Kultūra

2018.01.16 18:00

G. Norvilas: eilėraštis turi atimti paskutinę viltį

Juta Liutkevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.01.16 18:00

Poezija negali būti pramoga, reikia išmokti ją skaityti. Bėda, kad žmonės nenori aiškintis, mokytis suprasti metaforas, LRT RADIJUI sako poetas Gytis Norvilas. Kaip teigia jis, eilėraštis turi atimti paskutinę viltį tam, kad žmogus išsigrynintų ir nebeturėtų iliuzijų.

– Jūsų knygoje „Grimzdimas“ yra dalis „Post Scriptum“, kurioje pasakyta mintis, kad visi eilėraščiai turi savo gimtinę, tikslias geografines koordinates, kur jie gimsta ir kur miršta. Kaip atrodo eilėraščio mirtis?

– Galbūt jie miršta, kai yra nebeskaitomi. Tokia mintis kyla pirmiausia. Tai kaip su žmogaus gyvenimu – kol jį kažkas prisimena ir mini, tol yra amžinasis gyvenimas. Skaitydamas kiekvieną eilėraštį, turiu aiškų vaizdą, kur jis gimęs. Tai man ir padeda lengviau ištransliuoti eilėraštį. Galiu tiksliai nuodyti, iš kur yra eilėraštyje minimas stalas, medis ar kitokia detalė.

– Jei kiekvienas eilėraštis kupinas realių vaizdų, ką galite pasakyti apie tą, kur aprašomas kalėjimo gyvenimas? Ar tai taip pat reali patirtis, ar perkeltinė prasmė?

– Su tuo eilėraščiu susiję du konkretūs įvykiai. Per vieną Poezijos pavasarį, prieš dvejus metus, buvome Lukiškių kalėjime ir ten skaitėme eilėraščius nuteistiesiems iki gyvos galvos. Ta patirtis buvo labai ryški, visi išėjome iš ten kaip maišu trenkti. Pamatėme kalėjimo gyvenimą tokį, koks jis yra, matėme vienutes, tuos septynis kvadratinius metrus, kuriuos turi kalinys. Taigi eilėraščio kontekstas labai aiškus.

Yra ir dar viena istorija. Kartą vienas bičiulis man tarė – Gyti, sapnavau sapną, kad esu žmogžudys, o toji auka palaidota po mano namų grindimis, kaip man jaustis? Žinoma, tai humoras, juokas, bet aš atsispyriau nuo šių dviejų įvykių ir eilėraštyje papasakojau istoriją apie kaltės jausmą, kalėjimą, nusikaltimą ir bausmę.

– „Grimzdimas“ suskirstytas į keturias dalis. Kodėl skirstėte knygą? Kokios temos vystomos?

– Nežinau, ar įmanoma konkretizuoti eilėraščių temas. Mano poetinis pasaulis yra labai chtoniškas, žemiškas, požeminis. Liečiamos egzistencinės temos, žmogaus pasąmoninio gyvenimo pusės, gilinamasi į žmogaus instinktus, ieškoma balanso tarp žmogaus-žvėries ir humaniškojo žmogaus.

Taip, mano poetinis pasaulis gana tamsus. Bet, kaip jau esu minėjęs, eilėraštis turi atimti paskutinę viltį – tam, kad žmoguje neliktų iliuzijų, kad asmuo išsigrynintų. Man visada svarbu, kad knyga nebūtų atskirų eilėraščių rinkinys, kad ji sudarytų kažkokį atskirą pasaulį, turėtų uždarą sistemą. Tai mėginimas įvilioti skaitytoją į savo pasaulį, primesti jam žaidimo taisykles ir iliuzijas, leisti jam išnarplioti tą pasaulį. Taip skaitytojas galėtų narplioti ir save, išsiaiškinti kažkokius niuansus ir svarbius dalykus

– Žodis „grimzdimas“ turi daugiau neigiamos prasmės. Kitaip nei, pavyzdžiui, skrydis, polėkis. Kodėl jūsų poetinis pasaulis toks tamsus?

– Jis nėra toks jau baisiai tamsus. Man atrodo, kad mūsų galvose yra daug stereotipų. Tų polėkių, svajonių ir plazdančių paukščių turime apsčiai, jie tapę klišėmis. Žmonės ieško polėkio, bet ir tame grimzdime nėra kažko pernelyg klampaus. Todėl siūlau į tai žiūrėti kaip į natūralų dalyką. Žmogus yra visoks. Mes pažįstame save geriau, kai bandome atskleisti ir tamsiąsias puses.

Poezija negali būti pramoga. Turime išmokti ją skaityti. Čia ir yra didžiausia bėda, kad žmonės nebemoka skaityti poezijos. Tai yra darbas – reikia aiškintis, išmokti skaityti metaforas ir pan. Poezija neapsiriboja vien tik romantiškais vaizdeliais ir kalėdiniais atvirukais.

– Jūsų knygoje nemažai vizualios grafikos, daug vietos skirta piešiniams, kuriuos pats vadinate paišais.

– Tie paišai visada buvo mano gyvenime, visada kažką paišiau. Tai paraščių piešiniai, sukurti kažką berašant ar verčiant. Jie atsiranda natūraliai, paraleliai su eilėraščiais, jie vieni kitus papildo. Mano paišai artimi siurrealizmo stilistikai, archaiškiems piešiniams, ekspresionizmui. Daug kas taip daręs, nesu joks inovatorius.

Tikrai nepretenduoju į jokį dailininko statusą, jokiu būdu. Tiesiog kartais būna, kad negali nieko parašyti. Tada man labai pagelbėja tas vizualusis pradas. Tie piešiniai primityvus, nesiekia penkiamečio lygio, bet man tai žavu – tai nesuvaldytas piešinys, atvira emocija, be jokių savęs cenzūravimų. Man visada buvo svarbus impulsyvumas, gyvybė, nebandant stilizuoti, atrodyti gražiau, nei iš tiesų yra.

– Kaip rašėte ir atrinkote eilėraščius, kurie atsidūrė „Grimzdime“?

– Rašau nedaug. Stengiuosi vadovautis Czeslawo Miloszo ištara, kad reikia rašyti tada, kai nebėra kur dėtis. Tekstų ir taip labai daug. Knygą kūriau penkerius metus, tai nėra labai ilgas laikotarpis. Kai kurie eilėraščiai pagulėję keturis metus, bet juose pakito neesminiai dalykai – sintaksė, žodis. Eilėraščio stuburas vis tiek yra kaip monolitas, jis neperrašomas šimtus kartų. Nors žinau, kad kai kurie taip daro. Manau, kad eilėraščiai gyvena savo gyvenimą ir yra tokie, kokie yra. Žinoma, suabejočiau eilėraščio sureikšminimu, manau, kad galima juos skaidyti. Galbūt įmanoma paimti knygą ir po kurio laiko ją perrašyti.