektys tik patvirtina, kad jis tikrai turi ką pasakyti tiems, kurie ieško paguodos žodžio.
B. Lyris galvojo, jog taps gydytoju, tačiau gyvenimas jį nuvedė kunigystės keliu. Paskutiniais metais mokykloje pradėjo svarstyti ir galutinai nusprendė tapti kunigu visai ne dėl to, jog buvo pamaldus ir nepraleisdavo sekmadienio mišių.
„Pirma, turėjau labai tikinčią mamą, kuri savo meile iš tikrųjų parodė Dievo veidą. Antras dalykas, paskutiniais metais prieš baigiant mokyklą teko aplankyti labai daug bažnyčių Kaune, sutikau daug nuoširdžių kunigų. Bet nesutikau tokio kunigo, su kuriuo galėčiau būti savimi, kuris kalbėtų ne pagal programą, o nuo savęs pasakytų kokį žodį.
Tada gimė mintis, kad gal man reikėtų būti tokiam, kuris priimtų ateinančius, kokie jie yra, pažadintų juose tai, kas gražiausia. Kai tapau kunigu, atradau, kad kunigystę galima derinti ir su ligonių sielovada. Taip gimė pašaukimas gydyti žmonių širdis arba padėti jiems gyventi su tuo, ko neįmanoma išgydyti“, – prisimena kunigas.
Po mamos netekties prireikė psichiatrės pagalbos
Neseniai praėjusios Vėlinės Kauno klinikų kapelionui B. Lyriui nėra tik metas, kai tikintiesiems ar atėjusiems į bažnyčią prisiminti artimųjų reikia įžiebti vilties. Ir pačiam B. Lyriui tuo metu reikia paguodos, nes dar palyginti jaunas vyras jau nebeturi nei tėčio, nei mamos.
Tėčio netektį žinomas kunigas išgyveno lengviau, nes dėl sunkios ligos šeima turėjo laiko susitaikyti su neišvengiamai arėjančia mirtimi, bet mamos netektis buvo labai netikėta. B. Lyris iki šiol prisimena tarsi tai būtų įvykę vakar, nors nuo lemtingos dienos praėjo daugiau nei dešimt metų. Vyras prisipažįsta, kad ir šiandien jam sunku laidoti panašaus amžiaus kaip amžinybėn išėjusi jo mama moteris.
„Kai radau mamą negyvą, kunigų seminarijos rektorius liepė visam kursui važiuoti pas mane, mūsų buvo dvylika. Jie kartu su manimi buvo visą naktį. Po to gyvenau krikščioniškoje bendruomenėje, radau nusiraminimą, bet, aišku, niekas už mus neišgyvens mūsų mirties, artimųjų netekties, ligos, baimės, klaidos patirties“, – kalba jis.
Gydytoja man sako, jeigu nori iš tikrųjų padovanoti savo mamai geriausią dovaną, tai tiesiog būk laimingas. Su tuo atspirties tašku pradėjau kažkaip gyti. Nusprendžiau būti laimingas ir tiesiog dovanoti jai kiekvieną savo dieną.
Tai, kad niekas neatneš stebuklingos tabletės nuo netekties skausmo, B. Lyris suprato labai greitai. Nors tada jau krimto kunigystės mokslus, išmoktuose dalykuose apie artimojo išėjimą jis išrišimo nerado. Buvo sunku suvokti dar neseniai šalia buvusio paties brangiausio žmogaus staigią netektį. Tam, kad būsimas kunigas galėtų paleisti mamą ir toliau gyventi, prireikė nemažai laiko.
„Kokius metus išgyvenau krizę. Mama buvo mano geriausia mokytoja, geriausia draugė, pas kurią galėjau grįžti bet koks, visada suprastas, visada priimtas, patvirtintas“, – prisiminimais apie gimdytoją dalijasi žinomas vyras.
Supratęs, kad vienam mamos paleisti nepavyks, jis nusprendė ieškoti pagalbos ir kreipėsi į psichiatrę: „Dauguma mūsų įsimyli žmones, kurie yra mūsų kasdienybėje. Negalime jų paleisti net mirusių. Gydytoja man sako, jeigu nori iš tikrųjų padovanoti savo mamai geriausią dovaną, tai tiesiog būk laimingas. Su tuo atspirties tašku pradėjau kažkaip gyti. Nusprendžiau būti laimingas ir tiesiog dovanoti jai kiekvieną savo dieną.“
Asmeninės patirtys padeda gydyti ligonius žodžiais
Visos patirtys anksčiau ar vėliau leidžia suprasti tikrąją jų prasmę. Kunigas įsitikinęs, kad jo išgyventosios irgi buvo tarsi mokykla. Patirta onkologinė liga dar kartą jam įrodė, kaip reikia vertinti gyvenimo trapumą.
Jei ne lemtingas atsitiktinumas, kai atsidūrė ligoninėje dėl apendicito operacijos, galbūt ir šis pokalbis būtų visai kitoks. Operuojant jauną vyrą aptikta kita kur kas rimtesnė liga. B. Lyris neslepia, kad po tokių patirčių, kaip tėvų netektis ir išgyventas vėžys, jis tapo jautresnis kitiems žmonėms, o patirtas skausmas nuėmė visas gyvenimo kaukes.
„Kai aš sirgau, dauguma atėjusių žmonių sakė, kad viskas bus gerai. Kartais nereikia sakyti, kad viskas bus gerai, bet sakyti: aš su tavimi būsiu nesvarbu, kas bebūtų. Tai tapo dovana kalbėti aktualia kalba: ne pagal pastoracijos modelius, bet pagal tai, ko labiausiai žmogus laukia“, – kalba kunigas.
Jis tikina, jog žmogus iš tiesų tenori, kad kitas ateitų ir būtų šalia tiek, kiek reikia, o ne matytų problemą ir siektų kuo greičiau ją išspręsti, kad galėtų kuo greičiau išeiti.
„Viskas, ką mes turime kiekvieną dieną: jėgos, sveikata, artimi žmonės, yra dovana. Tai nėra mūsų nuosavybė“, – pažymi jis. Ir artimųjų netektis mūsų žvilgsnį turėtų kreipti į šalia esančius.
Kunigas skaičiuoja, kad per tris budėjimo dienas ligoninės koridoriais jis kartais nueina net 28 kilometrus: tiesiog būna dienų, kai kunigo ligoniams prireikia itin dažnai. Jam neretai tenka susitikti akis į akį su mirtimi, su artimųjų skausmu laidojant brangų žmogų. Tačiau tai, ką mato ligoninės palatose, B. Lyris vadina sukrėtimu, kuris iš esmės gali pakeisti kiekvieno žmogaus gyvenimą.
Laimingas žmogus, kuris gyvena taip, tarsi turėtų tik 24 valandas. Bet palaimintas žmogus tas, kuris gyvena taip, tarsi turėtų tik vieną akimirką.
„Kai nueinu į Kauno klinikų Onkologijos skyrių, matau, kad tiems žmonėms nelieka laiko vaidybai, pykčiui – tik patiems svarbiausiems žmonėms. Pačios sunkiausios gyvenimo patirtys padėtų, jeigu mes pažvelgtume, kad turime labai nedaug laiko.
Įsivaizduoti, kad turiu susirgti, nereikia. Bet reikia galvoti, kad turiu tik vieną dieną, ir pabandyti į tą dieną sudėti visą širdį ir visą save. Mūsų gyvenimo kokybė būtų tikrai įspūdinga. Aš sakau, laimingas žmogus, kuris gyvena taip, tarsi turėtų tik 24 valandas. Bet palaimintas žmogus tas, kuris gyvena taip, tarsi turėtų tik vieną akimirką“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Dėl tokios patirties ir darbas su sunkiais ligoniais jam nebaisus – B. Lyris negalvoja apie tai, kokią patirtį gali atnešti kita valanda. Žinomam kunigui dažnai tenka kalbėtis ir su nusprendusiais išeiti iš šio pasaulio savo noru. Jis dėkoja Dievui, kad nė vienas, kuris kreipėsi į jį pagalbos, nepadarė nepataisomo žingsnio.
„Jeigu žmogus gyventų tik laimėje, jis labai greitai taptų maniakas, kuris ieško tik laimės patirčių. Labai greitai būtų pasiektos lubos, kai kažkas netenkintų. Ir jeigu žmogus gyventų tik sunkume, jis turbūt net galvotų apie savižudybę.
Laimės valandos yra stotelės įgauti jėgų, kad mes gebėtume pažvelgti į sunkias situacijas ir eiti toliau. Kaip mano atrasta psichiatrė sakė, jeigu žmogaus gyvenime nebūtų sunkumų, jame nebūtų ką veikti“, – svarsto B. Lyris.
Sunkiausia į paskutinę kelionę lydėti kūdikius
Gal ir nesame pati liūdniausia tauta pasaulyje, tačiau kartais, o gal ir dažniau, nei reikėtų, praleidžiame akimirkas, kai išties buvome laimingi, nes tuo metu kažkur bėgome, lėkėme geresnio ir sotesnio gyvenimo link. Žinomas kunigas ir pats prisipažįsta: buvo metas, kai ir jis per mažai laiko skirdavo tiek draugams, tiek geroms knygoms.
Visgi B. Lyris jau suprato, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Nuo tos dienos jis pradėjo gyventi kitaip. Pašnekovas norėtų, kad kiekvienas žmogus suvoktų senas kaip pasaulis tiesas ne tada, kai jį supurtys likimas, o tada, kai dar viską galima lengvai pakeisti.
„Dar baisiau ne tada, kai lekiame ir nepastebime, kad esame laimingi, bet kai pradedame lygintis su kitais žmonėmis. Pradėti vertinti akimirką, save patį, ką aš turiu geriausio, pamatyti tokius dalykus, kurių negalima nusipirkti, leisti sau tai, ką atidedu rytdienai turbūt tampa laimės priežastimi.
Kadangi tenka daug keliauti, vis pasiūlau parapijos žmonėms, kad keliautų kartu. Viena pažįstama kineziterapeutė vis sako, kad labai neturi laiko, turi daug užsakymų. Prieš kelias dienas jai nustatė melanomą ir ji sako: dabar jau, kunige, galiu keliauti visur.
Nieko neatidėti rytdienai: kaip dažnai mes sau kažko gailime, galvojame, kad, kai išsispręs problema, tada jau galėsime kažką daryti. Dar blogiau – savo laimę apiplėšiame, kai pradedame ją lyginti su kitų laime. Kokie mes nelaimingi, nes kitas yra laimingas, turi geresnes gyvenimo sąlygas... Viskas priklauso nuo mūsų žvilgsnio, širdies, gebėjimo patiems savyje kurti laimę“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Kaip tvarkytis su savo dvasine sveikata, kai nuolatos tenka susidurti su sunkiai sergančiais ne tik suaugusiais, bet net ir kūdikiais? Ypač sunku, kai tenka juos išlydėti į paskutinę kelionę, pripažįsta kunigas. Jokioje kunigų seminarijoje neišmoksi, kaip teisingai reaguoti į visa tai, kad pats nepalūžtum, sako B. Lyris, randantis paveikių atsigavimo būdų.
Žinomas kunigas daug keliauja, kartą per mėnesį nubėga 40 kilometrų maratoną, o vaikščiojimas pėsčiomis kiekvieną dieną jam – tarsi antras pašaukimas. Galbūt todėl šis jaunas žmogus jau ne vienerius metus sugeba padėti ne tik sau, bet ir kitiems. B. Lyris tikina – kiekvienas galime keisti gyvenimą iš pagrindų arba bent jau požiūrį į viską, kas mus supa.
„Kiekvienam žmogui linkėčiau savo kasdienybėje pabandyti atrasti paprastus dalykus, kurie daro jus laimingus, kreipti savo akis ir širdis į tuos, kurie yra šalia. Tai, kaip Dievas rūpinasi mūsų artimaisiais, mes tikrai geriau nepasirūpinsime. Patikėti gailestingumo žinia, kad Dievas dovanoja dangų visiems, kas turi atvirą širdį.
Galime padovanoti maldą, bet pati geriausia dovana iškeliavusiai mamai – matyti sūnų, dukrą laimingą. Geresnė, negu įstrigti kapinėse, nematyti tų, kurie kiekvieną dieną tau verda kavą, arbatą ir sudeda visą širdį, o aš taip ir nematau, nes esu įstrigęs praeityje ir negebu kito paleisti“, – kalba B. Lyris.
Plačiau – laidos įraše.
Taip pat skaitykite
Parengė Indrė Česnauskaitė.
