Vieno didžiausių šalyje kino festivalių „Kino pavasaris“ filmus šiemet stebi 19 miestų žiūrovai. Tačiau programos „Kurk Lietuvai“ atliktame tyrime išsiaiškinta, kad apie milijoną šalies gyventojų galimybės matyti profesionalų kiną neturi.
Tyrimo autorės Giedrė Simanauskaitė ir Irmina Žemaitytė suskaičiavo, kad iš 60 savivaldybių modernios kino salės įrengtos tik 17-oje. Tik ten įrengtose kino peržiūrų erdvėse rodomas pastovus ir nuoseklus repertuaras. Išnykus nacionalinei platinimo sistemai daugumoje savivaldybių kino teatrai buvo uždaryti.
Kino salės neturi ir Bijotų kaimo gyventojai. Gyvenvietėje Šilalės rajone nuolat gyvena apie 200 žmonių. Prieš kelerius metus atnaujintame kultūros centre kino salės taip pat nėra. Bet sunkiausia pasikviesti tuos, kas kiną į kaimą atvežtų. Bijotų laisvalaikio salės renginių vedėja Kristina Mizgirienė sako, kad šiandien žmonės, norintys pamatyti kino filmą, turi važiuoti 30 kilometrų, į Šilalę.
„Beldžiausi gal porą metų ir kažkaip vis nerasdavau kontakto. Tai jiems neapsimoka, tai žmonių mažai... Kiek yra tikrai gražių filmų – tegu pažiūri žmonės! Bet kaip tas vadeles rasti?“, – klausia Bijotų kaimo laisvalaikio salės vedėja, kuriai pernai pavyko susitarti tik dėl vieno filmo parodymo. Žiemą Bijotų kultūros centro salėje buvo parodytas filmas „Tarp pilkų debesų“. K. Mizgirienės teigimu, susirinko apie 60 žmonių. „Žiemą tai tikrai nemažai, nes iš kur jų paimsi?“ – tikina Mizgirienė.
Nors miestelio bendruomenė susidomėjusi ir aktyvių žmonių netrūksta, kultūros centre nėra modernios technikos, pritaikytos rodyti naujausiems filmams. Taip yra todėl, kad didžiuosiuose miestuose nuolat veikiantys kino teatrai patys įsidiegė vaizdo ir garso įrangą, leidžiančią rodyti filmus nauju DCP formatu. Mažesnės savivaldybės investuoti į tokių kino teatrų ar kino rodymo vietų modernizavimą pačios neišgali.
Lygiai taip pat ir Bijotuose. Kinas būtų nauja kultūros forma miestelio gyventojams, bet kokybiškai jo stebėti be specialios technikos tiesiog neįmanoma. „Filmas suteiktų kažkokį žavesį, tai būtų nauja forma“, – tikisi K. Mizgirienė.
Programos „Kurk Lietuvai“ projektas „Kino sklaida regionuose“ stengiasi pakeisti tokią situaciją. Jo vadovė Giedrė Simanauskaitė sako, kad didžiausia problema – didmiesčių ir mažų miestelių technologinė atskirtis. Ji teigia, kad sąlygos, gyventojams, gyvenantiems didžiuosiuose miestuose ir kitose savivaldybėse, drastiškai skiriasi.
Lietuvoje yra tik 12 miestų, kuriuose šiuo metu veikia kino teatrai. Simanauskaitės duomenimis, visur kitur kino paslauga vykdoma, bet ne nuosekliai. „Kultūros centrai šiuo metu rodo kiną, bet tai yra tiesiog tokie pavieniai renginiai daugiausia, nes [nuolatos rodyti kiną] nėra tiesiog techninių galimybių“, – sako Simanauskaitė.
Tokiu projektu susidomėję ir kino platintojai. „Mes kalbėjomės ir darėme konsultacijas su kino industrija, tai atsiradus ekranams, atsiras ir kas tuos filmus platins“, – tikina Simanauskaitė.
Projektas „Kino sklaida regionuose“, bendradarbiaudamas su 30 savivaldybių, ketina įrengti atnaujintas kino sales. Buvo nustatyta, kad potencialiai yra numatytos lėšos, pagal kurias iš struktūrinių ES fondų lėšų būtų galima skaitmeninti kino ekranus. Tačiau projektas dar nepradėtas, laukiama finansavimo patvirtinimo. Jeigu finansavimas bus patvirtintas, iki 2021 m. net 30 miestelių gyventojai galės mėgautis kinu taip, kaip geriausiose kino salėse.
„Jeigu matuosim ankstesnius laikus, tarkim, šeštą dešimtmetį – tuo metu buvo užtikrinta, kad savivaldybių administracijų centrai turėtų visapusiškas kultūrines paslaugas. Tai apima tiek teatrą, tiek koncertus, tiek neprofesionalų meną. Tuo metu Lietuvoje buvo apie 600 kino teatrų, o dabar mes jų turime 28. O tai mažina žmonių gyvenimo kokybę ir regionų patrauklumą. O tai skatina važiavimą į didesnius miestus ar iš Lietuvos“, – sako projekto „Kino sklaida regionuose“ vadovė G. Simanauskaitė.
Festivalio „Kino pavasaris“, kurio filmai šiemet rodomi 19-oje miestų, vadovas Algirdas Ramaška sako, kad norėdami pristatyti filmus regionuose festivalio organizatoriai iš tiesų susiduria su problemomis. Pasak jo, miestų ir miestelių techninė bazė yra „esminis faktorius“ trukdantis „Kino pavasariui“ filmus rodyti mažesniuose miestuose.
Į kai kurias savivaldybes, kur nėra nuolat veikiančio kino teatro, „Kino pavasario“ organizatoriai patys atsiveža dalį technikos. „Ten yra tam tikri tarpiniai sprendimai, kurie neužtikrina kino kokybės, bet užtikrina pakankamai, kad žmonės galėtų pamatyti [filmus]. Ten yra didžiulis poreikis, žmonės tikrai labai nori žiūrėti tuos filmus. Ir, aš manau, kad ypatingai prie to prisideda lietuviškas komercinis kinas, kurį žmonės taip pat, ypač regionuose, nori matyti“, –sako „Kino pavasario“ vadovas A. Ramaška.
Tokia situacija, kai miestelio ar kaimo gyventojai kviečia parodyti „Kino pavasario“ filmus, tačiau organizatoriams, išsiaiškinus, kad ten nėra būtinos technikos, tenka atsisakyti, yra nuolatinė. Ramaškos teigimu, daug kas tikrai labai nori ir prašo, ir kviečia – yra tam tikri reikalavimai, dėl kurių tiesiog negalima to padaryti.
Tačiau situacija gerėja. Prieš 12, 10 metų „Kino pavasaris“ filmus tik pradėjo atvežti į didžiuosius miestus, o praėjusiais metais festivalio filmai rodyti 11-oje miestų, šiemet – 19-oje. Kino pavasario vadovo teigimu, labai svarbi galimybė mažinti atskirtį: „Anksčiau mes pirmiausia filmus parodydavome Vilniuje, paskui važiuojam į Kauną, paskui važiuojam į Klaipėdą. Žmonėms patiems tai nėra malonus dalykas, kadangi jie gauna po laiko, o galimybė pamatyti filmus tuo pat metu atstato lygybę ir nėra to skaldymo“.
Tačiau Bijotų bendruomenės laisvalaikio salės renginių vedėja Kristina Mizgirienė vis dar tikisi, kad ir maži kaimeliai nebus pamiršti: „Man yra pasakę: mes nespėjam į centrus vežti, o tu, sako, iš kaimo, nori kad tau čia ką atvežtų. [Jie] galvoja, kad čia mes tie kaimiečiai tokie. Taip nėra, ir kaime yra žmonių nuostabių“.
Pokalbis apie profesionalaus kino sklaidą regionuose – laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 23 minutės.
